„Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 14–15).
Liga ir kentėjimas visada buvo sunkiausi išmėginimai žmogaus gyvenime. Sirgdamas žmogus pajunta savo bejėgiškumą, savo ribas ir savo baigtinumą. Kiekviena liga mums gali priminti mirtį. Liga gali kelti nerimą, pastūmėti užsisklęsti savyje, kartais netgi netekti vilties ir maištauti prieš Dievą. Bet taip pat ji gali padėti žmogui subręsti, įžvelgti tai, kas gyvenime neesminga, ir atsigręžti į tai, kas esminga. Labai dažnai liga paskatina ieškoti Dievo ir prie Jo sugrįžti. Savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus suteikė kančiai naują prasmę: dabar ji gali padaryti mus panašius į Jį ir suvienyti su Jo atperkamąja kančia.
Bažnyčia paveda ligonius kenčiančiam Viešpačiui
Šventuoju ligonių patepimu ir kunigų malda visa Bažnyčia paveda ligonius kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, kad juos sustiprintų ir gelbėtų; jie yra paraginami savo noru jungtis su Kristaus kančia bei mirtimi ir tuo įnešti savo dalį Dievo tautos gerovei.
Kunigą reikia kviesti laiku, kai ligonis dar gali bendrauti, atlikti išpažintį bei priimti Komuniją. Prieš kunigui atvykstant, reikia baltai apdengti stalą, ant jo pastatyti kryžių ir dvi žvakes. Padėti lėkštelę su dviem vatos gabaliukais, stiklinę vandens ir šaukštą. Kunigui išvykus, pasimelsti su ligoniu, o vatą sudeginti.
Kiekvieno mėnesio pirmą ketvirtadienį Mišiose meldžiamasi už sergančiuosius. Šv. Roko atlaidų metu Ligonių patepimas teikiamas bendruomeniškai.