Daug rašiau apie dvipakopę kunigaikščių Holovčinskių ir grafų Pacų istoriją. Bet mažai kas žino apie prieš 150 metų buvusį didžiausią Jiezno istorijos detektyvą.
1871 m. kovo 1 d. Jiezne
1871 m. kovo 1 d. jau pavasarėjantį Jiezną apskriejo liūdna žinia. Parapijos klebonas Jurgis Sudimtas nusišovė. Didelių klausimų visiems atsirado. Nemažą turtą iš Birštono kurorto „mineralinių gyslų“ buvo susikrovęs klebonas. Carinės valdžios buvo įtartas simpatija 1863 m. sukilėliams, todėl buvo perkeltas iš ten į Jiezną. Čia jis turėjo neblogą klebonijos ūkį, keliasdešimt galvijų, nemažai kiaulių. O svarbiausia, jį traukė puikūs eiklūs žirgai. Jis palaikė ryšį su tuometiniais žydų ir čigonų kilmės kontrabandininkais, veikusiais abiejuose Nemuno krantuose. Jis per juos keisdavo savo pramogoms žirgus. 1870 m. carinė Trakų apskrities žandarų valdyba gerai padirbėjo ir susekė 73 arkliavagių, pardavimo tarpininkų, tinklą. Tarp jų buvo Prienų muitinės (tarp Vilniaus ir Suvalkų gubernijos) darbuotojai, keltininkai ir tie, kurie naudojosi kontrabandininkų paslaugomis. Tarp jų buvo atkreiptas dėmesys ir į Jiezno kleboną (tiksliau, jis vadinosi parapijos administratoriumi) Jurgį Sudimtą. Jeigu jis būtų buvęs teisiamas Trakų apskrities teisme, tikriausiai būtų buvęs nuteistas keliems metams laisvės atėmimo atliekant bausmę kokiame nors griežtame vyrų vienuolyne, konfiskuojant jo turtą ir šį reikalą stambiai ištrimituojant carinės valdžios propagandoje. Deja, atsirado žmogus, kuris siekė visiškai sunaikinti kleboną ir pasiglemžti jo turtą.
Tas žmogiškas paklydimo kelias
Kai senose kapinėse lankau artimųjų kapus, aplankau ir Igno Kvintos kapą (1829–1889). Tvirtas akmeninis antkapis, šalia jo anūko Stanislovo, kurie vienas kito nepažino, pirmosios žmonos Janinos. Rasų kapinėse nyksta vienumoje Ignoto sūnaus Leono kapas. Žmona Jadvyga tikriausia palaidota prie kurios nors iš savo dukrų, ištekėjusių už Aukštadvario ir Onuškio dvarininkų, kapo. Palenkėje, Elke, palaidotas tikras inteligentas, agronomas, paskutinysis Jiezno dvaro savininkas Stanislovas Kvinta su žmona Zofija. Nepilnai prieš 2 metus Košaline mirė jų sūnus Adomas (1930–2023). Pridedu jo nuotrauką. Nežinau, ar dar gyva jo žmona Irena Prevyš-Kwinto. Kvintos – garbi LDK pareigūnų giminė. Mūsų Kvintos yra kilę nuo Švenčionių, Pabradės, Zarasų apylinkių.
Einu prie Ignoto Kvintos kapo paliūdėti, kad taip atsitiko. Kad parodyčiau tai, kas įvyko, ir iš to pasimokyčiau. Istorikai neteisia, jie tik siūlo išvengti klaidų. Mes dažnai teigiame, kad viską nulemia paveldimumas. Deja, dauguma pavyzdžių rodo, kad blogis arba net nusikalstamas visos visuomenės požiūriu elgesys susiformuoja draugų rate ir net vyresniame amžiuje ydingomis normomis besiremiančiuose žmonių santykiuose. Viską lemia žmogaus asmenybė. Jeigu ji savo esme yra ir visiems aplinkiniams palanki, gerai visiems. Jeigu jos nėra – kliūtis visiems. Tad, yra vienintelė gilių žmogiškų vertybių partija, ryšio su Dievu, kritiško proto partija.
Kas Tu buvai, valstybės patarėjau Ignotai Kvinta?
Gal kai kas pasakys: Jiezno dvaro ir Birštono kurorto savininkas. Tai tiesa, bet vien tuo Ignoto Kvintos neapibūdinsi. Gimęs Karkaziškėse, netoli Pabradės, 1829 m. pasuko, ne kaip dauguma lenkų bajorų, konfrontacijos su caro valdžia, naikinusia sukilimuose siekį atkurti bendrą lietuvių ir lenkų valstybę, keliu, o pasirinko kolaboravimą su ja. Baigė Vilniaus bajorų gimnaziją, pradėjo dirbti Vilniuje politinės žandarmerijos sekliu. Užsitarnavo vyresnybės palaikymą ir įstojo į Sankt Peterburgo universitetą, baigė teisės fakultetą ir pačiame imperinės Rusijos centre nuo 1867 m. pradėjo dirbti Vidaus reikalų ministerijoje, nedidelio rango valdininku.
Pažintis su Petru Vitgenšteinu (1831–1887)
Tai garbingo Vestfalijos kunigaikščio Sent Lvovo Vitgenšteino ir Stefanijos Radvilaitės, pagal paveldėjimą turėjusios daug paveldėtų dvarų tuometinėje Rusijos imperijoje, sūnus. Labai nusipelnęs Rusijos imperijai tiek karinėje, tiek žvalgybinėje veikloje. Jis buvo apdovanotas net šešiais garbingiausiais imperijos apdovanojimais. Turėjo labai daug dvarų, ypač Lietuvoje. Garsiausias – Verkių. Buvo labai labai turtingas žmogus. Petras Vitgenšteinas tapo Ignoto Kvintos kumyru. Bet jis labai pergyveno, kad neturi bent didesnio dvaro. Todėl nusprendė pasinaudoti savo tarnyba, kovodamas prieš katalikybę bei prieš jau subujojusį lenkų nacionalinį judėjimą (lietuviškasis dar tik formavosi – V. K.). Vardan savo asmeninių tikslų jis ryžosi politinės žmogžudystės užsakymui. Abejoju, kad jis tai būtų daręs vienas.
1871 m. vasario 28 d. vakare pas kunigą Jurgį Sudimtą, tuo metu jau įtariamą ryšiais su kontrabandininkais, atvyko Ignotas Kvinta kartu su savo pusbroliu Feliksu. Niekas daugiau po to kunigo gyvo nematė. Buvo paskleista melo versija, kad J. Sudimtas, išsigandęs būsimo tyrimo, būdamas apie 1,60 cm ūgio, nusišovė iš daugiau kaip 1,50 cm ilgavamzdžio šautuvo. Kas sunkiai buvo beįmanoma. Trakų žandarų valdybai duotuose parodymuose kunigo šeimininkė Domicėlė Žutautaitė matė, kaip tuo metu majoro Petro Vitgenšteino patikėtinis Ignotas Kvinta ir jo pusbrolis Feliksas Kvinta po kunigo mirties pagrobė jo pajamų-išlaidų knygą, taip pat, kaip Kvintos pagrobė Trakų apskrities vadovo Cezario Giedraičio 2000 carinių rublių skolos kunigui raštelį.
Visi miestelio ir aplinkinių kaimų žmonės vengė duoti bet kokius parodymus sudarytai arkliavagių bylos tyrimo komisijai. Caro valdžios „išspausti“ liudininkai – jiezniečiai prabilo. 1. Zakristijonas Feliksas Butkevičius: „Jurgis Sudimtas prekiavo arkliais, pas jį per metus buvo atvedama iki 50 arklių“. Valstietis Vincentas Kondratavičius: „Matydavau, kad kartais kunigas išgerdavo su arklius atvedusiu Giršu Smorgonskiu“. Merkinės valstietis Juozas Čiurlionis (galimai koks nors M. K. Čiurlionio giminaitis): „Jurgis Sudimtas labai dažnai užsiėmė arklių prekyba. Kai Girša Smorgonskis atvedė du arklius, jis nakvojo pas kunigą“ (LVIA, f,604, ap. 5, b. 1097, l.45–82).
Kol vyksta tyrimas, valdžios nurodymu „kunigas piktadaris“ jau savaitę nelaidojamas, mintimis keliaukime į carinės imperijos sostinę Peterburgą.
1871 m. gegužės 5-oji, Peterburgas
Praėjo tik du mėnesiai po kunigo Jurgio Sudimto žūties. „Tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt pirmųjų metų kovo 5 dieną dvarininkas Jonas Ivanovičius Liubarskis pagal jo Imperatoriškos didybės kunigaikščio Petro Vitgenšteino, Lvovo sūnaus, 1870 m. gruodžio 22 d. įgaliojimą, atvyko pas Peteburgo notarą Balinskį ir pardavė valstybės patarėjui (valdininkų rangas – V. K.) Ignotui Kvintai Vilniaus gubernijoje, Trakų apskrityje, esantį nekilnojamąjį Jiezno dvarą ir to pačio pavadinimo Jiezno miestelį. Jis tapo Petro Vitgenšteino nuosavybe, jį 1870 m. balandžio 8 d. nupirkus iš dvarininkės Onos Kamenskienės, pagal Vilniaus Civilinio ir Baudžiamojo teismo nutartį su visomis žemėmis, miškais ir miško kilmės naudmenimis ir girininkijomis perėjusias į iždo knygas ir baudžiavines prievoles, taip pat reikalingas išmatuoti ir ginčytinas žemes, esančias valstiečių sklypuose“. Tai 1352 dešimtinės. 1260 kvadaratinių sieksnių (1 dešimtinė žemės prilygo 1,0925 ha, taip pat prilygo 2400 kvadaratinių sieksnių, taigi Ignoto Kvintos dvaro valdos siekė 1478 dabartinių ha – V. K.) ( LVIA, F.448, ap.6, b.8922.l.56–57).
Taip pat buvo nurodyta, kad Kvintos perima savininko rūmus – tvirtovę, malūnus, karčiamas, žuvies gaudyklas ir kitus naudmenis. Už dvarą Ignotas Kvinta sumoka Petrui Vitgenšteinui 20 000 carinių sidabrinių rublių. Jeigu Ignotui Kvintai iškiltų kokie nors teisingumo ieškojimo dalykai, Petras Vitgenšteinas sutartimi jam prisižadėjo sumokėti 1000 carinių sidabrinių rublių.
Visam kraštui, remiantis Lietuvos Metrika ir kitais sutartiniais dokumentais, sudarau šią Jiezno dvaro ir miestelio valdymo chronologiją, kuri niekur kitur nėra pateikta:
- LDK didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis, nuo 1501 m. ir Lenkijos karalius (1492–1502);
2) LDK kunigaikštienė Elena 1503–1507 12.15;
3) 1507.12.15–1633 – kunigaikščiai Holovčinskiai;
4) 1633–1807 – grafai Pacai;
5) 1807–1839 – dvarininkai Penčkovskiai;
6) 1839–1845 – Naugarduko dvarininko Obuchovo trys dukros Ona, Regina ir Evelina;
7) 1845–1870 – Ona Obuchovaitė-Kamenskienė;
8) 1870.02.11–1871.03.05 – Petras Vitgenšteinas;
9) 1871.03.15–1940.12 – Dryjos herbo dvarininkai Kvintos, po 1922 metų žemės reformos tik su 80 ha žemės ir Jiezno ežeru.
Petro Vitgenšteino priedanga
Po 1863 m. sukilimo pralaimėjimo ir carinių represinių įstatymų, nei lietuvių, nei lenkų dvarininkai negalėjo įsigyti žemės, išskyrus labai nusipelnusius Rusijai. Ignotas Kvinta su P. Vitgenšteino pagalba tą žemę įsigijo po savo „nuopelno“, caro Rusijos priešo, kunigo Jurgio Sudimto veiklos atskleidimo. Jis buvo Rusijos vidaus reikalų ministerijos, betarpiškai vykdžiusios nutautinimą, katalikų tikėjimo persekiojimą, politines žmogžudystes, bendradarbis. Jis mirė 1889 m. nuo kraujo į smegenis išsiliejimo ir yra palaidotas į kairę nuo Šv. Kryžiaus koplyčios. Jurgis Sudimtas Vilniaus Baudžiamųjų bylų teismo sprendimu 1871 m. buvo pripažintas valstybės nusikaltėliu ir palaidotas be antkapio. Tačiau kapas prie pat koplyčios kairėje pusėje matomas ir dabar. Auka nuo susidorojimo organizatoriaus – tik 15 metrų atstumu.
1874 metų Jiezno aukcionas
Jeigu Jiezno rūmų likučiai primena XV–XVIII amžių istorines peripetijas, tai išėję iš būties Jiezno valsčiaus rūmai mena tiek carinę formalią savivaldą, tiek lietuvišką savivaldą, Lietuvos karinę komendantūrą, savanorius. XIX a. antroje pusėje Jiezno valsčius tęsėsi nuo Paprienės iki Aukštadvario prieigų, apimdamas Birštoną ir dabartinę Birštono seniūniją, Stakliškes, dabartinę Stakliškių seniūniją, dalį dabartinės Aukštadvario seniūnijos. Buvusiuose Valsčiaus rūmuose daug svarbių dalykų įvyko. O ypač – pirmasis regione ir vienas pirmųjų Vilniaus gubernijoje aukcionų. Jame 1874 m. buvo išvaržytas nužudyto kunigo Jurgio Sudimto turtas.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas