Lapkričio pradžia kvietė prisiminti išėjusiuosius. Lankėme kapus, nešėme gėlytes, žvakes, meldėmės. Regis, atgijo mirusiųjų „namai“, ypač sutemus žvakių liepsnelių jūra teikė jaukumą. Tačiau praėjus savaitei, vaizdas pasikeitė. Kapai vėl liko vieniši, o prie jų atliekų konteineriai perpildyti stiklinių žvakidžių ir kitų atliekų. Kai šiandien vis garsiau kalbame apie savo planetos saugojimą, ar nevertėtų keisti kai kuriuos papročius – atsisakyti to, kas nebūtina, ir to, kas sunkiai suyra?
Tad pradėkim nuo to, ko labiausiai reikia mūsų mirusiesiems? Jei mirusysis jau regi Dievo veidą, jam nieko netrūksta, jis jau amžinam džiaugsme. Jei mirusysis skaistykloje, jam reikalinga mūsų pagalba – nuoširdi malda, o tobuliausia malda – Šv. Mišios, nes jose pats Dievo Sūnus aukojasi, miršta ir prisikelia. Jei mirusysis pragare, jam jau niekas nepadės… Bet iš kur mes galime žinoti, kur mūsų mirusieji? Galim tik spėlioti, atsižvelgdami į jų gyvenimą, tikėjimą, ar palikdami šį pasaulį spėjo susitaikyti su gyvaisiais ir Dievu, t. y. atlikti Išpažintį? Suprantama, viskas Gailestingojo Dievo rankose, tad ir meldžiam Jo gailestingumo…
O kaip su žvakutėmis ir gėlėmis? Jos labiau reikalingos mums, gyviesiems. Taip mes parodome jiems savo pagarbą, taip skatiname daryti ir kitus. Atrodytų, jog kuo daugiau žvakių ar gėlių ant kapo, tuo daugiau pagarbos ir meilės. Taip, nors dažniau tai sąžinės priekaišto išdava, kad nemokėjom gerbti ar mylėti jiems gyviems būnant…
Patarimas. 1. Lankykime savo artimųjų kapus ir ne tik per Vėlines. 2. Pasitenkinkime ant kapavietės viena ar dviem žvakėmis, o svarbiausia naudokime tas pačias stiklines žvakides. 3. Papuoškime kapą natūralia, o ne plastikine gėlyte. 4. Dalyvaukime šv. Mišiose už mirusiuosius. 5. Apaštalas Paulius ragina, kad būtume „pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 8). Gyvenkime tikėjimu, o susirgus pačiam ar artimui, kvieskime kunigą, kad šv. aliejais patepdamas melstų nuodėmių atleidimo ir pasveikimo iš ligos.
Vis dažniau tikintieji klausia apie Bažnyčios požiūrį į palaikų kremavimą, urnų namuose laikymą ar pelenų išbarstymą. Tad vadovaudamasis Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcija dėl mirusiųjų laidojimo ir pelenų laikymo, pateiksiu atsakymus. Bažnyčia ir toliau pirmenybę teikia mirusiųjų kūnų laidojimui, nes taip parodoma didesnė pagarba mirusiajam ir tikėjimui kūno prisikėlimu. Vis dėlto kremuoti nedraudžiama, nebent kremavimas būtų pasirinktas dėl krikščioniškajam mokymui prieštaraujančių priežasčių.
Laikydamasi Bažnyčios seniausiosios tradicijos, Bažnyčia primygtinai rekomenduoja mirusiųjų kūnus ar kūno pelenus palaidoti kapinėse ar kitose šventose vietose. Mat krikščionys nuo ankstyviausių laikų troško, kad mirę tikintieji būtų prisimenami krikščionių bendruomenės maldose. Jų kapai tapdavo maldos, atminimo ir apmąstymo vietomis.
Dėl minėtų priežasčių laikyti mirusiojo pelenus namie draudžiama! Taip pat mirusio tikinčiojo pelenų nevalia išbarstyti ore, sausumoje, jūroje ar kaip nors kitaip, nei laikyti jų suvenyruose, juvelyriniuose dirbiniuose ar kituose objektuose.
Jei mirusysis yra aiškiai pareikalavęs, kad būtų kremuojamas ir jo pelenai išbarstyti sumetimais, prieštaraujančiais krikščionių tikėjimui, toks asmuo, vadovaujantis teisės nuostatais, krikščioniškai nelaidotinas.
Kitas klausimas dėl giesmininkų per šermenis. Jų tikslas – ne sudaryti foną ar graudenti. Tad kvieskite tuos, kurie į laidotuves atsineštų širdį ir tikėjimą, kad paguostų, teiktų vilties, primintų apie amžinąjį gyvenimą ir beribį Dievo gailestingumą, kad su tikėjimu pasimelstų už mirusįjį.
Suprantama, kad šios nuorodos galioja tik katalikams.
Pabaigai, nepamirškime:
- Gyvenimas yra dovana, todėl turime kasdien už tai dėkoti Dievui…
- Gyvenimas yra trapus, todėl turime vertingai nugyventi kiekvieną dieną, o ne „užmušinėti laiką“.
- Mirtis yra tikrovė, prieš kurią žmogus yra bejėgis.
- Jėzus nugalėjo mirtį, todėl kas juo viliasi, perėjęs mirties slenkstį, gyvens amžinai.
- Dangaus Tėvas yra aukščiausias teisėjas, kuris teis mus pagal mūsų darbus.
- Dievas yra gailestingas, todėl viliamės, jog mes ir mūsų mirusieji išvysime Dangaus šviesą.
klebonas kun. Rolandas