Kitais metais birželio dienomis minėsime antisovietinio sukilimo visoje Lietuvoje ir mūsų krašte 80-metį. Sukilimas iki šiol istorikų vertinamas kontraversiškai. Šalia lietuvių patriotų kovos prieš sovietus, siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę, būta ir prieštaringų dalykų – kai kurie antisemitizmo protrūkiai, pataikavimas naciams. Tačiau, išskyrus, tikriausiai, nacių suorganizuoto žydų pogromo Kauno „Lietūkio“ garaže, nebuvo sukilusios tautos antisemitizmo. Vyko visų tautai nusikaltusių komunistų suėmimas, tarp jų ir žydų komunistų. Galima priekaištauti, kad vyko komunistų baudimas be teismo. Bet juk buvo karo stovis, dar tik sprendėsi ateinantis…. Bet grįžkime į Jiezno realijas.
Lietuvos savanoris Aleksas Pranskevičius
Prie Jiezno seniūnijos paminklinėje lentoje įamžintas savanoris Aleksas Pranskevičius, Ksavero. Šis Musninkų kaimo gyventojas gimė 1898 m. 1919–1921 m. tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenės gretose. Nuotraukoje jis penktas trečioje eilėje iš kairės (su ūsiukais). Už Tėvynės gynimą savanoriui buvo skirta žemė Strazdiškų kaime, kur ir toliau gyveno jo šeima. Dar ne taip seniai anapilin iškeliavo savanorio sūnus Jonas, palikęs žmoną, buvusią darbščią bibliotekininkę ir aktyvią visuomenininkę Adą.
Lietuvos savanorio tragedijos pradžia 1940 m. birželio 23 d. Naciams pradėjus karą su sovietais, ką tik prieš savaitę patyrusi sunkią ištemtųjų artimųjų netektį, sukilo visa tauta ir Jiezno krašto žmonės. Jiezne tremiamų šeimų sąrašus sudarinėjo aktyvūs sovietų talkininkai vaistininkas Mozė Blochas, Karalevičius, Adelė Skernevičienė ir kiti. Į šį sukilimą įsitraukė ir šaulys Aleksas Pranskevičius. Jis nurodė miestelio komunistų vado Skernevičiaus (jis buvo spėjęs pasitraukti į Maskvą) žmonos Adelės gyvenamąją vietą. Ji sukilėlių buvo suimta ir po dviejų dienų kartu su kitais trimis sovietų talkininkais nubausta mirties bausme Musninkuose. Su sovietais 1944 m. grįžęs partorgas nusprendė atkeršyti Lietuvos savanoriui. Bet už gyvenamosios vietos atskleidimą nubausti nebuvo galima, tai galėjo padaryti bet kas. Bet bolševikai, anot diktatoriaus J. Stalino, tam ir yra, kad ieškotų „naujų kelių“.
Aleksas Pranskevičius, kaip ir kiti šauliai – Juozas Ogilba, Adomas Zablackas – buvo apkaltinti žydų šaudymu. Buvo tikimasi, kad buvę stribai, skundėjai trins iš pasitenkinimo rankas. Bet, kaip tai įrodysi, kai dar keli išsigelbėję nuo žudynių žydai ir miestelio gyventojai atminė tuos 12 žmogžudžių, kurie pakėlė ginklą prieš bendrapiliečius. Tarp jų Alekso Pranskevičiaus nebuvo. Surandamas kažkoks be nurodomo adreso apylinkėse gyvenęs Jonas Laurinavičius, kuris neva matė kaip savanoris Aleksas šaudė žydus. Atseit, Norkaus ir Obelenio egzekucinis dalinys jam davė šautuvą ir jis buvo priverstas šaudyti. Lietuvos savanoris, kaip ir daugelis, ne tik šio, bet ir aplinkinių kaimų žmonių žudynių metu buvo namuose ir prie žudynių vietos nėjo. Keliuose „Smerčo“ tardymuose jis neigė pateiktus kaltinimus. 1944 m. gruodį po ilgų kankinimų (jam buvo nuplėštos ausys), prisipažino… Kad gavo šautuvą ir vieną kartą iššovė ir net nežino, ar pataikė… Jis nuteisiamas už „Tėvynės išdavimą“ kalėjimu iki gyvos galvos. Nuvykus į bausmės atlikimo vietą kasyklose, jam bausmė sumažinama iki 25 m. laisvės atėmimo.
Bet Lietuvos savanoris neiškentė kančios net trejų metų. 1947 m. mirė. Šeima net nežinojo jo kapo vietos. O svarbiausia – jiems buvo prikabinta „žydšaudžių“ šeimos etiketė. Šeima siekė reabilituoti Lietuvos savanorį. Tačiau Lietuvos Respublikos Generalinis Prokuroras Artūras Paulauskas 1992 m. atmetė prašymą ir apsidraudė „Atmesti, dėl inkriminuojamo sunkaus nusikaltimo“. O juk galėjo pavesti peržiūrėti 1941 m. Jiezno žydų žudynių bylą. Joje nei liudininkai, nei išlikę Jiezno žydai išvardydami žudikus, niekur nemini Alekso Pranskevičiaus. Į mane pagalbos kreipėsi Jono ir Ados Pranskevičių šeima. Mes kreipėmės į Genocido ir rezistencijos Centro direktorių profesorių Arūną Bubnį. Šis patarė ieškoti papildomų nekaltumo įrodymų.
Po ilgų ieškojimų tai yra surasta.Tai 1941 m. birželio sukilimo Jiezne vadovo, nesusitepusio nekaltų žmonių krauju, Broniaus Katino byla (LYA, f.K.-30, ap.1, b.1384). 470 puslapių byloje išvardijami Jiezno savisaugos būrio policininkai, konvojavę į mirties vietą pasmerktus žydus. Nei tarp konvojavusių, nei tarp žydšaudžių Alekso Pranskevičiaus pavardės nėra. Jis tapo sovietinio keršto auka. Žydšaudžio etiketė, sukurpta sovietiniais laikais, turi būti panaikinta. Manau, kad artimieji kreipsis dėl visiško Alekso Pranskevičiaus reabilitavimo. Lietuvos karžygio atminimas bus atkurtas.
Kovoje su komunizmu
Atrastoji byla leidžia kitaip pažvelgti į 1941 m. birželio sukilimą Jiezne. Sukilimas nebuvo spontaniškas. Pulkininkas Juozas Vėbra, priklausęs Lietuvos aktyvistų frontui, koordinavo sukilimo veiksmus. Jo dvaro Jundiliškėse tarnautojas Bronius Katinas, pasiųstas organizuoti sukilimą Jiezne, tapo Jiezno komendantu. Sukilime aktyviai dalyvavo jiezniečiai: Valatka Jonas, Jono iš Sobuvos, Budrevičius Jeramas, Klebauskas Jonas, Gegužis Antanas, Palionis Jonas, Jono iš Nibrių, Stasys Braga. Minėti asmenys žydų žudynėse nedalyvavo.
1941 m. birželio 23–24 d. jie sulaikė sovietų kolaborantus: Valatką Joną, Leono, Rėčką Stasį, Mikulskį Jurgį, Vinską Praną, Krasauską (vardas neįrašytas – V. K.)
Į policijos nuovadą buvo iškviesti buvę komjaunuoliai, prisirašę per mitingus. Jie buvo nuvesti prie Verbyliškių-Stakliškių kelio, kur turėjo dvi savaites tiesti kelią ir registruotis policijos nuovadoje.
Penki aktyviausi komunistai, tremties sąrašų sudarytojai, skundėjai, mitingų organizatoriai Stasys Karalevičius, Adelė Skernevičienė, Isakas Kušelevičius, Abraomas Dragifas, Moisejus Blokas buvo atiduoti vokiečių saugumo policijai ir 1941 m. birželio 25 d. sušaudyti Musninkuose.
Po savaitės sukilėliai atidavė valdžią Jiezno valsčiaus viršaičiui.
Bronius Katinas
Sovietiniame laikotarpyje stribai, komunistai savo spauda, net knygomis suformavo Broniaus Katino, kaip aktyviausio Jiezno žydų žudynių organizatoriaus, paveikslą. Laikas tai demistifikuoti.
Bronius Katinas gimė 1909 m. rugsėjo 7 d. Molėtų rajone, Alantos valsčiuje, Šemetiškių kaime, daugiavaikėje šeimoje. Baigęs Utenos progimnaziją, dirbo administratoriumi įvairiuose ūkiuose. 1941–1944 m. dirbo pagalbinėje policijoje Jiezne. 1945–1951 m. partizanavo Utenos krašte, slapyvardis Ridikas. Nuo 1947 m. buvo paieškomas KGB dėl 1941 m. birželio sukilimo organizavimo Jiezne ir dėl partizaninės veiklos Utenos krašte. Aktyvias pastangas surasti Bronių Katiną dėjo Jiezno rajono KGB įgaliotinis Venckutonis. Visgi, Broniui Katinui pavyko slapstytis iki 1959 m. Jis buvo surastas dirbantis sava pavarde Ukmergės rajone, „Rytojaus“ kolūkyje, Graužiškių kaime.
Nuosprendis. 1959 m. okupuotos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Broniui Katinui pripažino šiuos kaltinimus: „1) 1941 m. pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis Bronius Katinas, gavęs nuo Kauno miesto lietuviškų nacionalistų, pasivadinusių „Lietuvių aktyvistų frontu“, štabo vadovų atitinkamus nurodymus bei kovinius ginklus, atvyko sunkvežimiais į Jiezno miestelį, kur perėmė nuo buvusios Lietuvos buržuazinės Lietuvos karininko Valatkos Jono vadovavimą jau veikusiai nacionalistų gaujai; 2) Būdamas ginkluotas kartu su kitais gaujos nariais vykdė tarybinių piliečių suėmimus: suėmė Valatką Joną, Leono 1941 m. liepos mėn, Vinską Praną 1941 m. rugsėjo mėn.; 3) Tą patį mėnesį suėmė ir lydėjo sušaudymui 4 tarybinius aktyvistus (pavardes minėjome); 4) Po masinio žydų tautybės asmenų sunaikinimo, pasiglemžė Kušelevičiaus ūkį ir eksploatavo darbininkus; 5) Išformavus nacionalistinę gaują perėjo dirbti į pagalbinę policiją, kurioje dirbo iki vokiečių okupacijos pabaigos; 6) 1943 m. rudenį kartu su kitais policininkais iš Jiezno į Alytaus kalėjimą lydėjo tarybinius aktyvistus: Mikulskį, Krasauską ir kitus; 7) 1943 m. gruodžio mėnesį suėmė pilietę Narkevičiūtę, kuri slapstė tarybinius karius; 8) Katinas 1944 m. birželyje dalyvavo kovose su tarybiniais partizanais, mirtinai sužeidė Ivaną Nosenko. Keli kaltinimai buvo pateikti dėl partizaninės veiklos. Broniui Katinui buvo skirta 15 metų laisvės atėmimas su turto konfiskavimu“ (Ten pat, p. 363–367).
Kalėjimas tolimoje šiaurėje palaužė Broniaus Katino sveikatą.1974 m. grįžęs į Lietuvą, mirė 1978 metais. Palaidotas Utenos miesto kapinėse. Tai lietuvio patrioto gyvenimas.
Mūsų pareiga į krašto garbingą istoriją sugrąžinti dar ne vieną asmenybę.
Vytautas Kuzmickas, istorikas