Inventoriuje išvardinti visi 12 altorių. Ypatingas dėmesys atkreiptinas į tris: į dešinėje pusėje buvusį Šv. Teresės altorių. Šeštasis altorius, kairėje bažnyčios pusėje – Šv. Antano Paduviečio altorius, kurį nutapė Nikodemas Silvanavičius, o bažnyčiai padovanojo Jiezno dvaro savininkas Ignotas Kvinta su žmona Vincentina. Septintasis altorius – Dievo Motinos su dviem metalinėmis karūnėlėmis.
Iš visų liturginių ir kitų bažnytinių daiktų krenta į akis minimi net penki bažnyčios fundatorių paveikslai, tačiau jie neišvardijami. Pacų giminės palaikai jau neminimi. Kapinės dar be tvoros. Koplyčioje kiekvienais metais rugpjūčio 14-ąją, Švento Kryžiaus išaukštinimo dieną, vykdavo pamaldos. Jos vykdavo ir Vėlinių dieną.
Varšuvos Belvederis – nuolatinė LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco ir jo žmonos Klaros Izabelės de Mailly rezidencija.
Ilgus metus XX ir XXI a. kelis kartus perstatyti Belvederio rūmai Varšuvoje buvo Lenkijos prezidento rūmai. Dabar jie priklauso Lenkijos prezidento kanceliarijai. Juose savo vizito metu gyveno popiežius Jonas Paulius II. Bet visa erdvė, daugybė rūmų vietų mena Jiezno bažnyčios ir dvaro rūmų statytoją. Čia nuo 1663 m. iki pat jo mirties (1684 m.) jis nuolatos gyveno, čia ir mirė. LDK kancleris retkarčiais apsistodavo Vilniaus rūmuose, retkarčiais vykdavo į Pažaislį, tada aplankydavo ir Jiezno dvaro rūmus. Tai buvo reti ir trumpi fragmentai. Iki šiol nei kažkokių ryškesnių faktų, ar to laikotarpio amžininkų atsiminimų, liudijančių apie kanclerio apsilankymą Jiezne, nėra. Neaptikta ir LDK kanclerio laiškų, rašytų iš Jiezno, kas liudytų jo apčiuopiamesnį buvimą Jiezne. Kanclerio reikalus visose Jiezno grafystės valdose tvarkė jo paskirtas administratorius – seniūnas.
Kiekvienas, buvęs Varšuvoje, bus atkreipęs dėmesį į Pacų, Radvilų, Sapiegų, Chodkevičių, Oginskių ir kitų Lietuvos didikų rūmus.
XVII a. Varšuva įgijo ypatingą svarbą, tapo bendros – Lietuvos ir Lenkijos – valstybės sostinė. Nuolatiniam gyvenimui į Varšuvą persikėlė karaliai, čia dažniausiai vykdavo Seimai. Čia jautėsi Vakarų valstybių kultūrinė ir mados įtaka. Mieste gyveno daug politikų, menininkų ir mecenatų. Jie savo dvarus, rūmus, statė to laikotarpio Varšuvos priemiesčiuose. Valdovai kartais turėdavo net po kelias rezidencijas. Jeigu norėjai tais laikais būti įtakingas, įgyti valstybines pareigybes, turėjai glaustis prie valdovo dvaro ir jo aplinkos.
1654 m. Kristupas Zigmantas Pacas susituokė su karaliaus Jono Kazimiero žmonos, karalienės Liudvikos Marijos Gonzagos rūmų dama Klara Izabele de Mailly (1632–1685). Ši santuoka buvo Kristupui Zigmantui Pacui geri laiptai į politines aukštumas. Suartėjus su valdove, K. Z. Pacas tapo tiek karaliaus Jono Kazimiero, tiek vėliau karaliaus Mykolo Kaributo sprendimuose palaikomas ir globojamas. Būdamas prie karaliaus Belvederio rūmuose, LDK kancleris ten laikė savo privatų iždą ir archyvą. Mano nuomone, Pacų giminės archyvas Jiezne galėjo susiformuoti Jiezną valdant Antanui ir Teresei Pacams, nes keturiuose žinomuose K. Z. Paco testamentuose apie giminės archyvą Jiezne nėra užsimenama.
Belvederio dvaras
Apie Belvederio dvarą rašau todėl, kad suprastumėte, jog Jiezno dvaras savo mūrine statyba, dislokacija, teritorijos apimtimi buvo žymiai išvaizdesnis. Kita vertus, Belvederio dvaras buvo arčiau karaliaus, vadinasi, arčiau kilimo karjeros laiptais ir garbės. Belvederio dvarą LDK kancleris užrašė savo žmonai.
Dvaras turėjo 20 ha teritoriją Varšuvos priemiestyje, Ujazdove, tarp kaimo ir bažnyčios. Jis vadinosi Ponų Pacų rūmais (Villa de sigri Pazzi). Iš čia matėsi abu Vislos krantai. Dvaras turėjo kvadrato formą, jis buvo uždaras nuo šalia esančių kelių. Įvažiuojama buvo per didelius atveriamus geležinius vartus. Link rūmų vedė 37 liepų alėja. LDK kanclerio rūmai buvo dviejų aukštų mediniai, bet buvo ir mūrinių ūkinių pastatų. Rūmuose buvo 9 kambariai, vadinamų „gabinetais“, iš jų vienas – baltasis, didelė reprezentacinė salė, skyrusi vienoje pusėje 5 kambarius, kitoje pusėje 4. Kelios dešimtys langų išėjo į didžiulį sodą. Jis priminė amfiteatrą. Jame augo obuoliai, kriaušės, vyšnios, slyvos. Sodą iš visų pusių juosė gėlynai ir šalia esantys fontanai. Buvo įrengtas gražus vandens kanalas.
Rūmuose buvo galerija, kurioje buvo ne tik pateikiami valgiai ir prancūziškas vynas, bet ir pristatomi meno kūriniai, sienos išpuoštos žaliais, geltonais, raudonais audiniais. Ant sienų kabojo daugybė veidrodžių.
Amžininkai apie rūmus
LDK kanclerio rezidencija greitai tapo spindesio simboliu. To laikotarpio bajorų poetas Vaclovas Potockis rašė apie rūmų didingumą:
„Klausiu, kas tai per rūmai, pralekiant Varšuvą? Man atsako: Belvederis,
Kas lenkiškai iš prancūzų kalbos reikštų: įspūdinga, gražu, puikus vaizdas.
Gražu žiūrėti į miškus ir nutolusius kalnus, gražias aptakios Vislos įvairias figūras.
Gal savo laiku kas nors delikačiai parašys visus Belvederio pojūčius, nė nemesdamas žvilgsnio į juosmenį:
Ryškios durys, kitos į rojų; jauti nuostabų vaisių, žolelių kvapą.
Čia nerasi kopūsto ir ropės, prie kurių mūsų daržuose esame pripratę,
Batvinių – lietuviškai, o mūsiškai – cvikliukų,
Tiktai fijorai, salotos, artišokai.
Nei dieną, nei naktį, nei sapne nepajusi, kur rėkia žąsys ir gieda gaidžiai.
Galvijams čia nėra vietos, čia prieš mėšlą ir palivarką
Melodingos lakštingalos, saldžios kanarėlės (ne visada vijolos (senieji smuikai – V. K.) ir smuikai tinka).
Jie visas pramogas ir vidurnakčio miegą pasaldina.
Kas nori būti sveikas, tas Belvederyje gyvena,
Tai teikia malonumą namams.
Kas mums tas kaimas, kas mums tūkstantis plūgų,
Man linksma Belvederyje, graži perspektyva.
Kada lygi prieš kviečius nusilenkia dirva“
(Belweder Krzysztofa Zygmunta Paca i jego żony Klary Izabelli / The Belvedere Palace of Krzysztof Zygmunt Pac and Klara Isabelle de Mailly. „Artifex Novus”, 2017)
Šioje odėje K. Z. Paco Belvederyje atsispindi ir to meto diduomenės dažnai niekinanti pažiūra į darbą (valstiečių, baudžiauninkų) jų dvaruose. Jiezno dvaras-rūmai buvo toli nuo kultūros, meno mecenavimo. Tai lėmė, kad patys savininkai Pacai jame gyveno tik nuo XVIII a. vidurio. Dvaras tada tapo įvairių keliaujančių į Varšuvą ar Gardiną apsistojimo vieta, savotiškas viešbutis. Rūmais-viešbučiu pasigrožėdavo, pasipramogaudavo ir išvykdavo dažnai jį finansiškai nuskriaudę. Argi viešbučiai tampa mecenavimo centrais? Belvederis buvo valstybės centre, o ne užkampyje, todėl jis ir patraukė LDK kanclerį ten nuolatos reziduoti… Jiezno dvaro rūmai buvo nepalyginamai gražesni už Varšuvos Belvederį, bet neatsirado tų, kurie jam odes rašytų. Negyveno rūmų savininkai, o kitiems jų grožį skleisti nerūpėjo. Atvykstantys orkestrai, teatrai buvo Radvilų, Oginskių, Sapiegų ambasadoriai bendroje valstybėje ir užsienyje.
Belvederio rūmai amžių eigoje
Belvederio rūmai buvo labai svarbūs visoje K. Z. Paco turėtų dvarų ir dvaro rūmų sistemoje. Tai buvo ne tik reprezentaciniai rūmai, bet ir pagrindinio gyvenimo židinys. Belvederio rūmuose LDK kancleris būdavo dažnai, nežiūrint į metų laikus. Tai liudija išlikusi asmeninio ir valstybinio susirašinėjimo plati korespondencija. Čia buvo parašyti visi keturi LDK kanclerio testamentai. Šiuose rūmuose 1684 m. sausio 10 d. užgeso jo gyvybė. O 1685 m. kovo 11 d. mirė ir Klara Izabella de Mailly Lascaris. Dvaras ir rūmai atiteko Kristupo Zigmanto Paco augintiniui Kazimierui Mykolui Pacui, kuris 1687 m. turtą pardavė Trakų tijūnienei Katerinai Michailovskai. Apie 1740 m. Pacai susigrąžino rūmus, kurie juos perstatė vėlyvojo baroko stiliumi. Vėliau rūmai atiteko K. Z. Paco testatoriaus Liubomirskio giminei. 1767 m. rūmai atiteko paskutiniam Jungtinės Respublikos karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Šiam netekus sosto ėjo iš rankų į rankas. Šiuose rūmuose rezidavo Juzefas Pilsudskis ir Lenkijos prezidentai.
XVII – XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos istorija, Pacų valstybinė tarnystė neatsiejamai susijusi su Varšuva. Todėl, kai tik galėsite, aplankykite gražųjį Lazienkų parką ir netoliese Belvederio rūmus. Tai padės atgaivinti prisiminimus apie mūsų bažnyčios fundatorių ir jo apsukriąją žmoną.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas