Laiškas
Prieš 75-erius metus krašte prasidėjo intensyvus priešinimasis sovietiniam okupantui ir jo pakalikams. Tema neišsemta ir nuolatos reikalaujanti papildymo. Išreiškiame pagarbą žuvusiems ir nukankintiems, bet daug yra tokių, kurie šioje kovoje nežuvo, bet jų vaidmuo krašto laisvės kovose nė kiek nemažesnis. Ir todėl daugeliui žmonių ši tema asmeniškai jautri ir brangi, nes daugelis krašto žmonių kovoje neteko savo nužudytųjų artimųjų, o ir prarado savo sveikatą.
Impulsą šiam straipsniui davė kraštietės Jurgitos Bernatonytės, gyvenančios Anglijoje, elektroninis laiškas. „Perskaičiau straipsnį jieznoparapija.lt ir nusprendžiau pasiteirauti, ką dar žinote apie tam tikrą šaulį jūsų sąraše.
Tiksliau, apie Juozą Bernatonį iš Šilinių kaimo, Jiezno parapijoje.
Juozas Bernatonis buvo mano giminaitis, tik prieš tai norėčiau pasitikslinti, ar tai tas pats žmogus.
Anksčiau gyveno Šiliniuose, Jiezne, vėliau vedė Angelę Vanceviciūtę ir gyveno Lingeniškių kaime, Jiezno parapijoje. Šiek tiek žinau, kad buvo vienas iš partizanų ir netgi vėliau ištremtas į Sibirą.
Labai lauksiu atsakymo. J. Bernatonytė“
Suprantama, kaip nepadėti savo krašto žmogui, nors ir pandemija, nors ir užtvertas patekimas į archyvus ir mokslines bibliotekas. Pasinaudodamas savo šaltiniais, pabandysiu patenkinti kraštietės smalsumą.
Dvi nuotraukos
Aleksas Bernatonis
Pirmiausia pažvelkime į jas. Pirmoje nuotraukoje – Aleksas Bernatonis, Jiezno parapijos, Šilinių kaimo gyventojas, krašto partizanų aktyvus rėmėjas, gimęs 1885 m. 1945 m. jam buvo 60 metų.
Antra nuotrauka labai atmintina Ambrazevičių iš Lingėniškių šeimai. Joje – 1937 m. Jiezno parapijos pavasarininkų lyderio Juliaus Ambrazevičiaus vestuvių su Alekso Bernatonio dukra Domicėle Bernatonyte akimirka. Jų santuoką palaimino prelatas V. Vaičiulis, o pirmasis iš dešinės Domicelės brolis, žinomas krašto partizanas Juozas Bernatonis.
Juliaus Ambrazevičiaus ir Domicelės Bernatonytės vestuvės 1937 m.
Areštas
1945 m. balandžio 14 d. NKVD Alytaus apskrities įgaliotinio Solovjovo vadovaujami enkavedistai Šilinių kaime sulaikė Aleksą Bernatonį, sūnų Antano, kaltindami, kad pas jį 1945 m. balandžio 13 d. tarp 8 ir 9 val. vakaro lankėsi partizanai, sovietų vadinami banditais (LYA,F.k-1,ap.58,b.P-5136,l.3).
Tą pačią dieną Alytuje įvyko pirmasis suimtojo tardymas. Buvo klausiama, ką Aleksas Bernatonis veikė sovietų – nacių karo metu. „Vokiečių okupacijos LTSR metu dirbau savo ūkyje savo sodyboje Šilinių kaime, sūnus Juozas buvo su manimi. Dukra Domicėlė ištekėjusi už Juliaus Ambrazevičiaus gyveno Lingėniškių kaime.“ (Ten pat,p.4).
Į klausimą, kur šiuo metu yra jo sūnus Juozas ir žentas Julius Ambrazevičius, Aleksas Bernatonis atsakė: „Mano sūnus, turėdamas atleidimo nuo karinės tarnybos lapelį dieną būna namuose, o naktį išeina iš namų į mišką ir ten vaikšto su banditais. Labai dažnai ateina pas mane banditai su mano žentu Juliu Ambrazevičiumi, kuris yra bandoje, pas mane iki 3 – 4 valandų būna, o po to išeina į mišką. Jeigu pas mane jie neateitų, tai mano sūnus pas banditus į mišką ir negrįžtų. Dukra Domicėlė, kada žentas į namus negrįžta, paima produktus ir kartu su tarnaite Peteryte mano vienkinkiu vežimu veža juos į mišką. Atiduoda ir grįžta.“(Ten pat). Senolis Aleksas Bernatonis buvo žiauriai mušamas. Jis gelbėjo save ir žmoną nuo gąsdinimo tremtimi, o sūnus ir žentas buvo laisvėje. Jis suvokė, kad jiems savo atsakymais jis jau daug nepakenks, mat ką jis pasakojo, sovietai jau žinojo.
-Jeigu Jūsų žentas yra banditų tarpe, o Jūsų sūnus tarp banditų turi daug draugų ir jūs juos maitinate, vadinasi, jūs esate banditų rėmėjas? Į šį klausimą Aleksas Bernatonis atsako principingai:
-Taip, aš esu aktyvus banditų rėmėjas. Aš juos maitinsiu, girdysiu ir pas save priimsiu, todėl kad mano sūnus draugauja su jais, ir žentas – banditas, todėl, kad aš noriu savarankiškos Lietuvos, o ne sovietų valdžios. Nepriklausomoje Lietuvoje aš turėjau 30 ha žemės, turėjau nuo 3 iki 6 samdomųjų pagalbininkų. Viską iš manęs atėmė, tik 10 ha paliko ir darbininkų negalima laikyti. Viena tik pridursiu: vis vien banditus priimsiu ir kiek leis juos paremsiu“ (ten pat,l.4 ap).
Asmenybę grūdina laikas
Sūnus Juozas kartu su tėvu ir žentu Julium Ambrazevičiumi prieš metus aktyviai rėmė 70 partizanų komandosų, Vytauto Marčiulionio-Viesulo kuopą – atsirasdavusią tai vienoje ar kitoje Nemuno pusėje ir kovojusią su NKVD daliniais ir stribais. Tardymo metu Juozas Bernatonis, Juozo Ogilbos – Dobilo būrio nuolatinis partizanas. Jo partizaninis slapyvardis – Dramblys (LYA,f.51, ap.3,b.804,l.18). Tėvas bandė nukreipti NKVD dėmesį nuo sūnaus. Tyrinėdamas buvau maloniai nustebintas, kad Jiezno pavasarininkų lyderį Julių Ambrazevičių („Jiezno parapijos žiniose“ apie tai daug rašiau) atradau krašto partizanų tarpe. Visaip bandydavau aiškintis jo pokarinį „keliavimą“ buhalterio pareigose po visą Lietuvą, toli nuo mūsų krašto. Vien tik dalyvavimas pavasarininkų veikloje negalėjo būti toks motyvas. Tai tvirtos ir vientisos asmenybės bruožas. Toks buvo ir išliko visada Julius Ambrazevičius. Ugdė pareigą ginti Tėvynę ir pats ją gynė.
Adolfo Šklerevičiaus-Juodvarnio
ir Juozo Ogilbos-Dobilo partizanų būrio kovinis judėjimas
1944 m. lapkritis – 1945 m. balandis.
Tardomas ir kankinamas Aleksas Bernatonis prisimena, kad pas jį partizanai buvo 7 kartus, pavalgydavo, pailsėdavo ir išeidavo. Savo atsakymuose jis bandė enkavedistams įteigti, kad patizanai pas jį užeidavo tik 1945 m. kovą. Pirmą kartą jie buvo 1945 m. kovo viduryje, pavalgė, išgėrė šnapso, giedojo antitarybines giesmes. Bernatonis juos pavėžėjo iki Verbyliškių. Paskutinį kartą balandį partizanai pavalgė, pailsėjo. Juos Aleksas Bernatonis taip pat vežimu nuvežė iki Verbyliškių, kartu važiavo ir žinomas Dobilo grupės partizanas Pranas Bajoras-Lapė. Tuo metu šis partizanas jau buvo suimtas, tad minėti jo pavardę jau buvo ne išdavystė. Bernatonis prisiminė ir partizaną – Policijos viršininką, jis jį vadino Viršininku. Tai buvo tuo metu jau žuvęs Adolfas Šklerevičius-Juodvarnis, 1944 m. spalio mėnesį išvedęs buvusius šaulius į rezistencijos frontą -mišką, žuvęs 1945 m. vasaryje. Juozas Ogilba-Dobilas dar kovojo, tad Bernatonis, visus susitikimus su juo neigė, kad nepakenktų laisvės kovotojui. Partizaninėje kovoje Ambrazevičiai ir Juozas Bernatonis dalyvavo 1944 m. gruodžio – 1945 m. liepos mėnesiais.
Aleksas Bernatonis neatsakė į enkavedistų klausimą, kiek kartų dukra Domicėlė vežė maisto produktus į mišką. Tai, anot jo, buvo jos iniciatyva ir jis nieko nežinąs. Geriausias sūnaus draugas buvo Pranas Bajoras. Jie drauge pareidavo iš partizanų būrio ir slėpdavosi Bernatonio kluone iškastame bunkeryje (Ten pat,l.5. )
Ambrazevičių tarnaitė Peterytė Pranė iš Pečiauskų tardoma patvirtino Alekso Bernatonio versiją, kad Juozas Bernatonis-Dramblys tai išeina į mišką, tai sugrįžta. Julius Ambrazevičius į partizaninį judėjimą įsijungė nuo 1944 m. gruodžio 6 d. Taip pat sužinojau, kad Domicėlė Ambrazevičienė labai dažnai su tarnaite Prane veždavo produktus į Vėžiongirę, pas partizanuose buvusį vyrą. Ji ten likdavo 2-3 savaitėms, o tarnaitė sugrąžindavo vežimą atgalios (Ten pat, l.6). Suprantama, kad Bernatonių šeima su Margio partizanais buvo susieta jau nuo 1944 m. gruodžio mėnesio. Tardomas Pranas Bajoras-Lapė pasakojo, kad partizanas Juozas Bernatonis-Dramblys dėvėjo rusišką milinę ir guminius batus. Jiedu dažnai pasikalbėdavę. Paskutiniu metu šis partizanas jo klausė, kaip išnaikinti visus išdavikus – komunistus ir valdžios pareigūnus. Pats Aleksas Bernatonis bendravo dažnai su partizanais miške, Pranas Bajoras 4-5 kartus tai matė ( Ten pat,l.8).
Tolesni likimai
Alytaus apskrities NKVD įgaliotinio sprendimu Aleksas Bernatonis buvo pripažintas „banditų aktyviu rėmėju“, o KGB Tribunolas -„troika“ jį nubaudė 5 metų priverstinio lagerio. Ištremtas į Komi ATSR, Intą jis patyrė insultą, tačiau siekė 1946 m. liepos mėnesį paleidimo. Jis atsisakė ankstesnių parodymų, motyvuodamas, kad jie išgauti jį mušant. Gal dar kokie nors viršininkai buvo „patepti“ ir 1946 m. liepos 13 d. Komi ATSR sprendimu iš tremties buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą. Paraližuotas išgulėjo namuose 8 metus ir mirė. Po tremties jis niekada nesusitiko savo sūnaus Juozo.
Krašto partizanas Juozas Bernatonis, silpstant Dobilo būriui, 1945 m. rugpjūčio 13 d. buvo suimtas. 1946 m. vasario 6 d. Karo tribunolo už partizaninį pasipriešinimą buvo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Grįžęs iš tremties, 1956 m. vedė taip pat tremtinę Angelę Vancevičiūtę. Dirbo paštininku. 1980 m. jam sukako 60 metų. Užėjo į paštą paimti eilinės siuntos ir susmuko. Infarktas.
Partizanų šeima Julius ir Domicėle Ambrazevičiai ilgus metus keliavo per įvairias tolimas mūsų kraštui darbovietes, kad nieko nesusitiktų iš gimtojo krašto ir nebūtų represuoti. Julius mirė 1976 m., Domicėlė – 2007 m., abu sausio 25 d.
Šį kartą tiek. Pasibaigus karantinui, tyrinėjimus tęsiu toliau. Tuo pačiu nuoširdžiai dėkoju Eugenijui Ambrazevičiui už pateiktą šeimos informaciją ir nuotraukas, o Jurgitai Bernatonytei – už gražią idėją.
Vytautas Kuzmickas, istorikas