„Sakramentas yra ženklas, kuris primena, kas įvyko anksčiau, – Kristaus kančią;
nurodo, kas per Kristaus kančią atsiranda mumyse, – malonę;
pranašauja, tai yra iš anksto skelbia būsimąjį išaukštinimą“ (šv. Tomas).
Istorija
Sakramentų pradžia – Bažnyčios pradžia. Apaštalai įvesdami sakramentinę praktiką rėmėsi žodiniu apreiškimu ir įsitikinimu, jog tai atitinka Jėzaus valią ir praktiką. Sakramentai yra tartum iš Jėzaus Kristaus kūno „išėjusi jėga“, skirta gydyti visą žmogų, jo kūną ir sielą. Apaštalas Paulius pabrėžė, kad sakramentai nėra magija ar prietarai, panašūs į pagonių apeigas, tai gilios bendrystės su Prisikėlusiu Kristumi pradžia. Jie remiasi tikėjimu, žodžiais, apeigomis. Laikui bėgant Bažnyčia išskyrė septynis ypatingus būdus – sakramentus, per kuriuos Dievas ateina į mūsų tarpą ir teikia malones. Tai yra Krikštas, Sutvirtinimas, Švč. Sakramentas, Susitaikymas, Kunigystė, Santuoka, Ligonių patepimas. Šie ženklai kviečia mus naujai išgyventi Dievo atpirkimo darbus. Bažnyčia moko, kad Naujosios Sandoros sakramentai yra būtini tikinčiųjų išganymui.
Sakramento esmė:
- kiekvienas sakramentas atliekamas Jėzaus Kristaus vardu;
- visi Bažnyčios teikiami sakramentai yra Šventosios Dvasios veikimas ir tuo pat metu žmogui dovana ir kvietimas;
- Sakramentai yra žmogaus gyvenimo gelmėje ir vykdo Jėzaus misiją – atskleisti pasauliui tikrąjį Dievo veidą.
Sakramentų tikslas:
- Dievą pagarbinti;
- žmogų pašventinti;
- Bažnyčiai – mistiniam Kristaus Kūnui ugdyti;
- žmones mokyti.
Priimdamas sakramentus krikščionis turi žinoti, kad sakramentas yra veiksmingas ne dėl jį teikiančio ar gaunančio žmogaus teisumo, bet Dievo galybe. Kai sakramentai švenčiami pagal Bažnyčios mokymą, juose ir per juos veikia Dievas. Nesvarbu, koks būtų teikiančio sakramentus asmens šventumas, labai yra svarbu žinoti, kad sakramentų vaisiai priklauso nuo to, kiek vertai yra pasirengęs sakramentų gavėjas.