Sutikdami mūsų gyvasties – tautinės Lietuvos valstybės 100-metį, atsigręžkime į ją kūrusiuosius ir gynusiuosius. Tai mūsų savanoriai, šauktiniai kariai, partizanai, mokytojai, gydytojai, savivaldybininkai, policininkai, dvasininkai, visi krašto žmonės, auginę duoną, pagimdę ir išauklėję mūsų tautos didvyrius. Ši data labai reikšminga ir mūsų kraštui: tai mūsų lietuviškos parapijinės mokyklos ir lietuviško ugdymo šimtmetis (2016. 11), krašto policijos šimtmetis (1919), krašto saviveiklinio teatro šimtmetis (1918 11), Lietuvos savanorių kovų ir Jiezno kautynių su bolševikais 100-metis (1919 02).
Šiais metais, lapkrityje, taip pat minėsime krašto nepriklausomybės šauklio, dvasinio ganytojo Jono Galaunės 140-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines bei Vilkaviškio lietuviškos savivaldos steigėjo, Jiezno katalikiškumo puoselėtojo prelato Vincento Vaičiulio 125-ąsias gimimo metines. Jie buvo svarbūs tikėjimo liudytojai.
Kosto Daunoro šaknys
Mūsų krašte gerai žinoma Daunorų giminė. XIX a. pr. jai pradžią davė Steponas Daunoras, atsikėlęs iš kairiojo Nemuno kranto, Žiegždrių apylinkių. Dar ir dabar Prienų senosiose kapinėse yra išlikęs šios giminės istorinis kapinynas. Vėliau ši giminė krašte išaugo iki 5 šakų.
Daunorų giminė davė kraštui daug veiklių, aktyvių visuomenei žmonių: tai Lietuvos krikščionių demokratų veikėjas, Steigiamojo seimo narys, visuomenės veikėjas Kostas Daunoras, kunigas Jonas Daunoras, mokytojas Antanas Daunoras, mokytojas ir prancūzų kalbos vertėjas Jurgis Daunoras, žinomas krašte vargonininkas Stasys Daunoras, kompozitorius Algimantas Daunoras.
Jiezno parapijos archyviniuose dokumentuose randame duomenų apie Kosto (kai kur vadinamas Kastantu, Konstantinu) gimimą. Mūsų garbus žemietis gimė 1886 m. sausio 10 d. Liciškėnų kaime, mažažemių valstiečių 26 m. Adomo Daunoro ir 22 m. Rozalijos Lisauskaitės-Daunorienės šeimoje. Kostas buvo pirmasis šioje šeimoje vaikas, po jo sekė broliai Stasys ir Juozas, sesuo Elena. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, 1908-1912 m. broliai Daunorai buvo išvykę į JAV, kur užsidirbo šiek tiek pinigų. Tai leido Kostui baigti Vilniuje rusiškos progimnazijos 6 klases, vėliau įstoti į buhalterių mokyklą. Sunkiais kaizerinės okupacijos metais jis jau dirbo vienoje iš Vilniaus vaistinių.
Kovos už lietuvybę sūkuryje
Kaip tik tuo metu Kostas Daunoras susipažino su garsiu mūsų žemiečiu, kunigu Pranu Bieliausku, atlikusiu vikaro pareigas Vilniaus katedroje. Šis jam pasiūlė tapti jo asmeniniu sekretoriumi – raštininku ir įtraukė jį į katalikišką patriotinį lietuvybės sąjūdį Vilniuje. Prano Bieliausko atsiminimuose atsispindi Kosto Daunoro pagalba. Tai, pirmiausiai, aktyvus dalyvavimas įvedant lietuviškas pamaldas Vilniaus bažnyčiose, organizacinė pagalba šv. Zitos lietuvių tarnaičių katalikiškoje draugijoje, aktyvus dalyvavimas Krikščionių demokratų partijos veikloje. Daug teko Kostui Daunorui bendrauti su iškiliais asmenimis: Vasario 16-osios akto signatarai Aleksandras Stulginskis (buvęs prezidentas), Steponas Kairys, inžinierius, Seimų narys, ministras, VDU profesorius, žymus Kauno savivaldybininkas, LSDP lyderis iki partijos uždarymo, Antanas Smetona (prezidentas), Telšių vyskupas Justinas Staugaitis; visuomenės veikėjai: broliai Petras, Antanas ir Jonas Vileišiai, Landsbergių šeima, Augustinas Janulaitis, Antanas Žmuidzinavičius, žymus diplomatas, politikos veikėjas, vėliau nužudytas Sverdlovske, Valdemaras Čarneckis, tarpukaryje daug Lietuvai atidavęs Liudas Gira, žymūs dvasiškiai: kanauninkas, vėliau Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta, kunigas –Vladimiro kalėjimo kankinys Mečislovas Reinys, kunigai, aktyvūs nacionalinio judėjimo dalyviai Vladas Jezukevičius (buvo tarpukaryje Stakliškių klebonu), Mykolas Rudzkis, kunigas, Steigiamojo Seimo narys Povilas Dogelis ir daugelis kitų. Štai svarbiausieji Kosto Daunoro 1916-1919 veiklos momentai, užfiksuoti P. Bieliausko prisiminimuose:
1) 1916 m. liepos 9 d. jis, kaip šv. Zitos lietuvių tarnaičių draugijos valdybos narys, sprendžia geresnių patalpų draugijai suteikimo, finansavimo klausimus; 2) 1917 m. sausio 7 d. kartu su kitais lietuvių visuomenės veikėjais dalyvauja labdaros nukentėjusiems nuo karo šelpti vakare; 3) tų pačių metų birželio 8 d. kartu su Vilniaus lietuvių kunigais rūpinosi lietuvių procesijos Dievo kūno šventėje tinkamu paruošimu, aktyviu dalyvavimu; 4) kartu su Steponu Kairiu, Aleksandru Stulginskiu, Antanu Žmuidzinavičiumi, E. Janulaitiene ir kitais kunigais 1918 m. gegužės 2 d. svarstė Lietuvos vėliavos pašventinimo klausimą rengiamoje Tautos šventėje; 5) 1918 m. lapkričio 17 d. Kostas Daunoras dalyvavo Krikščionių demokratų partijos visuotiniame susirinkime, kur išrinktas valdybos nariu, informavo apie kaizerinių okupantų plėšikavimą Jiezno krašte; 6) 1918 m. gruodžio 3 d. išrenkamas delegatu į vyskupo Jurgio Matulaičio ingresą; 7) 1919 m. sausį bolševikams užėmus Vilnių, jis vyko į Jiezną parūpinti zitietėms ir išalkusiems lietuvių kunigams maisto produktų.
Savo krašto šauklys už nepriklausomybę
Peržiūrėkime 1918-1919 m. korespondenciją „Lietuvos aidas“, „Tėvynės sargas“, ten rasime daugybę informacijos apie lietuviškų mokyklų steigimą Jiezne, Liciškėnuose, apie pirmuosius mokytojus Antaną Majų ir Justiną Gusą, apie pirmuosius krašte saviveiklinius vaidinimus. Pasisakoma prieš girtuoklystę, nenorą lavintis. Daugiau kaip 10 korespondencijų autorius – Kostas Daunoras, pasirašinėjęs Kazynio Kastanto slapyvardžiu (jo senelis buvo Kazimieras). Kostas Daunoras buvo tarsi tiltas tarp Vilniaus ir krašto. Supažindino kraštą su Vasario 16-ąja, kitais visuomeniniais procesais Lietuvoje, skatino visus prie Lietuvos valstybės kūrimo prisidėti, kvietė ginti Lietuvą.
Savanoriu į Lietuvos kariuomenę
Kostas Daunoras žinojo, kad daugelis jo gimtojo krašto žmonių, jo pusbroliai Petras ir Justas išėjo savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Grįžęs iš Jiezno, 1919 m. kovą „Kostas Daunoras, Bronė Girienė ir Sidzikauskienė nuėjo pas Vincą Kapsuką (bolševikų, užėmusių Vilnių, vyriausybės galva – V. K.) prašyti leidimo išvažiuoti į Kauną. Ponios leidimą gavo, Daunorui buvo atsakyta. Iš Kapsuko kalbų atrodė, kad jis ketina skelbti jaunimo mobilizaciją. Daunoras nusprendė bėgti slapta į Kauną ir stoti į Lietuvos kariuomenę“ (Ten pat, p.144). Archyviniai dokumentai atskleidžia, kad iš Vilniaus jis pabėgo ir į Lietuvos kariuomenę įstojo 1919 m. kovo 16 d. Jis buvo priimtas į Vilniaus batalioną, kuriam tuo metu vadovavo pirmasis savanoris, kapitonas Kazys Škirpa. Pranui Bieliauskui jis parašė laišką ir atsiuntė savo fotografiją kariška uniforma. Jis rašė: „Mūsų didžiūnai nuolatos kalba, kad netrukus žygiuosime į savo sostinę. Būtų labai gerai. Tuomet ir Jūsų vargai sumažėtų, bendromis jėgomis daugiau nuveiktumėm. Linkiu jums ištvermės ir sveikatos. Perduokite geradariams širdingus linkėjimus nuo Vytauto kalno ir Nemuno krantų – Jūsų sekretorius“.
Dėl silpnos sveikatos Kostui buvo neleista vykti į frontą, jis buvo paskirtas dalinio ūkio dalies viršininku ir iždininku. 1919 m. lapkritį batalionas buvo pavadintas Penktuoju pulku, o dar po pusmečio LDK Didžiojo kunigaikščio Kęstučio penktuoju pėstininkų pulku. Pulkas dalyvavo sunkiuose mūšiuose ties Pajautiškėmis, Stašiūnais, Zarasais, Radviliškiu, Seinais, Augustavu, Beržininkais. Kosto tarnyba buvo susijusi su nuolatinėmis komandiruotėmis į veikiančias dalis, į mūšių vietas. Per tarnybos laiką nuo 1919 m. kovo iki 1920 m. liepos jis buvo 44 komandiruotėse į kariaujančius dalinius. Komandiruotės laikas nuo 3 iki 22 dienų. Baigė karinę tarnybą Kostas Daunoras 1920 m. rugsėjį, jau nutilus karo kanonadoms (Ten pat, p.3-5).
Balsas Lietuvos Steigiamajame Seime
1920 m. balandžio 14-16 dienomis Lietuvoje vyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Krikščionių demokratų partijos sąraše Telšių rinkiminėje apygardoje, kaip kariškis, kandidatavo Kostas Daunoras, bet į Seimą nepateko.
Tačiau 1921 m. lapkričio 11 d. į Steigiamojo seimo tribūną atėjo vidutinio ūgio, ugningomis akimis, ramiu skardžiu balsu pasižymėjęs Kostas Daunoras. Jis pakeitė Krikščionių demokratų partijos kolegą Valdemarą Čarneckį, išvykusį dirbti į diplomatinę tarnybą. K. Daunoras Seime dirbo metus. 1922 m. kovo mėnesį Seimui jis pristatė Mokesčių atskaitymų įstatymo projektą. Įstatymas buvo kruopščiai paruoštas, tad ir priimtas vienbalsiai. Seimo narys pasižymėjo drausme, atsakingumu, niekada nepraleido Seimo posėdžių. Amžininkai yra pastebėję Kosto Daunoro paprastumą ir sugebėjimą suprantama kalba kalbėtis su žmonėmis apie jų rūpesčius ir problemas.
„Vyties“ bendrovėje
1924 m. Kostas, jo draugė ir bendražygė nuo Vilniaus laikų Marija Marcišauskaitė ir brolis Stasys atidarė „Vyties“ bendrovę knygoms leisti ir jomis prekiauti. Bendrovės direktorius buvo Kostas. Krašto žmogau, atsidūręs Kaune, Rotušės aikštėje, atkreipk dėmesį į Rotušės a. namus Nr.1 ir 3 (kampiniai namai kertasi su Vilniaus gatve). Čia tuo metu buvusiame pagal registraciją name Nr.10, 7-ame bute, gyveno Kostas Daunoras, o sekančiame – Nr.12 – veikė bendrovė ir didžiulis knygynas. Verslas Kostui gerai sekėsi, jo parduodamų knygų metinė apyvarta buvo iki 100000 litų. Buvo išleista daugybė mokyklinių lietuvių kalbos, istorijos, fizikos, aritmetikos, geometrijos vadovėlių pradžios mokykloms. Iš jų mokėsi mūsų tėvai ir seneliai. Taip pat buvo išleista daug kalbos žodynų, klasikinės literatūros. Prestižinė ir materialiai pajėgi bendrovė palaikė glaudžius ryšius su Spaudos Fondu, prisidėdavo prie svarbesnių su knygų platinimu susijusių sumanymų.
Sovietų okupacija 1940 m. sugriovė visą Kosto gyvenimą, buvo nacionalizuota ir uždaryta bendrovė, atimta dar daug buvusių išleistų leidinių. Kostas jau sunkiai sirgo ir paskutines dienas slapstydamasis nuo sovietų praleido Kauno benediktinių vienuolyne. 1941 m. balandžio mėnesį jis mirė ir buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse šalia gyvenimo draugės Marijos. Šalia vėliau buvo palaidotas jo sūnėnas, žinomas kompozitorius Algimantas Daunoras. Kostą Daunorą trumpai, bet giliai, 1938 m. yra apibūdinęs Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas Jonas Valaitis, vėliau Prienų prelatas, palaidotas senosiose Prienų kapinėse: „Kostas Daunoras man gerai žinomas, kaipo doras ir ir visais atžvilgiais ištikimas Lietuvos pilietis“ (Ten pat, p.31). Kaip tik tokių žmonių mums dabartyje ir pristinga…
Istorikas Vytautas Kuzmickas