Istorikui svarbu giliau pažinti įvairiapusį istorijos virsmą, suprasti bent santykinį tikrovės vaizdą.
Nagrinėjant mūsų senąją istoriją, kunigaikščių Holovčinskių ir grafų Pacų veiklos tyrinėjimas yra harmoningai vienas kitą papildantys. Juk Holovčinskiai (XVI a. – XVII a. pirmieji 3 dešimtmečiai) sukūrė tai, ką vėliau Pacai perėmė ir išvystė: kaimai, malūnai, rūmai, bravorai ir t.t. Tad ir pateikiame abiejų didikų dokumentus.
1604 m. rugpjūčio 9 d.
Keliamės į Jiezno mūrinius Kauno seniūno Jaroslavo Holovčinskio pastatytus rūmus. Tėvoninėje valdoje jo sūnus, 1581 m. Jiezno miestelio įkūrėjas Sčastnas Holovčinskis su raštininku ir dviem antspaudininkais kuria dokumentą…
„Aš, Sčastnas, Jaroslavas Holovčinskis iš Holovčino, Minsko pilininkas, Liubošanų seniūnas (LDK gudiškos žemės – V. K.), pažymiu šiuo geranorišku įrašu tiems, kuriems teks tai skaityti, ir tiems, kuriems tai teks girdėti, kad velionis, mano tarnas ir Jiezno bajoras Jurgis, sūnus Venclavo, Kirša, ilgą laiką gyvenęs Užugirio (už Darsūniškio girios – V. K.) dvare Kauno paviete. Tai buvo išmainyta su Trakų pilininku Mikaloju Tolvaišu, perkant Sobuvos dvarą. Mikalojaus Tolvaišos mielaširdyste po jo mirties Užugirio dvaras turi atitekti Jurgiui Kiršai, o po šio mirties jo sūnui Martynui, Jurgio sūnui Kiršai, kurie man, kaip ponui, tebetarnauja. Prisimindamas velionio Jurgio Kiršos sąžiningą tarnystę, taip pat patirdamas Martyno Kiršos atsidavimą. Tegul Martynas Kirša, jo žmona, vaikai ir palikuonys valdo Užugirio dvarą kaip savo su visais dvariškiais ir visas žemes ir sklypus, vandenis, pievas valdyti. O man nuo šio dvaro ginkluotą karinę jėgą, kaip ir kiti Jiezno bajorai, turi pristatyti. Taip pat visas paveldėtas prievoles turi atlikti ir pas Jiezno tijūną atvykti. O jeigu jis, Martynas Kirša, žmona, vaikai ir palikuonys nenorės man tarnauti, tada jis, žmona ir vaikai neturi teisės valdyti mano Užugirio dvarą, su valakų, užusienių, pievomis. Tada 150 kapų grašių pats Martynas Kirša ar jo palikuonys turės sumokėti. Ir neatsižvelgiant į įvairiausias sunkumus ar skolas ir nelaukiant to, ar turi 150 kapų grašių sumokėti. Ir todėl mes davėme Martynui Kiršai, jo vaikams ir palikuonims šį raštą su mano antspaudu ir mano parašu. Pagal Respublikos teisę, turime valdomų žemių ribas papildomai Užugirio dvare, kur jie iki mirties gyveno ir man tarnavo ir kurias Martynui Kiršai perleidžiu, nustatyti. Yra įvairių smulkių žemių, kurios yra prieš Užugirį, tad jas pirksiu pas Kauno pavieto bajorą Bagdoną, Timofiejaus sūnų Gromyką, už sutartą pinigų sumą, už šimtą dvidešimt kapų grašių. Tą žemę atiduočiau, jeigu Martynas Kirša sumokėtų Bagdonui Gromykai iki šimto dvidešimt kapų grašių, iš kurių būtų ir savo asmeninių trisdešimt kapų grašių lietuviškų ir dar jeigu Martynas Kirša parduos visą valaką žemės su pievomis ir miškais mano valake su valdiniais mano Valiaus Usadomo (gal raštininko nenugirsta – Adomo?) vardu. Mano Jiezno dvaro Juodejiškių kaime, o Sobuvos užusienis virš Aklojo ežero, ten yra 10 margų pievų ir 10 margų pūdymų. Už 150 kapų tai galima nupirkti, sumokėjęs tuos pinigus Martynas Kirša gali viešpatauti ir savo tėvoninėse valdose, ir Bogdano Gromykos, ir mano valake Jodejiškėse ir užusienyje prie Aklojo ežero. Raštas surašytas keturiais egzemplioriais Jiezne 1604 Dievo gimimo metais rugpjūčio 9 dieną. Pasirašė: Sčastnas, Jaroslavo sūnus, Holovčinskis savo ranka, Andrius Tomaševičius savo ranka. Antspaudininkas Motiejus Petravičius sava. Pakviestas antspaudininkas Janušas Bychoviecas sava“ („VUMB-1605-1606 Kauno žemės teismo knyga, nr. 35, nr. 113, p. 215a-216). Tekstas verstas iš lenkų kalbos.
Dokumento slėpiniai
Dokumentas painus. Jame nėra Martyno Kiršos parašo. Stambusis Jiezno dvaro savininkas, išsigandęs savo žemės dovanojimo akto smulkiam bajorui Martynui Kiršai, pasitaręs su keliais Kauno pavieto bajorais, nusprendžia be Martyno Kiršos žinios rašto turinį pakeisti. Ir pasipelnyti. Bet dokumento kodinis žodis, neleidžiantis to realizuoti, yra Trakų pilininkas Mikalojus Tolvaiša, panorėjęs, kad po mirties Užugirio dvaras atitektų Jurgiui Kiršai, o po pastarojo mirties – jo sūnui. Gal net ir raštą yra surašęs? Kas tas Mikalojus Tolvaiša? Jo pėdsakai mūsuose daro didelę garbę Jiezno istorijai.
Mikalojus Tolvaiša (Talvošas) kilęs iš Žemaitijos bajorų. Jis – Gulbės herbo, kaip ir Holovčinskiai, savininkas, ypatingo rango LDK valstybinis veikėjas. 1566–1570 m. – Minsko pilininkas, 1570–1588 m. – Žemaitijos pilininkas; 1588–1596 m. – Lietuvos dvaro maršalka. Trakų pilininkas, kelių miestų seniūnas. Buvo labai gerai pažįstamas su LDK didžiaisiais etmonais Grigaliumi Chodkevičiumi ir Mikalojum Radvila Ruduoju. 1565 m. Jono Chodkevičiaus kariuomenėje dalyvavo garsiame Kirempo mūšyje su švedais, gavo pulkininko laipsnį, dar žinomas kaip derybininkas su Maskva. Nežinoma jo gimimo data, mirė jis 1588 m.
Tolvaišos – kalvinizmo skleidėjai mūsų krašte
Kalvinizmas sklido dėka garbių atsidavusių LDK asmenybių. Tai nebuvo visuotinis, o didikų, jų giminių ir tarnų tikėjimas. Užuguostis, Pieštuvėnai, Jieznas, Sudvariškės perėjo į kalvinų tikėjimą dėka šio įtakingo asmens, taip pat dėka jo sūnaus Adomo. Jie pirkdavo dvarus, o ten tikėjimas buvo jų privatus reikalas. Tik Adomo Tolvaišos dukra Janina Tolvaišaitė, ištekėjusi už Minsko pilininko ir Žemaitijos seniūno, Aukštadvario ir Užuguosčio žemių savininko Jono Alfonso Liackio, perėjo į katalikų tikėjimą ir 1643 metais pastatė antrąją Užuguosčio bažnyčią. LDK didžiojo kunigaikščio dvaruose (Stakliškės, Birštonas, Punia, Darsūniškis) vyravo tik katalikų tikėjimas. Mikalojus Tolvaiša paliko Užugirio dvaro žemes Kiršoms, galbūt iš krikščioniškų paskatų, o gal kaip aktyviems kalvinistams?
Dokumente pirmą kartą LDK dokumentuose minimas Jodejiškių kaimas, vėliau tapęs Jodiškėmis, o dar vėliau Juodaviškėmis. 1604 m. – Juodaviškių gimtadienis. Dabar kaimui per 420 metų. Dokumente pažymėtas Aklasis ežeras dabar vadinamas Bebrūku.
Kiršos ilgai išlaikė savo valdą ir ją pardavė Kristupui Zigmantui Pacui tik 1646 m. (Volfas).
Stanislovas Eustachijus Pacas Jiezno gyvenime
Neturime vyresniojo Stepono Paco sūnaus nei paveikslo, nei jokio rašto. Turime tik pamokslą jį laidojant. Turėkim omenyje, kad Jiezno dvarą iš Reginos Holovčinskaitės-Tiškevičienės-Kiškienės nupirko Steponas Pacas ir iškart tas pačiais metais su Prienų seniūnija perleido vyriausiam sūnui Stanislovui Pacui. Čia, Jiezno Holovčinskių mūriniuose rūmuose, jis gyveno, čia jam vadovaujant Nibrių kaimo vyrai „prie mūrų“ juos remontavo. Nuo 1633 m. iki mirties 1643 m. Pacas – Jiezno rūmų ir dvaro savininkas. Jau iš mūsų anksčiau pateiktos Krokuvos Jogailos Universiteto bibliotekos duomenų matėme, kad jis gerai ūkiškai tvarkėsi.
1644-ieji – Mikalojaus ir Kristupo Zigmanto Pacų brolybės metai
1640 m. miršta Lietuvos pakancleris Steponas Pacas, 1643 m. mirtis ištinka ir vyriausiąjį sūnų, Prienų seniūną Stanislavą, po pusmečio miršta ir motina Ona Pacienė. 1644 m. broliai Mikolajus ir Kristupas Zigmantas geranoriškai, be jokių ginčų, pasidalija turtą. Vilkaviškio seniūnas Kristupas Zigmantas Pacas gavo Dauspudą, Janavą, Varšuvos rūmus, o svarbiausia, Jiezno dvarą su „mūriniais rūmais“, kuriuos 9 metus valdė brolis Stanislovas. Mūrinius rūmus apie XVI a. vidurį pastatė Jaroslavas Holovčinskis. Turiu džiaugtis, kad ir abu rūmų savininkai dėl to jau nesiginčija. Brolis Mikolajus gavo Kryčevską, Rokantiškes, Lavariškes, mūrinius Vilniaus rūmus (Šv. Jonų gatvėje), Chorošą su Rogovos palivarku.
Netekėjusios sesers kraičiu sutarė rūpintis abu. Įdomi buvo Stepono ir Mikalojaus kurį laiką valdyta Rokantiškių pilis su apylinkėmis. Tą pilį statė Goštautai, valdė Žygimantas Augustas. Bet vietiniams žmonėms daugiausia įstrigo, kad ir trumpas, Pacų valdymas, todėl piliavietę ir aplinkines kalvas jie du praėjusius šimtmečius vadino Pacų kalnais.
Stepono ir Stanislovo Pacų palaidojimo vieta
Žinome, kad 1640 m. miręs Steponas Pacas ir 1643 m. Stanislovas Eustachijus Pacas buvo palaidoti pirmojo funduotoje bažnyčioje. Kreipiausi į dvasiškius. Tačiau paaiškėjo, kad 1760 m. bažnyčia sudegė ir iš naujo buvo atstatyta pagal J. J. Glaubico projektą. Pacų palaikų neliko, yra tik atstatytos bažnyčios rėmėjų didikų Pociejų koplyčia.
Bus daugiau – istorikas Vytautas Kuzmickas