Nenutraukiama gija sieja krašto tarpukario kartą su pokario partizanais, tremtiniais. Partizanai, tremtiniai, pogrindininkai, daugiausiai patys atėję iš tarpukario, buvę savivaldybininkai, mokytojai, žemdirbiai. Tai ir jų vaikai, ištaisę tą istorinę klaidą, 1940 m. birželyje nepasipriešinus okupantams. Tarpukaryje mūsų kraštas garsėjo darbščiais, patriotiškais ūkininkais. Sovietų jie buvo ištremti ir naikinami. Iš tremties jiems nebuvo leidžiama grįžti į gimtąjį kraštą, jie buvo priversti apsigyventi Kaune, pakaunėje, Kaišiadorių, Tauragės rajonuose, net už Lietuvos ribų. Šiandien mes žinome apie 30 nukankintų, kovoje kritusių mūsų krašto partizanų. Iš tiesų, jų buvo tris kartus daugiau. Kiti buvo sulaikyti, išduoti ir ištremti į nepakeliamas gyventi Šiaurės vietas. Kai kurie negrįžo, kiti patyrė gyvenime nuolatinius persekiojimus ir pažeminimus. Sugrąžinti partizanų, tremtinių vardus į mūsų ir jų gimtąjį kraštą, yra tiesiog visų mūsų pareiga. Todėl stengsimės visomis išgalėmis tai daryti, sulaukdami ir Jūsų, mielieji parapijiečiai pagalbos ir palaikymo.
Per pora metų intensyviai dirbant archyvuose pavyko surasti nemažai naujos medžiagos, net koreguoti kai kurias ankstesnes nuostatas. O po trupinėlį surinkti partizanų bei krašto išdavikų išdavystės anatomijos momentai aiškiau nušviečia ir tas partizaninio judėjimo kontraversijas. Partizanai gynė savo šeimą, savo žemę, savo Tėvynę. Kolaborantų tikslas – išlikti bet kokia kaina, parsiduodant sovietams, naikinant krašto patriotus. Su visa profesine ir pilietine atsakomybe dabar galiu tvirtinti, kad dėl kai kurių šeimų tragedijų Sobuvoje, Anglininkuose, Strazdiškėse, Kisieliškėse ir kitur daugiausiai buvo kalti tų šeimų nariai, aktyviai talkinę sovietų valdžiai, buvę komunistų gretose, ir tie pavydūs kaimynai, vieni kitus skundinėję. Reikia visuomet užjausti žmones, netekusius artimųjų, bet ir priminti apie netinkamą žuvusiųjų pasirinkimą. Kodėl partizanams teko bausti kolaborantus ir išdavikus? Tai rodo pastarųjų išdavystės anatomija.
Išdavikų urve
Tarpukaryje mūsų krašte buvo apie 20 šeimų, kurios tuometinę Lietuvos valstybę laikė nesusipratimu, kurie tikėjo iliuzine raudonąja aušra, kurie už TSRS ambasados Kaune pinigus per Gegužės 1-ąją, Spalio revoliucijos šventes iškeldavo raudonas vėliavas Pelekonių, Nibrių, Kisieliškių miškų didžiuosiuose medžiuose. Už vienos vėliavos iškėlimą jie iš ambasados gaudavo 5 Lt.
1935 m. Lietuvos valstybės žvalgyba (tuometinis viršininkas Gimžauskas) nusprendė surasti ir atskleisti išdavikiškos veiklos tinklą Jiezno krašte. Į Lietuvos saugumo policijos gretas buvo priimtas Pranas Raškevičius, ūkininko sūnus iš Anglininkų.
„Raškevičius Pranas, Adomo, gimė 1907 m. Anglininkų kaime. 1920 m. jis baigė pradžios mokyklą Anglininkuose ir įstojo į Prienų „Žiburio “ progimnazijos pirmąją klasę. Tačiau po metų mirė jo motina. Nebuvo lėšų sumokėti už Prano mokslą, tad Pranas iš progimnazijos išstojo. Iki 1928 m. Pranas dirbo tėvo 29 ha ūkyje. Jis nuo 1928 m. gegužės iki 1929 m. spalio 29 d. atliko privalomąją karinę tarnybą Kaune, II pėstininkų pulke“.
1935 m. Lietuvos saugumo policija jam pavedė įsilieti į Jiezno komunistų gretas ir išaiškinti jų tinklą. Iki 1940 m. Pranas buvo LKP(b) Jiezno komiteto sekretorius. Jo dėka šios organizacijos veikla tuo laikotarpiu buvo paraližuota. Aktyviausias komunistas Vincas Skernevičius buvo uždarytas į Varnių priverčiamųjų darbų stovyklą. Štai kaip informacijose buvo apibūdinami partijos „bičiuliai“:
„1) J. Š. – propagandistas-aktyvistas; 2) Šlioma Percikovičius – komunistas; 3) A. S – komjaunuolis (pavojingas); 4) Dragifas Abromas – komunistas; 5) Bezprozvanas Dovydas – komunistas; 6) Bezprozvanas Joselis – komunistas; 7) Vincas Minkauskas (sunaikinęs didelę dalį parapijos archyvo – V. K.) – komunistas (partietis); 8) V. B – komunistas (partietis); 9) P. Ž – bolševikas; 10) J. J. – veiklus komunistas (plėšikas); 11) Evelis Šimkovičius – komunistas; 12) Jonas Vaicekauskas – komunistas; 13) J. L. – veiklus komunistas; 14) Kūbas Ligeika – įskundėjas; 15) Kūbas Mulerčikas – įskundėjas; 16) A. Č. – neveiklus komunistas; 17) M. P. – bolševikas (silpnaprotis); 18) J. K. – neveiklus komunistas; 19) P. Z. – neveiklus komunistas; 20) J. P. – neveiklus komunistas; 21) J. A. – neveiklus komunistas
22) E. Š. – senas, veiklus komunistas; 23) Dovydas Plotkinas – aktyvus komunistas“ (LCVA, F.1436, B.29, l.88).
Minimos pilnos pavardės tik tų, kurie jau neturi išlikusių giminaičių, ir tų, kurie buvo ypač nusikaltę kraštui bei Lietuvos valstybei. Pranas Raškevičius kartu su kolegomis nemažai prisidėjo 1936 m. Kaune areštuojant būsimą tautos budelį – Antaną Sniečkų.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, jie suėmė Praną Raškevičių, bet šiam iš jų rankų pavyko ištrūkti. Aktyviais sovietų pagalbininkais, tremiant krašto žmones, juos skundžiant, tapo naujai įstoję komunistai Stasys Karalevičius,
B. Kušelevičius, Vincas Skernevičius ir jo žmona, nebuvęs komunistu, bet aktyviai talkinęs sovietams ir kenkęs krašto žmonėms vaistininkas Mozė Blochas. Visi aktyviai dalyvavo sudarant tremtinių sąrašus ir vykdant krašto žmonių trėmimus. Prie to nemažai prisidėjo ir 1940–1941 m. dirbęs Jiezno milicijos viršininku Adolfas Šklerevičius. 1943–1944 m. jis dirbo Jiezno policijos viršininku, vėliau išėjo į partizanus ir žuvo.1941 m. birželio 23 d. prieš šiuos trėmimų organizatorius kilo sukilimas, jie buvo atiduoti į vokiečių karinės administracijos rankas, kurie juos sušaudė Juodaviškėse. V. Skernevičiui pavyko pasprukti į Maskvą.
Pranas Raškevičius perėjo dirbti į vokiečių saugumo policiją, jai padėjo išaiškinti komunistinį pogrindį Kauno mieste. Vėliau, 1943 m., vokiečių saugumo policijos pavedimu saugojo Salaspilio lageryje uždarytą generolą P. Plechavičių, bet tokiu būdu jam padėjo išlikti.
Prano Raškevičiaus duomenimis 1941 m. naudojosi Alytaus apskrities laikinoji lietuviška savivalda. Ji dar suėmė papildomai 25 prokomunistiškai nusiteikusius asmenis ir 17 komjaunuolių. Savivaldos atstovai, vokiečių įsakymu, žydus komunistus išsiuntė į Marijampolę. Lietuvių tautybės asmenys buvo įspėti, turėjo kartą per savaitę registruotis policijoje, komjaunuoliai turėjo atlikinėti viešuosius darbus. Kai kurie iš įspėtųjų nutraukė komunistinę veiklą, kiti sovietams sugrįžus ir toliau kenkė Lietuvos valstybingumui, patriotams. Kai kurie, po ne vieno įspėjimo, partizanų buvo nukauti. Priminsime, kad nuo 1945 m. kompartijos nariais tapo dar 10 asmenų (apie tai net jų šeimos nariai nežinojo), apie 60 įstojo į stribus, 34 tapo NKVD informatoriais, apie 50 dirbo sovietiniame milicijos ir administracijos aparate: tardytojais, vertėjais, enkavadistų vežikais. Partizanų veikla mūsų krašte dėl šių priežasčių pokaryje buvo labai sudėtinga, todėl kolaborantų baudimas tapo viena iš partizanų veiklos krypčių. Pranas Raškevičius pasitraukė į Vokietiją, ten buvo sovietų 1945 m. suimtas, parvežtas į Lietuvą ir nuteistas 20 m. sunkiųjų darbų.
Grįžo į Lietuvą, bet greit mirė. Ieškome jo giminaičių, kurie padėtų praplėsti žinias apie šio žmogaus gyvenimą, jo tarnystę Lietuvai.
Marcelijus Acus-Vanagas –
Vytauto Didžiojo partizanų būrio vadas
Prieš keletą mėnesių tyrinėjimų bičiulis, partizaninių kovų istorijos entuziastas, žinomas Kauno chirurgas Ginas Kurauskas pateikė nuorodas Lietuvos ypatingajame archyve apie du svarbius iki šiol neskelbtus mūsų krašto istorijos garbės dokumentus: „Lietuvos Respublika Chronologinės žinios apie Vytauto Didžiojo dalinio Nr.2, Krašto apsaugos ministerija sukūrimą Partizanų Kovos pogrindinis štabas Vytauto Didžiojo dalinio II būrys. 1945 m liepos 18 d.
byla Nr.2. Vytauto Didžiojo būrys organizuotas 1944 m. rugsėjo 8 d. Pirmuoju būrio vadu buvo „Vanagas“, kuris žuvo pirmame būrio mūšyje prie Jiezno 1944 m. lapkričio 25 d. Būrį tuo metu sudarė 8 partizanai“ ( Gino Kurausko LYA archyvinių dokumentų 1944–1953 m rinkinys, p.1). Toliau dokumente išvardijami visi šio garsaus partizano būrio vadai, vadovavę iki Vytauto Marčiulionio-Viesulo, šį dokumentą šis vadas ir sudarė. Būrys veikė abiejose Nemuno pusėse: Pakuonio ir Jiezno apylinkėse. Svarbus ir antras 1945 m. rugpjūčio 27 d. dokumentas, kuris pabrėžia partizanų drausmės svarbą: „1) Drausmė – tai griežtas ir tikslus įsakymų vykdymas, nežiūrint asmeninės naudos ir pavojaus gyvybei. 2) Kiekvienas partizanas vadas ar eilinis turi vadovautis jiems pavestomis užduotimis, dėl kuo greitesnio mūsų tikslo pasiekimo – išvaduoti kraštą nuo išsigimėlių ir išdavikų. 3) Už drausmės pažeidimus skiriamos šios nuobaudos: a) budėjimas be eilės iki 30 už nedidelius pažeidimus; b) viešas perspėjimas ir įspėjimas iki trijų kartų už svarbius drausmės ir tarnybos pažeidimus; c) sušaudymas – mirties bausmė už vagystes ir plėšikavimą, t. y. už banditizmą; d) draudžiama be būrio vado leidimo pereiti iš vieno dalinio į kitą; d) savavališkas išėjimas vienai parai be vado leidimo laikoma dezertyravimu, savavališkas prisijungimas į kitą ginkluotą grupę ir veikla joje – laikoma banditizmu“.
Šitų Lietuvos valstybės kariuomenės tęstinių partizaninės drausmės nuostatų laikėsi 1944 m. lapkričio 25 (pagal sovietų šaltinius – lapkričio 6 d.) prie Lingėniškio, bandantis likviduoti vietinį stribą, žuvęs pirmasis Jiezno partizanas, Vytauto Didžiojo partizanų būrio vadas veikęs nuo 1944 m. rugpjūčio. Jo nuotraukos neturime, tad pateikiame jo tėvo, į kurį jis buvo panašus, nuotrauką.
1895 m. Jiezne gimęs Jonas Acus, Banio, vedė žmoną Nataliją iš Jankų valsčiaus. Jiems 1924 m. gimė sūnus Marcelijonas. Tėvai turėjo restoraną (Nepriklausomybės g. 24), alaus parduotuvę, sėkmingai konkuravo su žydų tautybės verslininkais. Sūnus Macelijonas mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, vėliau 1940 m. pavadintoje Prienų valstybine gimnazija. Sovietų okupacijos metu vietinių lietuvių ir žydų komunistų buvo numatytas ištrėmimui, tad slapstėsi. Įsiveržus į Lietuvą vermachtui, Jonas Acus, Jonas Valatka, Juozas Klizas, Česnavičius ir kiti sulaikė minėtus 5 lietuvių ir žydų tautybių komunistus, kurie organizavo trėmimus, skundė žmones. Jie buvo perduoti vermachto saugumo tarnybai ir buvo sušaudyti Juodaviškėse. 1943 m. naciai areštavo Joną Acų už kontrabandinę degtinės gamybą (vokiečiai draudė privatų degtinės verslą – V. K.) ir laikė jį uždarę Kauno ir Panevėžio kalėjimuose.1943 m. vasarą Marcelijonas buvo išvežtas darbams į Vokietiją, iš ten nežinomu būdu ištrūko.1944 m. po sovietų įsiveržimo į Lietuvą, jis įsigijo vokišką šautuvą ir išėjo pas partizanus. Iki žūties su 8 būrio draugais veikė abiejose Nemuno pusėse, bausdami kolaborantus. Priklausė ne Dainavos, o Tauro apygardai. Minėtas Vytauto Marčiulionio-Viesulo aprašas leidžia daryti prielaidą, kad jie kurį laiką veikė drauge. Marcelijonas buvo palaidotas senosiose Jiezno kapinėse, bet jo kapo neaptikome – prašome parapijiečių pagalbos.
Marcelijono tėvas Jonas už sovietinių aktyvistų atidavimą vokiečiams buvo žiauriai „Smerčo“, o vėliau NKVD, kankinamas, tampomas, tardymams vežiojamas iš Sibiro į Vilnių. 1947 m. jis mirė vienoje iš Maskvos ligoninių. Žmona Natalija po vyro suėmimo pasitraukė pas gimines į Kazlų Rūdos apylinkės, suėmimo ir tremties išvengė.
Istorikas Vytautas Kuzmickas