„Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones,
krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios,
mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).
Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, vartai į gyvenimą Dvasioje ir durys į kitus sakramentus. Krikštu esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai; tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai: Krikštas yra atgimimo per vandenį ir žodį sakramentas.
Krikšto pavadinimas
Krikšto pavadinimas yra kilęs iš esminės jo apeigos: krikštyti (gr. baptizein) reiškia „panardinti, panerti“. Panardinimas į vandenį simbolizuoja krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios jis prisikelia drauge su Kristumi kaip naujas kūrinys. Šis sakramentas dar yra vadinamas Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, nes jis ženklina ir įvykdo tą gimimą iš vandens ir Dvasios, be kurio niekas „neįeis į Dievo karalystę“, kaip skelbia Kristus.
Krikšto vaisiai
Krikšto vaisiai, arba Krikšto malonė, yra labai gausūs: tai gimtosios nuodėmės ir visų asmeninių nuodėmių atleidimas, gimimas naujam gyvenimui, žmogus tapimas Tėvo įvaikiu, Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove. Kartu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, Kristaus kūną, ir tampa Kristaus kunigystės dalininku. Krikštas įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinę žymę, antspaudą, kuris pašventina pakrikštytąjį. Dėl šio antspaudo Krikštas negali būti kartojamas.
Kas gali krikštyti?
Krikštija vyskupai, kunigai ir diakonai. Bažnyčia mano, kad Krikštas yra reikalingas, kad būtume išgelbėti, o Dievas trokšta išgelbėti visus žmones, tad, reikalui esant, krikštyti gali kiekvienas, net nekrikštytas, jei tik nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia, ir ištaria trejybinę formulę. Kiekvienas krikščionis turėtų mokėti pakrikštyti. Tėvų, pasiryžusių vaikus auklėti krikščioniškai, kūdikiai krikštijami pirmosiomis savaitėmis po gimimo.
Krikštatėviai
Pagal seniausią Bažnyčios paprotį, tiek suaugusieji, tiek kūdikiai turi krikštatėvius, pasirinktus iš krikščionių. Krikštatėviai turi įsipareigoti rūpintis, kad krikštavaikis augtų tikėjime ir krikščioniškai gyventų. Krikštatėviai turi dalyvauti bent jau paskutinėse katechumenato ir krikšto apeigose, kad, krikštijant suaugusįjį, paliudytų jo tikėjimą, o krikštijant kūdikį – drauge su tėvais išpažintų Bažnyčios tikėjimą, kuriuo kūdikis yra krikštijamas. Krikštatėviai turi būti pakankamai subrendę (turėti nors 16 m.), būti priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, patys krikščioniškai gyventi ir padėti krikštavaikiui to siekti. Krikštatėvis gali būti vienas (arba krikšto tėvas, arba krikšto motina), arba abu. Jie turi būti katalikai ir turėti bažnytinės teisės leidimą šioms pareigoms atlikti. Krikščionis, bet ne katalikas, tėvų pageidavimu gali būti kartu su kataliku, tačiau tik kaip Krikšto liudytojas.
Jiezno bažnyčioje Kūdikių krikštas teikiamas Sekmadienio 12 val. Šv. Mišiose.
Suaugusieji krikštui rengiami individualiai ir krikštijami Velyknakčio liturgijoje.