KATALIKIŠKOS LAIDOTUVĖS

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, – sako Jėzus.

Kas tiki mane, – nors ir numirtų bus gyvas.“

(Jn 11,25)

 

Mirties akivaizdoje Krikščionių bendruomenė meldžiasi už mirusįjį prašydama jam nuodėmių atleidimo bei mirusiojo artimiesiems teikia prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo paguodą.  Katalikiškos tradicijos laidotuvių apeigose yra du pagrindiniai apeigų momentai – šv. Mišios ir užtarimo malda prie mirusiojo.

Mirus parapijiečiui, jo artimieji kreipiasi į parapijos kleboną dėl katalikiško palaidojimo.

Vykstant pas kunigą, privalu turėti mirties liudijimą. Pildant mirties metriką, būtina pateikti: ar mirusiajam buvo suteiktas Ligonių Patepimas; Mirusiojo tėvo vardas, pavardė; mirusiojo motinos vardas ir mergautinė pavardė. Civilinė būklė, likę įpėdiniai, adresas. Netinka primesti bažnytinių laidotuvių tiems, kurie patys jų nenorėjo arba, gyveno ir mirė nekatalikiškai. Pagal bažnytines apeigas nelaidojami nekrikštyti asmenys, savanoriškai atsisakę katalikų tikėjimo, ateistai ir kiti, kurie būdami gyvi reiškė viešą priešiškumą Bažnyčiai ir iki mirties neparodė jokio atgailos ženklo. Savižudžiai laidojami, jei gyvenime buvo praktikuojantys katalikai ir neatsisakė tikėjimo.

Einantiems į šermenis patartina vietoj vainikų ar krepšelių atnešti prie karsto kelis žiedus ir auką mirusiojo artimiesiems arba užsakyti už mirusįjį šv. Mišias ir jų laiką bei vietą užrašyti ant užuojautos lapelio.

 

Bažnyčia gerbia mirusio žmogaus kūną kaip Dievo kūrinį ir Šventosios Dvasios buveinę ir tiki, kad miręs kūnas bus perkeistas ir prikeltas Pasaulio pabaigoje.

Svarbūs laidotuvių momentai: maldingas budėjimas prie mirusiojo, jo išlydėjimas iš šarvojimo vietos ir palydėjimas į kapines, bei atsisveikinimas su mirusiuoju. Tačiau svarbiausia yra dalyvavimas šv. Mišiose, kurios aukojamos už mirusįjį.

• Šv. Mišių auka, artimųjų malda, Išpažintis ir šv. Komunija mirusiojo intencija yra kilniausia dovana ir pagalba mirusiajam. Todėl šv. Mišiose už mirusįjį, kurios paprastai aukojamos laidotuvių dieną, kviečiami dalyvauti ir drauge melstis visi artimieji. Taipogi praėjus nuo mirties 30 d., pusei metų ir metams derėtų mirusiojo intencija dalyvauti šv. Mišiose.
• Laidotuvių dalyviai, ypatingai artimieji ir šeimos nariai per Komuniją priimdami Kristaus Kūną, mokosi gyventi vienybėje su tuo, kuris “užmigo Viešpatyje”.
• Laidotuvių procesijoje iš šarvojimo vietos į kapus, visuomet pirmas eina žmogus, nešantis kryžių (jeigu yra, šalia jo nešama mirusiojo nuotrauka-portretas), o paskui kryžių – su gėlėmis po du rikiuojasi laidotuvių dalyviai, kur maldingoje kelionėje einama iki kapo duobės. Jeigu nuo šarvojimo vietos iki kapų yra didesnis atstumas, procesijos dalyviams derėtų padaryti “gėlių taką”, kuriuo mirusysis būtų nuneštas iki automobilio. Kapuose vėl reikėtų visiems rikiuotis paskui kryžių eisenai iki kapo duobės, o priėjus vėl padaryti „gėlių taką“.
• Kryžiaus nešimui turėtų būti parinktas pats garbingiausias žmogus. O nuotraukos-portreto, nešimui giminaitis ar šeimos narys.
• Visiems laidotuvių dalyviams reikėtų laikytis pagarbios, jautrios tylos.
• Gatvėje sutikus laidotuvių procesiją, derėtų sustoti. Persižegnoti ar bent mintyse sukalbėti “Amžinąjį atilsį…” už mirusįjį, ir visiškai nesvarbu, kad jis kol kas nepažįstamas.
• Giesmės, kurios giedamos prie mirusiojo šarvojimo vietoje, procesijoje ir kapinėse, turėtų žadinti amžinojo gyvenimo viltį (Vertėtų rinktis giesmininkus ne pagal tai kas „gražiau“ gieda, bet kas giedodamas tikrai meldžiasi, vienas iš ženklų, jų kas sekmadienį dalyvavimas Mišiose ir priėmimas šv. Komunijos).  Kunigui baigus maldas prie kapo duobės, mirusiojo artimiesiems tiktų į kapo duobę įberti žiupsnelį žemių.
• Gedulingi pietūs – nėra pasilinksminimo laikas, todėl krikščionio laidotuvių gedulinguose pietuose netinka piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais! · Krikščionių pareiga yra rūpintis mirusiųjų kapais, tačiau visų svarbiausia – malda už mirusius.

Giesmininkai:

Skaistė Šalkauskienė (8678 51 535) ir Alytė Žukauskienė;

Ona Prieskienienė (8673 48 631) ir Vilija Alubauskienė