Šiandien, kada ukrainiečių tauta didvyriškai kaunasi su okupantais, turėdama savo valstybę, kad ir vėluojančius sąjungininkus, negali neprisiminti, Lietuvos laisvės kovotojų, kurie 1944 m. prieš sovietinius okupantus stojo neturėdami nei valstybės, nei sąjungininkų, net moralinės pasaulio paramos. Teturėjo tik begalinė drąsą, Tėvynės meilę, tarpukaryje įskiepytą tikėjimą, tėvų, motinų ir giminės palaikymą. Jie kaimo berneliai, svajoję tapti tėvais, auginti vaikus, dirbti žemę, kurti Lietuvą, davė priesaiką ir daugelis paaukojo savo gyvybę. Kiek mes netekom tautoje intelekto, ryžto, dvasingumo. Ir jeigu mūsų valstybė dar ir dabar šlubuoja, painiodama vertybes, tai dėl to, kad esam netekę patriotų ir piliečių geno. Todėl partizanų kovos mums ne tik istorijos faktai, bet ir dvasinio mentaliteto pamokos.
Lietuvos partizanų Juozo Streikaus žodis 1962 m. Vilniaus KGB teisme.
Kai buvo suteiktas paskutinis žodis – vienas paskutinių Lietuvos partizanų Juozas Streikus kalbėjo dvi valandas. Jis nesigynė, nieko nepaneigė, net akivaizdžiai išgalvotų kaltinimų. Į teisėjo klausimą “Už ką žudėte tarybinius piliečius?” – Juozas atsakė: – Aš nieko nežudžiau. Mes baudėme mirties bausme, remdamiesi mūsų karo lauko įstatymais ir ne tarybinius piliečius baudėme, o išdavikus. Nė vieno nenušovėm, kas netarnavo saugumui, neišdavė partizanų, nežudė jų šeimų, nedegino mūsų namų ir netrėmė į Sibirą savo tėvynainių. Jūs drįstate mus kaltinti? – klausė teisiamasis.- Už ką? Ar tai aš su savo vyrais įsibroviau į Rusijos platybes, gal mes, lietuviai, trėmėme rusus į negyvenamus šiaurės ledynus? Gal mes jus užpuolėme, jūsų namus plėšėme? Tai jūs atėjot į mūsų žemę, užgrobėt mūsų sodybas, pelenais pavertėt daugybę namų, tai jūs šaudėt į mus. Mes tik priešinomės, gynėme savo kraštą, savo laisvę, mes buvome priversti imtis ginklo. O ko jūs tikėjotės? Jūs mus žudysite, o mes privalom tylėti kaip avinėliai? Mes savo rankomis užsidirbam duoną, neatimame jos iš silpnesnių. O kol mes dirbame, nugarų neištiesdami,- jūs gaminate ginklus, grobiate ištisas valstybes, atimate iš žmonių jų sukurtas gėrybes. Taip, jūs mus pavergėt, kurių nespėjote nužudyti ir ištremti į Sibirą, mes likome su broliu paskutinieji… miške. Kiti jau nužudyti, net jų kūnai išniekinti… Ir jūs dar drįstate mus teisti? Kokia teise? Sakykite, kas jums suteikė teisę pasmerkti mirčiai už tai, kad mes gynėme savo namus, tautos papročius? Žinau, susidorosite su manimi, bet sakau jums – Lietuva bus laisva. Mūsų aukos, mūsų kova nebus veltui ir Lenino paveikslai nekabės per amžius ant Lietuvos namų sienų. Ir mūsų trispalvė dar suplevėsuos. Šiandien jūs galingi, ginkluoti, visai lietuvių tautai jau paskelbėt mirties nuosprendį, bet jums niekada nepavyks nužudyti mūsų meilės Lietuvai, mūsų tikėjimo ir vilties išgyventi raudonąjį marą, išlikti gyviems. Mums svetimas prievarta brukamas jūsų bolševizmas, jokia jėga jums nepavyks pavergti lietuvio dvasios. Žmonės kentės, galbūt netgi vykdys jūsų įsakymus, paklus jūsų nurodymams ir tvarkai, tačiau niekada nepriims jūsų ideologijos, liaudis prakeiks jus, į jus niekas nesikreips pagarbiu žodžiu. Galima prievarta paversti visą tautą nebylia darbo jėga, bet ne jūsų jėgoms pavergti mūsų sielas. Jūs žudote mus, tyčiojatės iš visko, kas mums šventa. Mes ginamės, ir toji kova dar nebaigta ir nepasibaigs su paskutiniojo Ažvinčių girios partizano mirtimi. Mes turėjom teisę gintis visomis įmanomomis priemonėmis. Okupuota, pavergta, žudoma tauta visada bus teisi, nesvarbu, kokius gynimosi būdus jai tenka pasirinkti. Jūs drįstate kaltinti mane, kad kovojau ginklu? Matyt, per mažai aš šaudžiau, matyt, per mažai žuvo okupantų svetimose žemėse, jei jūs teisiate tuos, kurie ginasi. Jūsų tiesa pagrįsta melu: net jūsų generolų pažadai – melas. Kiek aš buvau laisvas? Dvejus metus?.. Argi tai buvo laisvė, kai sekamas kiekvienas tavo žingsnis, girdimas kiekvienas žodis? Bet ir per tuos dvejus metus aš stačiau namus, elektros stoteles, o jūs tuo metu žudėte ir tebežudote. Net tuos, kurie jau sudėjo ginklus, net nugalėtus žudote. Kas jūs tokie? Tylit? Neturit ką atsakyti? Tada aš atsakysiu: jus pražudys jūsų pačių melas, jūsų sukurta prievarta, ir ateis diena, kai Lietuva vėl gyvens taip, kaip sugeba ir nori pati. Ateis tokia diena, nors jūs jau nužudėt pusę lietuvių tautos. Tokia tat atneštoji jūsų laisvė… Tokia pati ir jūsų atneštoji moralė: pasižiūrėkit į savo kareivius. Girti plėšikai! Kaip jie elgiasi su nekaltais mūsų žmonėmis? Suskaičiuokite, kiek šeimų, kiek namų jūsų rankomis sunaikinta. Ir jūs dar mėginate mums sąskaitas pateikti! Ateis valanda, kai jus prakeiks visos jūsų pavergtos tautos! Ateis laikas, kai jūs būsite teisiami, kai reikės atsakyti žmonijai ir istorijai už jūsų padarytus nusikaltimus pavergtoms mažoms tautoms. Kiekvienas žodis nenuginčijamas ir vertas mums pagaliau išmokti. „- Aš neprašau iš okupantų malonės pasigailėti ir nieko pats nesigailiu, gal tik vieno… Mes mokėme savo vaikus tik duoną auginti, medį sodinti, o reikėjo išmokyti taikliau šaudyti, be gailesčio, nes okupantai nė vieno iš mūsų nepasigailėjo. Ir negailės, ir plėš, ir alins mūsų tautą tol, kol ji neišmoks gintis taip, kaip bitės gina savo avilį, kol visi kaip vienas nepasitiks priešo su ginklu rankoje. – Neprašau pasigailėjimo – aš gyniau, kas man ir mano Lietuvai buvo ir amžiams liks šventa. O dabar – žudykite, jūs žudyti mokate geriau. Tik neužmirškite – atbus tautoje mūsų pralietas kraujas, pasibels į kiekvieno lietuvio širdį, ir tada pralaimėsite jūs – prievartos ir smurto nešėjai. Pralaimėsite, nes nieko gero nepadarėte savo rankomis, savo darbu ir meile, nuo pat savo kruvinos revoliucijos pradžios nieko gero nesukūrėte, tik naikinote. Apiplėštų tautų turtai nepadarys jūsų nei turtingesnių, nei galingesnių. Aš niekinu jus. Ir mirdamas visai nesigailiu būtent šitaip nugyvenęs savo trumpą gyvenimą: aš gyniau Tėvynę, aš mylėjau Lietuvą “ (https://ve.lt/naujienos/visuomene/zmones/partizano-juozo-streikaus-laisves-zodziai-istarti-pries-mirties-nuosprendi-1750277). 1958 m. liepos 22 d. J. Streikus-Stumbras legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streiku-Girėnu. Tačiau brolius Streikus sovietų valdžia apgavo. 1961 m. spalio 6 d. Valstybės saugumo komitetas (KGB) juos suėmė ir nuteisė. 1962 m. birželio 15 d. uždarame posėdyje J. Streikus – Stumbras buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. KGB kalėjime Vilniuje.
1998 m. J. Streikui – Stumbrui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis. Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. dekretu jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).
Juozo Streikaus palaikai buvo rasti 2019 m Vilniaus Antakalnio „Našlaičių“ kapinėse. 2020 m. Vytauto apygardos Lokio rinktinės Džiugo tėvonijos vadas J. Streikus buvo iškilmingai perlaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus kapinėse. Mišias Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje aukojo vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.
Ar Rusijos imperializmas pasikeitė per 80 metų. Tokius pačius žodžius taria Rusijos okupacinio režimo kankinami Ukrainos patriotai. Ši kalba tarsi testamentas Lietuvos valstybei: stiprinti savo galias ir saugoti savus piliečius.
Vytautas Marčiulionis – Viesulas ir krašto partizaninės kovos pradžia
Kai mes kalbame apie krašto partizanų pasipriešinimą okupantams pradžią tai to negalima suvokti be Vytauto Marčiulionio –Viesulo vaidmens. Tik 28 metai telpa į jo biografiją (1918-1946), bet kokie reikšmingi. Gimė Pakuonio apylinkėse, Pašventupio, išsidėsčiusio ant kairiojo Nemuno kranto, kaime. Vytauto tėvas – Jurgis (1870 – 1945 m.) buvo žinomas knygnešių rėmėjas, 1918 – 1919 m. krašto savanorių kovų ir lietuviškos savivaldos kūrėjas, Pakuonio šaulių aktyvus organizatorius, Steigiamojo seimo narys. XX a. pr. išvyko į JAV užsidirbo ir nusipirko 18 ha žemės. 1928, 1936 m. kaip Valstiečių Sąjungos atstovas dalyvavo susitikimuose su jiezniečiais. Jo motina Janina buvo namų šeimininkė dideliame namų ūkyje. Sovietinis teroras tėvams atnešė baisią tremtį Komijoje ir žūtį 1945 -aisiais. Vytautas turėjo už save vyresnį brolį Joną, kuris jau buvo pasižymėjęs savisaugos dalinio kautynėse prieš bolševikus prie Leningrado, ir dar dvi gerokai vyresnes seseris. Vytautas gavo gerą – Kauno Saulės gimnazija, išsilavinimą. Nuo 1943 m. dar pradėjo mokytis Dailės mokykloje ant Pelėdų kalno. 1944 m. generolui Povilui Plechavičiui pašaukus į organizuojamą Lietuvos kariuomenę, Vytautas, Lietuvos kariuomenės leitenantas įstojo į Vietinę rinktinę ir kelis mėnesius joje tarnavo, kol naciai jos neišvaikė. Žymus Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos akademikas Mindaugas Bloznelis savo studijoje „Lietuvos išlaisvinimo Taryba“ pastebi, kad Vytautas Marčiulionis jau nuo 1944 m. aktyviai palaikė ryšius su šia organizacija per pakuoniškį Kęstutį Blažaitį, priklausiusį šiai organizacijai, ieškojo bendrų veiksmų (Mindaugas Bloznelis. Lietuvos Išlaisvinimo Taryba, V.1997, p.109-112 p. 151, p.181). Naciams pasitraukus, nuo pat pirmųjų dienų stojo į kovą su sovietine okupacija. Į šią kovą įsijungė ir jo brolis Jonas, toliau nuo partizaninės kovos liko brolis Motiejus ir dvi seserys.
Pirmieji kovos veiksmai
Vytauto Marčiulionio – Viesulo vadovaujamą partizanų būrį galima laikyti dabartiniais komandosais, pasiruošusiems bet kurią minutę vykdyti diversijas, karines – žvalgybines operacijas. Jau 1944 m. rugpjūčio 28 d. daugiau kaip 100 partizanų užpuolė Pakuonio karinį komisariatą, paėmė ten buvusius ginklus ir karinės įskaitos dokumentus. Kauno miesto NKVD skyrius į Pakuonį pasiuntė 298 enkavedistų desantą. (LYA, f.k-1, ap.3, b.965, p.14) ir sugavo Pakuonio apylinkėje 228 vyrus, besislapstančius nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Keliolika Pakuonio vyrų buvo uždaryti Pakuonio daboklėje. Viesulas drauge su Kebliškio partizanais rugsėjo pirmomis dienomis „beprotiška, drąsia ataka ir netikėtai ištaškė daboklės apsaugą ir paleido sugaudytus į sovietinę armiją rekrūtus.“ (Vytautas Juodsnukis. Suvalkijos partizanų takais, Kaunas, 2000, p.25 – toliau – Juodsnukis.). Viesulo ir kitų partizanų grupė kėlė Pakuonio valsčiaus sovietiniam partiniam aktyvui nerimą ir panišką baimę. Paruošų agentų vykdoma pyliavų ir mokesčių prievartavimo kompanija Pakuonyje buvo paralyžiuota. Karinė sovietų vadovybė buvo priversta laikyti Pakuonyje pastovią NKVD kareivių įgulą (Ten pat).
Dabartiniu supratimu Viesulo, jo brolio Jono – Audronio ir kitų veikimo teritorijoje Viesulo partizanai ne tik padėjo kaimyninių panemunės vietovių partizanams, drauge priklausiusiems Geležinio vilko rinktinei, bet ir vykdė kovos reidus Kauno, Kaišiadorių, Vievio, Trakų, Alytaus ir ypač Prienų, Jiezno, Birštono, Kruonio apylinkėse. Veikė apie 100 partizanų grupė. Dėl ginklų stygiaus dar 100 žmonių buvo rezerve. Iškilus būtinybei, jie pakeisdavo žuvusius. Partizanai neturėjo savo nuolatinės bazės, bet visas Pakuonis ir kitos vietovės juos gerbė už karinę drausmę, tvarką, patriotizmą. Jie vienoje vietoje užsibūdavo ne daugiau 2 – 3 dienų, išvaikydavo stribus arba juos sunaikindavo, susikaudavo su NKVD daliniais. Atvykę po kurio laiko sovietams į pagalbą gausesni NKVD daliniai partizanų jau nesurasdavo. Tai lėmė jų nusivylimą. „Padėtis, kai gyventojai Pakuonio valsčiuje slepia banditus, laisvanoriškai suteikia produktus ir persikėlimo priemones, rodo silpną sovietinių partinių organizacijų agitacinio propagandinio darbo lygį. Trūkstant kariuomenės gyventojai ne tik nepadeda mūsų kovai, o remia buržuazinius – nacionalistinius elementus (LYA, f.K-1, ap.3, b.965, p.97).
Vytauto Marčiulionio-Viesulo įtaka Jiezno partizanams
1944 m rudenį, 1945 m. pr. Viesulo būrys buvo elitinis partizanų dalinys. Net ir netiksliais KGB informatorių duomenimis būryje buvo virš 90 kovotojų, kurie turėjo 10 kulkosvaidžių, virš 20 automatų, apie 30 šautuvų, kelias granatų dėžes, daug šaudmenų. Jie nukovė kelis sovietinius karininkus, keliolika sovietinių karių, daugiau kaip dešimtį kolabaravusių su okupantais apylinkių pirmininkų.
Dar 1944 m. čia V. Marčiulionio vadovaujame Vytauto Didžiojo būryje pradėjo savo veiklą Marcelijus Acus, vėliau pats tapęs Vytauto Didžiojo partizanų būrio Nr.2 vadu. Kas antras, o gal ir trečias su Viesulu kovojęs partizanas buvo iš Jiezno krašto. Tai ir Klimavičius Aleksas – Gaidys, Antanas Matikas – Skroblas, Vincas Matikas – Hanibalas, Jurgis Bernatonis – Nemajūnas, Juozas Ogilba – Dobilas, Petras Grušelionis iš Paverknių, ir Antanas Gegužis iš Jiezno ir daugybė kitų. Vėliau būrys dėl okupantų koncentruoto persekiojimo išsisklaidė į 6 būrius.
Vytautas Marčiulionis -Viesulas kovojo šalia Jiezno Paverkniuose (Kisieliškėse), Alšininkuose, kur žuvo jo brolis Jonas. Kisieliškėse būrys turėjo savus bunkerius. Pakuonyje nuo sovietų ir jų parankinių siautėjimo slėpėsi Jiezno partizanai. Kreipiuosi į jiezniečius. Antanas Gegužis buvo labai aktyvus būrio kovotojas, gal yra likę kokie nors giminaičiai, galintys prisidėti prie šios asmenybės išryškinimo.
Vytautas Kuzmickas, istorikas.