Nuo senovės ir vėliau – geros vilties Lelija.
Jieznas ir Pacai lenkų mokslininkės Anos Silvijos Čyž mokslinėje studijoje „Pacų giminės meno fundacijos“
Didžiosiomis parapijos šventėmis Jiezne sugrįžtame prie Pacų lelijos. Viena ilgus šimtmečius išlaikiusi ir dabar yra Dievo žodžiu gyva: Jiezno bažnyčia. Kita – pulsuojanti istorine atmintimi Jiezno Pacų rūmų ir dvaro sakmė.
Lenkijos Respublikos archyvuose ir archyvams prilyginamuose didžiųjų nacionalinių bibliotekų rankraščių skyriuose labai gausu dokumentų (daugiau kaip pusė) apie Pacų giminę ir jos Jiezno kanclerių šaką.
Reikėtų priprasti ir nesijaudinti dėl pasitaikančio skirtingo Pacų iškilimo ir dominavimo XVII amžiaus antroje pusėje politinio vertinimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Lenkų mokslininkai į procesus žvelgia iš Lenkijos karalystės tuometinių pozicijų, lietuviai – iš LDK interesų parametrų. Nors turėtume visgi sutikti su tuo, kad Pacai savo veikloje daugiausiai išreiškė ir bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės interesus. Pacų istorinė atmintis jungia abi tautas, tad bendrų sąlyčio taškų ieškojimas ir diskusijos praplečia mokslinį pažinimą.
Per kelerius metus Lenkijoje išleista keletas svarbių mokslinių studijų, kaip „Respublikos spindesys ir nuosmukis“, „LDK Kultūros paveldas“, „Lietuva Vazų epochoje“, kuriose skiriama nemažai vietos Pacams ir jų giminės lizdui Jieznui. Tačiau šiuos tyrinėjimus vainikuoja 2016 m. Lenkijoje išleistas Anos Silvijos Čyž darbas „Pacų giminės meno fundacijos. Nuo senovės ir VĖLIAU geros vilties Lelija“ (Czyź Anna Sylwia. Fundacje artystyczne rodziny Pacow bonae spei at antiguitaste consectarum). Daugiau kaip 500 puslapių leidinį su daugybe iliustracijų ir patikslinta Pacų giminės genealogija išleido kardinolo Stepono Vyšinskio Universiteto leidykla Varšuvoje.
Leidinio struktūra
Mokslinės analizės aktualumą pabrėžia pati leidinio struktūra. Leidinį sudaro įvadas, kuriame pabrėžiamos Pacų meno fundacijos (bažnyčios, rūmai, bibliotekos), pateikiama Pacų giminės istorija. Medžiaga išdėstoma trijuose skyriuose: 1) Steponas Pacas (biografijos bruožai, estetinė kultūra, senoji Pacų giminė, dvarvietės ir su jomis susijusios parapijų šventovės. Prienų, Birštono, Vilkaviškio, Rakantiškių ir Lavariškių, Kryčevo seniūnijos, Chorošo, Džečyso ir Jiezno privatūs dvarai, dvarvietės kitose LDK vietose. Rūmai Vilniuje ir Varšuvoje. Vilniaus basųjų karmelitų vienuolynas, Šventos Teresės, Švento Juozapo bažnyčios Vilniuje. Apibendrinimas). Antroji studijos dalis: Kristupas Zigmantas Pacas (plati naujausių tyrinėjimų biografijos apybraiža, estetinė kultūra, tarnystė giminei ir Respublikai. Vilkaviškio ir Kozienicų seniūnijos, Jiezno ir Kauno privatūs dvarai. Vilniaus, Ujazdovo prie Varšuvos ir Gardino rūmai. Bažnyčios Ostrynios, Vilkaviškio ir Alvito seniūnijose, bažnyčios Jiezno ir Janavos privačiuose dvaruose. Basųjų karmelitų vienuolynas Vilniuje. Plati kamaldulių vienuolyno įkūrimo ir veiklos Pažaislyje istorija. Apibendrinimas). 3) Mikalojus Steponas Pacas (plati, naujausiais tyrinėjimais paremta biografija, estetinė kultūra. Mikalojus Steponas Pacas – tarp legendų ir tikrovės. Dvaras ir rūmai Varšuvoje, Chorošo dvaras. Sakralinės fundacijos domininkonų vienuolynui Choroše ir Verkių rūmuose. Dovanojimai Vilniaus katedrai. Dievo Motinos paveikslas Trakuose. Apibendrinimas). Platūs šaltiniai ir bibliografija apima 40 leidinio puslapių, 40 leidinio puslapių skiriama Jiezno bažnyčiai, rūmams, dvarui.
Mokslinės studijos išskirtinumas Pacų tyrinėjimo istoriografijoje
Istoriniam pacistikos tyrinėjimui pradžią davė Jozefas Volfas, 1885 m. Peterburge išleidęs istorinę genealoginę studiją „Pacowie“ (Pacai). Šiuo metu Lenkijoje Pacų giminės vaidmenį politinėje Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos istorijoje plačiai tyrinėja dar tik 40 metų sulaukęs Varšuvos Universitete ir Lenkijos istorijos institute dirbantis habilituotas mokslų daktaras Konradas Bobiatynskis. Jis gilinasi į XVII amžiaus politinę ir karinę istoriją Lenkijoje ir Lietuvoje. 2008 metais jis išleido plačią mokslinę biografiją „Mykolas Kazimieras Pacas – Vilniaus vaivada. Didysis Lietuvos etmonas. Politinė-karinė veikla“. Taip pat svarbi jo 2004 metais išleista mokslinė studija, kurioje paliečiama ir Jiezno tematika, „Nuo Smolensko iki Vilniaus/Respublikos kova su Maskva 1654–1655 metais“. Moksliniuose straipsniuose jis tyrinėja M. K. Paco fundacijas. Šiuo metu J. Volfas ruošia mokslinę monografiją „Kariuomenės vaidmuo viešajame LDK gyvenime Pacų hegemonijos 1666–1682 m. laikotarpyje“.
Lietuvoje ypač produktyviai dirba Lietuvos kultūros istorikas, mokslų daktaras Mindaugas Paknys, išleidęs 7 monografijas. Ypač aktualios jiezniečiams, besidomintiems Pacais, studijos: „LDK dailės ir architektūros istorija: žymiausi menininkai“, „Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK: bažnytinės architektūros užsakymai“ ir kitos. Svarbiausios ir aktualiausios mums studijos, atskleidžiančios sąryšį tarp Pažaislio vienuolyno bei Jiezno bažnyčios ir dvaro rūmų statybos. Tai „Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo istorija“, V., 2013, „Pažaislio vienuolyno legendos ir tikrovė: XVIII–XIX amžiaus aprašymai“, V., 2014. Keletas istorijos mokslų daktaro monografijų yra išversta į anglų ir lenkų kalbas.
VDU istorijos mokslų daktarė Aušra Baniulytė plačiai tyrinėja Pacų giminės istorinius itališkuosius ir prancūziškuosius kultūrinius ryšius. LDK vidaus ir užsienio politiką Pacų dominavimo XVII a. tyrinėja Vilniaus Universiteto absolventas Marijus Uzorkas.
Menotyros mokslų daktarė Anna Silvija Czyž dar 1988 m. gruodžio 8 d., tyrinėdama Belianų (šalia Varšuvos) kamaldulių vienuolyno istoriją, tame vienuolyne, prestbiterijos slėptuvėje, šalia palaidotos karaliaus Mykolo Kaributo Vyšniaveckio širdies, atrado Kristupo Zigmanto Paco žmonos Izabellės de Mailly Lascaris-Pacienės širdį (didikų širdys Prancūzijos karališkojo dvaro papročiu buvo laidojamos atskirai). Tai ją vėliau patraukė Pacų meno paveldo tyrinėjimams.
Nagrinėjamo darbo privalumas yra tas, kad jame buvo panaudoti visi Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Sakartvele, Italijos Florencijoje esantys istoriniai šaltiniai. Tyrinėtoja vartė ir tyrinėjo vos ne kelių šimtmečių senumo knygas-foliantus Jogailos Universiteto bibliotekoje. Ten buvo peržiūrėti iki šiol visuomenei nežinoti ir niekur nepopuliarinti Jiezno dvaro 1631–1637 m. ūkiniai ir kiti dokumentai. Pačioje Krokuvos širdyje – Vavelyje – aptikti Pacų dvarų aktai. Varšuvos Senųjų aktų archyve mokslininkė peržvelgė 1644 m. dvarų turto pasidalijimo tarp Kristupo Zigmanto ir Mikalojaus Stepono Pacų dokumentus, kur Jiezno dvaras atiteko būsimajam LDK kancleriui. Ten taip pat daug Stepono Paco, Kristupo Paco laiškų, liečiančių ūkinį Jiezno dvaro gyvenimą. Krokuvos Čartoryckių bibliotekoje yra XVII–XVIII amžiaus kai kurie Jiezno bažnyčios vizitacijų dokumentai. Tų dokumentų signatūrų žinojimas svarbus tolesniems tyrinėjimams. Krašto kaimų, žmonių inventoriai ne taip svarbūs mūsų kaimynams, o mes be jų negalime išsiversti. Sprendžiant iš to, kad mokslinės studijos autorė, kalbėdama apie dvaro rūmų išdėstymą, cituoja žinomą visiems ir internete prieinamą 1721 m. Jiezno dvaro inventorių (LMAB Rs, F.20-1832), galime spręsti, kad 1687 m. S. Medekšos sudaryto Jiezno Pacų rūmų inventoriaus Lenkijoje nėra.
Anna Silvija Czyž apie Jiezno bažnyčios istoriją
1633 m. Steponas Pacas Jiezno dvarą iš Reginos Holovčinskaitės-Kiškienės nupirko, kad jis neatitektų Kiškoms. 1630 m. mirus Jonui Holovčinskiui Jiezno dvaro įpėdine tapo jo sesuo Regina. Steponas Pacas perkamos valdos siekė dėl jo valdomos Prienų seniūnijos išplėtimo. Jiezno dvaro savininkas suprato, kad Pacams konkuruojant su Sapiegomis reikalingas giminės kultūrinis ir politinis centras, kuris būtų šiek tiek nuošaliau, bet kartu šalia pagrindinių kelių į Vilnių, Kauną ir Gardiną.
Giminės centras negali būti be bažnyčios, kaip dvasinės jos erdvės.1634 m. Steponas Pacas kalvinų šventyklą pertvarkė katalikiškoms apeigoms. Varšuvos Senųjų Aktų archyve rasti dokumentai persako Stepono Paco testamento mintis: „Jiezno bažnyčia, kurią iš kalvinų paėmiau, dar neturi tikros fundacijos, kurioje Dievo valią turėčiau išreikšti. Jeigu aš to prieš mirtį nepadaryčiau, tada aš fundacijai užrašau tai bažnyčiai palivarką su kaimu, kurią nuo ponios Petravičienės su viskuo atpirkau (turima omenyje Andriūnai – V. K.). Ponios Petravičienės, kuri prie Jiezno dvaro laikosi, mirties, užrašau fundacijoje žemės ir klebonijai. Pažadėjau Viešpačiui Dievui mūrinę bažnyčią pastatyti. Jeigu to iki savo gyvenimo pabaigos nepadarysiu, pavedu tai paveldėtojui, kuris valdą paveldės ir tai turės užbaigti“ (Czyź Anna Sylwia. Fundacje artystyczne rodziny Pacowum bonae spei at antiguitaste consectarum, Warszawa, 2016, p.105–106 – toliau: Czyź studija).
Toje bažnyčioje 1640 m. tuomet buvo tiktai vienas altorius. Steponas Pacas, įrengdamas šventovę, fundavo liturginius indus. Tarp jų monstraciją, vietomis paauksuotą, kraštuose šiek tiek aplamdytą, bet su visu jai priklausiančiu sidabru. Prie šventovės buvo įrengta ant žemės besilaikanti varpinė su varpu (antras bažnyčioje – V. K.). Vieta prieš bažnyčią buvo aptverta , kad mirusiųjų palaikai galėtų ilsėtis (Ten pat). Tiesa, daktaras Mindaugas Paknys yra teigęs, kad pakancleris S. Pacas šią bažnyčią pavedė globoti savo tėvui Mikolajui (Mindaugas Paknys. Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK: bažnytinės architektūros užsakymai, V., 2003, p.181). Gal tai buvo tiesiog simbolinis pasakymas. Juk Stepono tėvas perėjo iš kalvinizmo, o pats sūnus kalvinų maldos namus pavertė bažnyčia.
1670 m. bažnyčia buvo konsekruota tuo metu populiariu Mykolo Arkangelo, kaip karių ir Jungtinės Tautų Respublikos gynėjų globėjo, vardu.
Kol kas lieka neaišku, kas po Stepono Paco mirties užsiėmė bažnyčios statybos reikalais. Lenkų tyrinėtoja teigia, kad tai galėjo būti ir sūnus Stanislovas Eustachijus, Prienų seniūnas, kuris mirė 1643 m. Kiti du broliai – Kristupas Zigmantas ir Mikalojus Steponas – mokėsi užsienyje. 1643 m. sugrįžęs į Jiezną Kristupas Zigmantas rašo, kad jo tėvai Jiezno bažnyčiai skyrė kleboną ir du palivarkus (tikriausiai Sobuvą ir Andriūnus – V. K.). Bet bažnyčios statybos, pagal fundacijoje išreikštą tėvų valią, būsimasis LDK kancleris negalėjo įvykdyti, nes turėjo išvykti į Krokuvą. Jis pažadėjo tai padaryti iš ten sugrįžęs (Ten pat, p.262–263). Bažnyčios statyba buvo pradėta 1644 m. ir užbaigta 1645 m. Deja, įsiveržusi į Lietuvą Maskvos kariuomenė užėmė Jiezną penkeriems metams ir pačią bažnyčią sugriovė (Ten pat, p.262).
Naująją bažnyčią Kristupas Zigmantas Pacas statė kartu su Jiezno rūmų atstatymu tarp 1662 ir 1665 metų. Kadangi dar buvo išlikęs buvusios kalvinų šventyklos, pertvarkytos į bažnyčią, pastatas, tai jame iki tol buvo ir meldžiamasi. Dar 1665 metais bažnyčia buvo nepastatyta. Anna Silvija Czyž cituoja Varšuvos Senųjų aktų archyve esantį 1665 m. K. Z. Paco testamentą: „ Pagal savo tėvo testamentą pradėjau mūryti bažnyčią, jeigu ją neužbaigsiu (tam karas labai sutrukdė), įpareigoju valdų paveldėtojus: Kam amžinai tos valdos priklausys, tas turės užbaigti, nes tik skliautų ir stogo trūksta“ (Ten pat, p.264)
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas