Dvasinis augimas yra kelionė, į kurią mus šaukia Dievas. Galime rasti kelio ir jo etapų ar krypčių panašumų, bet šį kelią eina kiekvienas unikaliu mums Dievo skirtu būdu.
Visgi Bažnyčios tradicija suteikia tam tikrų bruožų atpažinimą, galintį ir mums padėti suprasti, ar einame šiuo keliu. Tai reiškia, kad galima nusakyti tam tikrus požymius, kurie lydi gyvenančius Šventojoje Dvasioje.
Meilės žvilgsnis
Pirmoji mūsų tikėjimo tiesa – esame Dievo mylimi, be galo mylimi. Meilė yra absoliutus, beribis, nesustabdomas kvietimas į bendrystę, į santykį, kuris viską persmelkia ir susieja. Kartu ji yra „silpna“, nes tikra meilė nieko nesisavina: ji apsupa, bet nespaudžia. Taigi tas, kuris tampa dvasingas, žvelgia į save ir kitus su meilės kupina mintimi ir žvilgsniu. Jis mato savęs visumą, paslaptingus ryšius tarp daugybės gyvenimo prieštarų, įžvelgia prieštaringiausių įvykių prasmę ir sąsajas.
Dvasingas žmogus yra geras savęs paties ir jį supančio pasaulio klausytojas.
Nuolankumas pirmiausia suprantamas kaip leidimas sau pasakyti, kad nesu tobulas ir kad man reikia Kito. Tai yra matymo savęs tokio, koks esu, bruožas. Matyti save nuolankia širdimi – tai ženklas, kad širdis yra atvira ir nesislepianti. Aukščiausia nuolankumo išraiška yra laikyti save neturinčiu iš savęs paties tvirto, ilgalaikio, amžino pagrindo.
Būti nuolankiam – atpažinti šį pagrindą Kitame, t. y. Dieve. Būti nuolankiam – taip pat pripažinti savo silpnumą ir sugebėti ištarti „aš esu nusidėjėlis“.
Dvasingas žmogus yra vargšas
Dvasios skurdas ir laisvė yra mylinčio žmogaus savybės. Meilė nusimeta save, atiduoda save, dovanoja save, todėl ji yra neturtinga. O dovana yra nieko verta, jei nėra laisva. Meilė ir laisvė – du nepaprasti tos pačios dvasinės tikrovės matmenys. Todėl, jei dvasinis žmogus yra kieno nors pusėje, jis yra vargšų ir nuskriaustųjų pusėje. Ir iš tiesų dvasingam žmogui būdinga gebėti įvertinti, kas yra tikrieji vargšai, kas yra tie, kuriems labiausiai reikia pagalbos.
Nuolankumas – tai teisinga nuomonė apie save, t. y. suvokimas, kad esi nusidėjėlis, kuriam atleista. Todėl dvasingas žmogus yra tas, kuris liudija gailestingumą. Jis neturi teisimo laikysenos. O jei kas nors teisia ar nusideda, dvasingas asmuo tai iškart atpažįsta, nes pati nuodėmė verčia žmogų kentėti, jam skauda širdį, nes griauna santykį, neleidžia toliau keliauti kartu.
Dorybių vienybė
Dvasingas žmogus žino, kad visos dorybės yra ne kas kita, kaip dalyvavimas Kristuje, kuris pats yra aukščiausia Dorybė, kuris yra visa Meilė. Todėl dvasingas žmogus nepervertina, nesuabsoliutina vienos ar kitos dorybės, nes žino, kad kiekviena dorybė yra prieiga prie kitų, kad nėra dorybės, jei ji nesujungta su kitomis.
Kiekviena dorybė, kuri prisistato be nuolankumo, nėra dorybė, nes asmuo tampa agresyviu vienos dorybės gynėju – dorybės, kuria jis išsiskiria, bet dėl to kartu ją neigia, nes nemato kito.
Blogio permatymas
Dvasingas žmogus yra tas, kuris permato blogį ir kuriam blogis nebeturi įprastos galios. Jis nepasiduoda blogio taršai ir net didžiausioje tamsoje ieško šviesos kelio. Taip, jis lieka jautrus blogiui, vykstančiam pasaulyje, bet nėra jo apimamas ir prislegiamas. Dvasingas žmogus, matydamas blogį, geba įžvelgti veidą To, kuris prisiėmė pasaulio blogį, kad jį sunaikintų ir atvestų savo mylimą žmogų į prisikėlimą iš bet kokio blogio.
Meilė kitiems ir kūrinijai
Dvasingas žmogus su tokiu pat meilės žvilgsniu, kokiu mato save Dievo akyse, mąsto, samprotauja ir elgiasi su kitais, su gamta, su savo kasdienybe. Jis stengiasi liudyti kitam Dievo žvilgsnį. Todėl jis pasaulyje, kultūroje liudija tą žvilgsnį, meilės ryšį tarp viso žinojimo ir patirties. Todėl jis dažnai kenčia dėl to, kad myli ir negali stoti į vieną ar kitą pusę, nes mato, kad tiesa nėra tokia paprasta.
Fundamentalistinis mąstymas yra paprastas ir pateikia detalę, kurią galima valdyti ir kontroliuoti, tačiau be žvilgsnio į visumą. Dvasingas žmogus mato tiek daug sąsajų, kad negali stoti į vieną pusę su tuo, kuris tvirtina tik vieną pusę, o kitą atmeta ir net niekina. Todėl dvasingas žmogus yra mistinės kančios, nuolatinio nukryžiavimo, kurio, tiesa, jis niekada niekam neuždeda, žmogus. Santykį su pasauliu ir žmonėmis, kuris turi būti prisikėlimas ir perkeitimas, širdyje dvasingas asmuo patiria kaip dalyvavimą Kristuje, Jo kančioje.
Meilė priešams
Daugelio Bažnyčios tėvų ir dvasingų autorių nuomone, meilė priešams yra aukščiausia dvasinės brandos išraiška. Tai Šventosios Dvasios buvimo žmogaus gyvenime įrodymas. Dievas perkeičia žmogaus širdį taip, kad priešas tau tampa atminimu, malda, maldavimu, prašymu, atleidimu.
Dvasinės anamnezės (atminimo) asmuo
Norėčiau pridėti dar vieną bruožą: dvasingas asmuo yra asmuo tos meilės, kurioje jau gyvena jis pats ir visa, kas bus prikelta. Jis yra viso to atminimas ir priminimas. Tai, kas pereina per Dievo meilę, nuo ypatingiausio įvykio iki mažiausio ir kukliausio veiksmo, atlikto vadovaujant Dvasiai, iš šios žemės tampa amžina Dangaus karalystės dalimi, nes meilė nepraeina.
Dvasingas žmogus suvokia save kaip žemėje pasėtą sėklą ir stebi, kas sudygsta, kas gimsta, kas galbūt miršta, bet vėl prisikelia gyvenimui. O erdvė, kurioje mes patys dygstame amžinajam gyvenimui ir prisikėlimui, yra meilė.
Jokūbas Marija Goštautas