Birželio 22 d. minėsime garbios atminties kunigo Broniaus Bulikos 29 mirties metines. Šią dieną kviečiame 19 val. šv. Mišiose melstis už mums brangų dvasininką, o dabar siūlome prisiminti bent krislelį jo išminties.
Kiekvienam žmogui ateina toks metas – tai neturi nieko bendra su brandumu, – kada numiršta pasakų tiesa, pradingsta baimės jausmas, kada iš naujo pervertinamos visos įdiegtos vertybės ir išdidžiai kuriamos savo iliuzijos, kada atrodo, jog viską žinai ir viską gali, kada kritiškumas – begalinis, o gailestingumo – nė krislelio, kada būti mamytės sūneliu – dukryte, „neparagavusiu nuodėmės saldumo“, – gėda ir žema.
Tada atsisakoma religijos, nes ji atrodo kaip vaikiška pasaka, kūdikio svajonė, nuobodi draudimų serija, nebaisus baubas, nereikalinga priežiūra ar pagalba… Tada atrodo, kad „aš esu centras, viską moku ir galiu“, kad mano atsidavimas savam idealui ir mano asmeninė laimė – o dažniausiai mano malonumui – yra viskas. Tai fanatizmas ir lengvabūdiškumas!
Tačiau gyvenimas parodė, kad visa tai atveda prie egoizmo, nemokėjimas matyti savo klaidų ir taisytis išpuikėlius padarė aklus ir baisias klaidas darančius, negalėjimas švęsti švenčių kuria baudžiavą, bedvasis gyvenimas veda prie alkoholizmo ir narkomanijos, neribota laisvė – prie lengvabūdiško vertybių praradimo. Todėl kaip kūriniui leitmotyvas, kaip audiniui gijos, kaip duonai rūgštis, kaip gyvenimui prasmė, kaip kiekvienam darbui priemonės, taip normaliam žmogaus gyvenimui reikalinga religija.
Tikėti daugeliui trukdo ir prietarai, paskendimas savimeilėje, materialinės gerovės rūpesčiuose. Daugelis nedrįsta pasirodyti esą krikščionys, juos kausto baimė. „Nedaryk niekam bloga“ tėra tik „niekas“, bet jis būtinas anksčiau, negu bus žengtas pirmas žingsnis tiesos link.
Kad būtų tikras Gyvenimas, reikia Šventosios Dvasios dovanų:
Brangus yra gyvenimas ir duona, bet Šventosios Dvasios duodama išmintis pasako, kad prasmė, meilė ir auka yra brangesnė už duoną ir gyvenimą.
Pasaulis ir išminčių pasakyti dieviški žodžiai yra didelės paslaptys, bet Šventosios Dvasios duodama supratimo dovana suteikia tiek šviesos, kiek mūsų gyvenimui būtina.
Mes visada esame kryžkelyje, tik Šventosios Dvasios duodami patarimai padeda mums pasirinkti gerąją dalią, kad netektų graužtis suklydus.
Pavargstam ir geri būdami, nelengvas ir teisiojo kelias – Šventosios Dvasios duodama ištvermės malonė padeda ištesėti pašaukimo kelyje.
Viskas mums siūlosi kaip vertybė, nors ne viskas yra vertinga; Šventosios Dvasios duodama pažinimo dovana padeda atskirti, kur grūdai ir kur pelai.
Kasdienybė viską apneša dulkėmis, pilkumu, suprastina, sumenkina – Šventosios Dvasios duodama pagarbos dovana nugali kasdienybę ir pasako, kad viską mes turime kaip mus mylinčio Tėvo dovaną.
Nekūrybingumą, apsileidimą, neatsakingumą Šventosios Dvasios duodama šventos baimės malonė gali pakeisti įkvėpimu, iniciatyva ir noru; taip gyvendami nei žemėje, nei pas Dievą neateisime tuščiomis rankomis.
Todėl viską pradedame taip:
„Ateik, Šventoji Dvasia,
ir viską iš naujo sukursi,
ir vėl atsigaus žmonių širdys“,
kad galėtume pabaigti:
„Dabar priimk mane į savo
ramybės uostą, nes pasidžiaugė
mano akys savo darbo vaisiais,
kuriuos atnešu į mane sukūrusias Tavo rankas!“
ištrauka iš knygos kun. Br. Bulika „Link gyvenimo pilnatvės“