Jūs mūsų laidot negalėsit,
Jums širdis skaudės.
Išniekinti mūsų kūnai
Gatvėse gulės.
Mus palaidos mūsų priešai
Tamsiom naktim,
Apleis apakėtą kapą
Dagiais, žolėmis.
Sese, pink vainiką žalią,
Neški paslapčia.
O Tu, broli, juodą kryžių
Pastatyk.
(Partizanų giesmė)
Partizanų vadovybės Kalėdos (1945-ieji)
„Persikėlėme per Šešupę. Čia numatytoje vietoje šventėme Kūčias, nes atėjus per 25 kilometrus kelio nė vienas neturėjo nė mažiausio noro žingsniuoti toliau.
Diena prabėgo geriausioje nuotaikoje. Man jos keistos: šalia mūsų sustatyti ginklai, už lango girdisi sargybinio žingsniai, tarp mūsų nėra tos nuotaikos, kuri turėtų būti šventųjų Kūčių vakarą.
– Kenčia baisią priespaudą visa tauta, – paaiškina visą priežastį ta gaubianti tyla.
Tą patį tylųjį Kūčių vakarą iškeliavau link Marijampolės. Švintant atėjome į numatytą vietą. Čia turėjo laukti Vytauto rinktinės vadas ponas Vampyras, bet, mano nelaimei, jis buvo išvykęs. Man susidarė rimtas pavojus pasilikti šiose apylinkėse. Vakar, Kūčių dieną, enkavedistai netoli šios vietos užpuolė mūsų kovotojus. Mūsiškius didelė gauja rusų persekiojo net dešimtį kilometrų. Keturi vyrai, kurie traukėsi, laimingai ištrūko, palikdami kelis nukautus rusus. Žuvo ir vienas iš mūsiškių, Šermukšnis.
Ryšininkė Saulutė mums nurodė tą vietą, kurioje manęs lauks Vampyras ir Kunigaikštis. Juos pasiekti buvo neįmanoma, nes jau švito, o iki tai vietai buvo septyni kilometrai. Sustojome čia pat dienavoti. Rizikuojame. Slėptuvės nėra.
Pirmoji Kalėdų diena. Džiaugsmo ir laimės diena, bet mes nė vienas to džiaugsmo nejaučiame. Žvalgomės per langą, ar nepasirodys rusai. Gauname žinių, kad už poros kilometrų siaučia rusai, ieško „banditų“. Mūsų laimei, nepasirodo joks ivanas.
Vos tik pritemus mes išsiskubinome į tą vietą, kur mūsų laukia Vampyras ir Kunigaikštis. Tą pačią naktį pasiekiame ir Apygardą. Man nemažas siurprizas: Apygardoje suruoštos vaišės. Susirinkę visi Apygardos pareigūnai, Vytauto rinktinės vadas ir viršininkas, Žalgirio rinktinės vadas ir Rinktinės ūkio skyriaus viršininkas. Be to, vaišėse dalyvauja keletas ryšininkių, kurios savo pasiaukojimu į mūsų organizaciją yra įdėjusios didelį indėlį.
Vaišės buvo taip ištaigingos, tai pirmas ir retas mūsų gyvenimo reiškinys. Keista ir pagalvoti: visur siunta bolševikų gaujos, didžiausias teroras, o čia, malonioje kompanijoje, tie, kurių gaudymui sumobilizuotos ištisos laukinių azijatų gaujos, be baimės kelia tostus už šviesesnę ateitį, už Lietuvos greitą laisvę.
Užmiršę tas žaizdas, kurias Lietuvai atvėrė priešas, mes per tas kelias valandas laiko prisimename tuos Nepriklausomybės laikus, kurie mus paragina dar atkakliau kovoti, dar daugiau įdėti energijos, kad per nenuilstamą darbą sugrąžintumėm Tėvų žemei laisvę“ (Justinas Lelešius-Grafas. Partizanų kapeliono dienoraštis, Kaunas, 2006, p.141–142).
Dvasiškių palaiminimas prieš Šv. Kalėdas
Partizaninėje kovoje, pasekę 1863 m. sukilėlio, kunigo Antano Mackevičiaus pavyzdžiu, aktyviai dalyvavo ir dvasiškiai: Justinas Lelešius-Grafas, Antanas Ylius-Vilkas, Alfonsas Svarinskas-Laisvūnas, vėlesniu laikotarpiu Jiezno altarista dirbęs Zigmantas Neciunskas-Elytė.
Tuo laiku, kada buvo naikinami Lietuvos vyskupai, tremiami parapijų klebonai, partizanų apsilankymas bažnyčiose, ryšiai su dvasininkais tapo labai sudėtingi. Jie išimtinai vykdavo už bažnyčios ribų. Sovietai ne tik uždarinėdavo bažnyčias, bet ir veikiančiose sekdavo kiekvieną dvasininkų žingsnį. Partizanai visais metų laikais ieškodavo kunigų, kad gautų išrišimą, nurimtų. Štai, ką pasakojo kaimyninės Vilūnų parapijos klebonas Jonas Žvinys (1901–1994): „Atėjo Zuzevičienė ir pranešė, kad miškinių vadas labai nori su manimi pasimatyti. Pasiėmiau keletą sumuštinių su mėsa, gurkšnelį degtinės. Važiuoju į Žiežmarius, neva turgun. Pamiškėj dviratį įvariau į krūmus, o pats su portfeliu einu. Man priėjus, iš lindynės po eglės šakomis išlipa vienas, paskui policijos uniforma antras… Kiti stovi įdubėlėje. Prisistato Balandis. Atsiprašė, kad pakvietė susitikti. Su visais pasibučiavome. Pradėjome kalbėtis. Prabilo vadas:
– Na, va, gyvenam, vargstam, laukiam stebuklo, o jo vis nėra. Susirėmimų vengiam, laviruojam miške. Jo gilumoje yra toks raistelis, tai mes ten ir laikomės. Iškilus pavojui, perbrendam raistelio vandenį ir čia jau kitas kraštas. Stribai nebrenda, bijo. Jei išliksim gyvi, pastatysim šiame raiste Angelo Sargo paminklą. Šovinių turim po šešiasdešimt. Mūsų tikslas – išsilaikyti, likti gyviems.
Taip pakalbėjus, daviau bendrą išrišimą. Pasiėmęs dviratį, ramiau išėjau į plentą. Dar peržegnojau tris kartus tą mišką, pro kurį jie ėjo, ir nuvažiavau“ (Stanislovas Abramavičius ir kiti. Didžiosios Kovos apygardos partizanai. V., 2007, p.138).
Partizanai ir bažnytinė erdvė
Ar partizanai lankydavosi bažnyčios patalpose? Istorinė įvairovė plati. Ieškojau dokumentų, prisiminimų, kurie aprašytų partizanų buvimą bažnyčios patalpose, mišiose. 1945 m. prieš Kalėdas Kauno įgulos bažnyčioje buvo sutuoktas krašto partizanas, slapstęsis Kaune, Vincas Matikas-Hanibalas ir jo išrinktoji Vanda (https://www.gyvenimas.eu/2017/06/27/matiku-seima-kovoje-pries-sovietine-tironija/).
Partizanai išdrįsdavo lankytis ir bažnyčiose, mišiose. „1945 metais kovą įvyko kautynės Margininkuose ir Dobilijoje (Pakuonio apylinkėse). Sekmadienį bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios. Tuo metu Margininkuose klebonavo kunigas Banionis. Į bažnyčią atėjo visas partizanų būrys, tarp jų Viesulas – Vytautas Marčiulionis (aktyviai veikęs ir Jiezno apylinkėse – V. K.), Vermachtas – Algirdas Juodis ir Perkūnas – Jonas Gelčys. Partizanai meldėsi, turėjo maldaknyges, po mišių išėjo iš bažnyčios ir apsistojo pas ūkininkus Čepkauską ir Kaziulį. Kažkas apie tai pranešė į Pakuonį. „Mušti banditų“ atvyko garnizonas su stribais ir užšoko ant partizanų kulkosvaidžių. Dar buvo daug sniego. Partizanai rusams ir stribams užkūrė tokią pirtį, kad šie bėgdami atgal į Pakuonį net veltinius sniege paliko. Kaime buvo ilgai girdėti šaudymas. Po mūšio partizanai atsitraukė link Piliuonos ir Tursono kaimų, po to persikėlė per Nemuną Kruonio link“ (Laisvės kovotojų prisiminimai, IX dalis, V., 2014, p.783).
Partizanai ir jų mylimosios kalėdiniame
laikotarpyje
Rašydami apie partizanus kaip laisvės kovotojus, mes dažnai juos suapaštaliname, užmiršdami, kad jie turėjo žmogiškąją prigimtį, kad jie buvo jauni vyrai, kad jie mylėjo, kad jie ieškojo švelnumo, dėmesio, padrąsinančio žodžio. Kalėdų laikotarpis buvo ieškojimo ,meilės,šeimos,šiltų jausmų laikotarpis. Štai kas rašoma Pakuonio partizanių ryšininkių Rozetos ir Aleksandros Arnastauskaičių dienoraščiuose:
„1946 m. gruodžio 15 diena. O vargšiukas Kairiukas (Kairys) atėjo vos gyvas. Jį buvo apėmęs gripas, kad vos paeina. Visą dieną jis išgulėjo pas mus. Aš jį slaugiau kaip tikra sesuo ir motina. Aš žinau, kad jam buvau tik sesuo, nes jokios meilės neparodžiau. Kai einu prie jo lovos, tai, rodos, su meile jį paglostysiu, apkabinsiu. O kai būnu prie jo, tai mano ryžtas dingsta. Tik apkloju jį, apkamšau ir vėl nueinu. Net ir ant jo lovos neatsisėdau. Kai jis gėrė arbatą, jam plaukai nusviro ant kaktos. Norėjau ranka jam nubraukti plaukus, bet ją lyg kokia jėga laikė ir aš neįstengiau tai padaryti. Rodos, kad jeigu aš jam būčiau šiek tiek palankesnė, jis tikrai prisipažintų mane mylįs. O dabar… Dabar jis bijo būti apviltas. Bet, ar aš galiu pasakyti, kad jis tikrai mane myli? Juk jais labai tikėti negali. Aš laukiu jo ateinant. Rodos, tada tikrai jam būsiu geresnė. Bet kam visa tai reikalinga? Ar aš jį myliu? Sakyčiau, kad ne, bet pati nežinau… Gal ir myliu truputį, bet ta meilė, jeigu ji yra, tai tik maža kibirkštėlė. Žinoma, ji gali ir labai įsiliepsnoti… Jeigu jį mylėčiau, tai visi kiti man būtų neįdomu. Aš su visais lygiai pajuokauju. Bet vis vien iš visų man saviausias ir mieliausias.
Šv. Kalėdos. Visą dieną niekas neatėjo. Buvo labai nuobodu, tai visą dieną dainavom. Vakare Olytė nerimaut pradėjo. Aš kažko lyg ir laukiau ateinant. Man atrodė, kad naktį ateis ir gana. 2 val. nakties atėjo Kurtas ir Kairys. Kairys buvo geras ir meilus, tik labai norėjo miego. Truputį pasėdėjau su juo ir nuėjau nuo lovos, o jis atsigulė. Išeinant prašiau, kad ateitų kitą dieną, tai jie pažadėjo (Ten pat, p.746–747).
Partizanų kalėdinis sveikinimas tautai. Tada ir dabar
„Mieli Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio talkininkai!
Ši naktis – tai paslaptinga dažnai pasakose, dainose ir legendose minima pilna Dievo malonių Šventoji Kūčių naktis. Šią naktį, štai dabar šiomis valandomis, sakoma, jog prakalba visi gyvuliai ir žvėrys, paukščiai ir kiti skriaudžiamieji sutvėrimai. Jie trumpam laikui gavę taip brangią dovaną kalbą su džiaugsmu dalijasi šios Šventosios nakties įspūdžiais, jos paslaptingu didingumu, jos šventumu. Jie su širdgėla, su nuoskauda skundžiasi šią naktį Viešpačiui, išpažįsta Jam visas, dažniausia iš žmonių patirtas skriaudas ir neteisybes, vargus ir persekiojimus. Šią šventą naktį, šią Šventąją Kūčių naktį Dievas, tasai šventasis dangaus Valdovas, visiems persekiojamiems ir engiamiems ypatingai geras ir atlaidus. Jisai šią šventą Kūčių naktį išgirsta visus silpnesniųjų skundus, išklauso jų prašymus.
Todėl ir mes, mielieji laisvės kovotojai, nešdami baisiosios vergijos sunkiuosius vargus, skriaudas ir kančias, kentėdami kiekviename žingsnyje pavergėjo persekiojimus ir jo šėtoniškus engimus, prašykime šią paslaptingą Kūčių naktį Viešpaties, kad jisai pagelbėtų mūsų šventoje tautos kovoje, kad Jisai priartintų pergalės valandą, kad leistų greičiau nusikratyti taip ilgai mus veržiančius vergijos retežius, kad leistų galimai anksčiau išvysti taip mūsų visų išsvajotą laisvės ryto nuostabiąją aušrą. Jis, išklausydamas šią šventąją Kūčių naktį visų skriaudžiamų nusiskundimus, išgirs mūsų prašymus, pamatys mūsų kentėjimus, pagelbės pergalėti raudonąjį slibiną“ (Partizanų šūvių aidas. Juozapavičiaus tėvonijos organas, 1956, Nr.11–12, p 3–4).
Kai kuriuos kitus partizanų Kalėdų akcentus pateiksime gruodžio 26 d. šventiniuose „Istorijos detektyvuose “, per LRT.
Vytautas Kuzmickas