Atgaila

„Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20,23)

Per Krikštą tapęs nauju žmogumi, krikščionis turi gyventi naują gyvenimą. Deja, šį gyvenimą mes nešiojame “moliniuose induose” (2Kor 4,7), kol kas tebesame atviri kentėjimams, ligai, mirčiai. Naujasis Dievo vaikų gyvenimas dėl nuodėmės gali nusilpti ir net būti prarastas.  Atsivertimas yra Evangelijos esmė. Jėzus pradėjo savo mokymą žodžiais: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1,15). Evangelija mums skelbia džiugią naujieną apie Dievo draugystę su žmogumi. Ši bičiulystė apima besąlyginę nuostatą atleisti ir pasigailėti. Jėzuje Kristuje atsispindi Dievo meilė kiekvienam žmogui, netgi nusidėjusiam. Jis yra viso gailestingumo, atleidimo ir susitaikinimo versmė.  Atsiliepdami į Dievo gailestingumą, pakrikštytieji turėtų gyventi kaip tie, kuriems atleista ir kurie patys atleidžia. Per Kristų patirtas gailestingumas įvairiais būdais pasireiškia kasdieniame gyvenime: atleidžiant vieni kitiems; nugalint savanaudiškumą; dalijantis viskuo vieniems su kitais; siekiant teisingumo ir taikos tarp žmonių.

 

Atgaila ir sutaikinimas

Atgaila ir Sutaikinimu vadinamas Bažnyčios sakramentas, kuriuo atsiliepiame į Viešpaties kvietimą atsiverskite ir tikėkite Evangelija. Atsiversti – tai atsigręžti į mūsų Tėvą Dievą, į mūsų brolius ir seseris, to paties Tėvo vaikus, ir į save kaip Tėvo sūnų ar dukterį. Atsiversti – tai pradėti vėl iš naujo eiti Evangelijos keliu, kurį prisiėmėme Krikšto dieną, kai tapome krikščionimis – Evangelijos liudytojais.  Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas yra mūsų atsivertimo, susitaikymo ir bendrystės šventė. Dievas, Gailestingumo Tėvas, Bažnyčia – brolių ir seserų bendruomenė – priima ir vėl priglaudžia savo mylimą žmogų, kai jis sugrįžta, gailisi dėl savo praeities ir vėl iš naujo ryžtasi gyventi pagal Evangeliją.  Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas – tai ne tiek nuodėmių ir jų skaičiaus išvardijimas, kiek prisipažinimas Dievui ir sau pačiam, kad neteisingai gyvenau, atsisakiau gėrio, buvau savanaudiškas.  Nuodėmė pasirodo įvairiausiais pavidalais, kai pajungiame kitą savo užmačioms arba vengiame sutikti jį su meile. Nuodėmė žaloja ir asmens, ir visuomenės gyvenimą. Meilė – jos priešingybė – yra gyvenimas pagal Dievo įsakymus; ji mus pripildo troškimo būti vienybėje su kuriančiu, palaikančiu, atperkančiu Dievu, mūsų Tėvu.  Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge krikščionis yra sutaikomas su Bažnyčia, kurią sužeidė savo nuodėmėmis ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir malda padeda jam atsiversti.

 

Atgailos sakramento kiti pavadinimai

Šis sakramentas vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atveria kelią sugrįžti į Tėvo, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę, namus. Jis vadinamas Atgailos sakramentu, nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmeninį ir bažnytinį kelią atsiversti, gailėtis, atsilyginti. Jis vadinamas išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas – nuodėmių išpažinimas kunigui; giliąja prasme, šis sakramentas taip pat yra Dievo šventumo ir Jo gailestingumo nusidėjėliui “išpažinimas”, pripažinimas ir pašlovinimas. Jis vadinamas atleidimo sakramentu, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas atgailaujančiajam suteikia “atleidimą ir ramybę”. Jis vadinamas Sutaikinimo sakramentu, nes nusidėjėliui dovanoja sutaikinančią Dievo meilę. Kas gyvena gailestinga Dievo meile, tas yra pasirengęs atsiliepti į Viešpaties raginimą “Eik pirmiau susitaikinti su broliu” (Mt 5, 24). Kur Dievas mano gyvenime? Ar pastebiu Jo rūpestį manimi? Kas yra mano troškimų, sumanymų, darbų šaltinis? Kur mano gyvenime yra mano broliai ir seserys, visi tie, kurie supa mane?

 

Išpažintys Jiezno bažnyčioje klausomos kiekvieną dieną pusvalandį prieš šv. Mišias.

Bendruomeninės Susitaikinimo pamaldos švenčiamos advento ir gavėnios rekolekcijose.

Pirmajai Išpažinčiai vaikai parapijoje rengiami kaip ir Pirmajai Komunijai.

Norint tinkamai atlikti Išpažintį, reikia nuodėmes prisiminti, dėl jų gailėtis, pasiryžti daugiau nebenusėdėti, tuomet švęsti Atgailos sakramentą, atsilyginti ir taisytis.

 

Sąžinės patikrinimas

Čia pateiktos mintys gali padėti peržvelgti savo gyvenimą.

 

Šventoji Dvasia, apšviesk mano mintis, padėk man suprasti, kas mano širdyje.

 

Pradžioje apsvarstau šiuos dalykus:

1. a) ar Atgailos ir Sutaikinimo sakramento ateinu nuoširdžiai trokšdamas apsivalyti, pasitaisyti ir atnaujinti gyvenimą, sustiprinti bendrystę su Dievu? O gal šio Sakramento vengiu ir jį priimu kaip sunkią naštą?
2. b) gal buvau pamiršęs ar tyčia nutylėjau kokias nors sunkias nuodėmes per ankstesnes išpažintis?
3. c) ar esu atlikęs paskirtą atgailą? Ar atlyginau padarytas skriaudas? Ar stengiausi įvykdyti tai, ką pasiryžau, kad pataisyčiau gyvenimą pagal Evangelijos nurodymus?

 

A variantas:

 

Viešpaties žodžio šviesoje patikrinu savo gyvenimą:

 

I. Viešpats Dievas sako: „Mylėsi savo Viešpatį Dievą visa savo širdimi“.

 

1. Ar kreipiu savo širdį į Dievą taip, kad laikyčiausi Jo įsakymų ir Jį mylėčiau labiau už viską, kaip vaikas myli savo gimdytojus? O gal esu perdaug susirūpinęs žemiškais dalykais? Ar mano darbų intencijos geros?
2. Ar turiu stiprų tikėjimą į Dievą, kuris mums kalbėjo per savo Sūnų Jėzų Kristų? Ar visiškai laikausi Bažnyčios mokymo? Ar rūpinuosi krikščionišku mokslu, klausydamasis Dievo žodžio, dalyvaudamas katekizmo aiškinimuose, saugodamasis tikėjimui kenksmingų dalykų? Ar visada ir be baimės išpažinau tikėjimą į Dievą ir Bažnyčią? Ar privačiame ir viešame gyvenime elgiausi, kaip dera krikščioniui?
3. Ar rytą ir vakarą meldžiausi? Ar mano malda buvo tikras proto ir širdies pokalbis su Dievu? Gal ji – bemintė ir vien išorinė apeiga?
4. Ar aukojau Dievui savo darbus, džiaugsmus ir skausmus? Ar gundymų metu kreipiausi į Dievą?
5. Ar gerbiu ir myliu Dievo vardą? O gal Dievui piktžodžiavau, neteisingai prisiekiau, ar be reikalo minėdavau Dievo vardą? Ar neniekinau Mergelės Marijos bei kitų šventųjų?
6. Ar švenčiau sekmadienius ir Bažnyčios įsakytas šventes? Ar visiškai, aktyviai ir sąmoningai dalyvauju liturgijoje, ypač Eucharistijoje? Ar vykdžiau metinės išpažinties įsakymą ir dalyvavau Komunijoje?
7. Ar neturiu „kitų dievų“, tai yra kitų dalykų, kuriais labiau rūpinuosi ir pasitikiu, negu Dievu, pavyzdžiui, turtu, prietarais, spiritizmu, burtais, idėjomis, mokslais ir panašiais dalykais, kuriuos garbinu kaip Dievą?

 

II. Viešpats sako: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“.

 

1. Ar tikrai myliu savo artimą? Gal savo tikslų siekdamas piktnaudžiauju artimo gerumu? Gal kitiems darau tai, ko nenoriu, kad jie man darytų? Ar neparodžiau artimui pavyzdžio savo blogais žodžiais, patarimais ir elgesiu, šitaip jį papiktindamas?
2. Ar kantriai ir su nuoširdžia meile duodu savo namiškiams gėrybių ir džiaugsmo?

Vaikams. Ar esu paklusnus tėvams? Ar gerbiu juos? Ar padedu dvasiniuose ir medžiaginiuose reikaluose? Ar rūpinuosi jų ligoje ar senatvėje krikščionių Sakramentais, kaip būtinybe jų gyvenimui?

Tėvams. Ar pakankamai rūpinuosi krikščionišku vaikų auklėjimu? Ar padedu jiems savo pavyzdžiu ir tėvišku paraginimu?

Sutuoktiniams. Ar esu visur ir net mintyse ištikimas? Gal mano santykiuose esama ir to kas neteisinga?

3. Ar dalijuosi savo gėrybėmis su neturtingesniais pagal galimybes? Ar ginu prispaustuosius, padedu nelaimingiems ir vargšams? Ar neniekinu artimo, ypač vargingesnio, silpnesnio, praeivio ir šiaip kitokio negu aš žmogaus? Ar nesu egoistas?
4. Ar vykdau per Sutvirtinimą prisiimtus įsipareigojimus, dalyvaudamas Bažnyčios apaštalavimo ir meilės darbuose, parapijos gyvenime? Ar padedu Bažnyčiai ir visuomenei savo išgalėmis? Ar meldžiuosi už Bažnyčios vienybę, tautų pašventinimą, taiką ir teisingumą, už visuotinę gerovę?
5. Ar rūpinuosi bendruomenės, kurioje gyvenu, gėriu bei laime? Gal gyvenu vien sau ir tik savimi susirūpinęs? Ar nuoširdžiai siekiu, kad žmonijoje klestėtų teisingumas, geri papročiai, santaika, meilė? Ar atlieku pilietines pareigas? Ar moku mokesčius?
6. Ar, atlikdamas pareigas, esu teisingas, darbštus, garbingas? Ar nuoširdžiai atlieku savo pareigas bendruomenei? Ar atidaviau teisingą užmokestį darbininkams ir man patarnavusiems? Ar laikiausi savo pažadų bei sutarčių?
7. Ar buvau klusnus, pagarbus ir ištikimas teisėtai vadovybei?
8. Ar nepiktnaudžiauju savo pareigomis ir autoritetu? Ar paslaugiai tarnauju kitų gėriui?
9. Ar laikausi tiesos ir teisingumo atlikdamas pareigas? Gal kam nors pakenkiau meluodamas, šmeiždamas, apkalbėdamas, be pagrindo įtarinėdamas, išduodamas paslaptį, neteisingai skųsdamas?
10. Ar nepažeidžiau kitų gyvybės, sveikatos, gero vardo ir garbės? Gal padariau jiems žalos? Gal patariau žudyti ar žudžiau negimusią gyvybę? Gal kerštaudamas ir neapkęsdamas persekiojau kitus? Gal atsiskyriau nuo jų dėl barnių, nesantaikos, įžeidimų, pykčio ir panašių dalykų? Gal dėl savimeilės, apsileidimo nesistengiau paliudyti kitų nekaltumo?
11. Ar nepasisavinau svetimų gėrybių? Gal neteisėtai ir neleistinai jų troškau? Gal kitiems padariau skriaudą? Ar stengiausi atlyginti žalą ir sugrąžinti svetimas gėrybes?
12. Jeigu esu nuskriaustas, ar stengiausi atleisti ir susitaikinti, kaip Kristus moko? Gal esu pilnas neapykantos ir keršto? Ar teisingumo siekiau teisingais būdais?

 

III. Viešpats  sako: „Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas“

 

1. Kokia svarbiausia mano gyvenimo kryptis? Ar tikiu amžinąjį gyvenimą? Ar rūpinuosi dvasine pažanga, malda, Dievo žodžio skaitymu, mąstymu? Ar dalyvauju sakramentiniame Bažnyčios gyvenime?

Ar susivaldau? Ar nepataikauju savo negeriems norams ir jausmams? Ar susitvardau? Gal pavydžiu? Gal esu nesaikingas valgydamas ir gerdamas? Gal iš puikybės ir tuščio pasididžiavimo aukštinausi prieš Dievą ir niekinau kitus, save laikydamas pranašesniu už kitus? Gal kitiems primesdavau savo valią, nepaisydamas kitų laisvių bei teisių?

2. Kaip panaudojau laiką, jėgas ir kitas iš Dievo gautas dovanas bei talentus? Ar tam, kad dieną po dienos daryčiau pažangą? Gal buvau tingus ir apsileidęs?
3. Ar kantriai pakėliau skausmus bei gyvenimo nepasisekimus? Gal visai nesirūpinau susivienyti su Kristumi kančioje ir sunkumuose, kad taip „papildyčiau, ko stinga Kristaus kančiai“? Ar nustatytomis dienomis pasninkavau?
4. Ar buvau kuklus ir saugojau skaisčius savo jausmus bei visą kūną, kaip Šventosios Dvasios buveinę, skirtą prisikėlimui ir garbei? Ar savo kūną laikiau Dievo žmogui duotu meilės ženklu, visiškai atsiskleižiančiu tik Santuokoje? Ar neišniekinau savo kūno paleistuvavimu, ištvirkavimu, nepadoriais žožiais ir mintimis, norais bei veiksmais? Gal atsidaviau aistroms? Gal dalyvavau krikščionišką ir žmogišką kilnumą žeminančiose paskaitose, pokalbiuose ar pasilinksminimuose? Gal savo žodžiu ar elgesiu kitus gundžiau nusidėti? Ar santuokos gyvenime laikiausi sąžinės nurodymų bei krikščioniškosios moralės normų?
5. Gal gyvenime bijodamas ar veidmainiaudamas elgiausi prieš savo sąžinę?
6. Ar visada stengiausi gyventi kaip tikras Dievo vaikas ir elgtis pagal Šventosios Dvasios įkvėpimą? Gal esu savo norų ir aistrų vergas?

 

B variantas:

I.  Neturėk kitų Dievų, tiktai mane vieną. Tau, Viešpatie, visa mano pagarba, meilė ir dėkingumas. Neleisk, kad daiktai ir kasdieniai siekiai taptų svarbesni už Tave.

II. Netark Dievo vardo be reikalo. Tavo varde slypi jėga ir galybė; neleisk juo piktnaudžiauti, mokyk minėti jį su pagarba, maldingai jį tarti ir su meile į Tave kreiptis.

III. Sekmadienį švęsk. Viešpatie, Tu trokšti mums darnos, kuri ateina tada, kai skiriame Tau laiko, apmąstome Tavo mokymą ir su Tavimi bendraujame. Tavo meilingoje artumoje lengviau gyventi meilėje.

IV. Gerbk tėvą ir motiną. Dieve, per mano tėvus ir kitus, kurie manimi rūpinasi, Tu pratęsi savo kūrybinę galią; leisk, kad visuomet tinkamai įvertinčiau, gerbčiau ir mylėčiau visus, kurie yra už mane atsakingi.

V. Nežudyk. Dieve, tavo suteikta gyvybė – nuostabus stebuklas ir paslaptis. Leisk, kad nei savo, nei kito gyvybės nenuvertinčiau ir neneigčiau. Padėk, kad visada sveikai ir tinkamai gyvenčiau ir padėčiau kitiems branginti gyvybę.

VI. Nepaleistuvauk. Jėzau, Tu parodei, kad ištikima meilė ir pagarba kitų santykiams yra mūsų tarpusavio bendravimo pagrindas. Neleisk, kad žodžiais ar veiksmais ardyčiau savo ar kitų ištikimybę šiam meilės įsakymui.

VII. Nevok. Viešpatie, padėk gerbti kiekvieno nuosavybę, džiaugtis tuo, ką turiu, ir teisėtu būdu, be sukčiavimo ar apgaudinėjimo, gerinti savo buitį.

VIII. Nekalbėk netiesos. Jėzau, Tu mokei, jog tiesa išlaisvina ir neša džiaugsmą. Neleisk, kad melas žeistų savigarbą ir pasitikėjimą.

IX–X. Negeisk svetimo vyro (žmonos) ar svetimo daiktų. Meilė – didžiausia dovana, kurios niekas neturi teisės ardyti ar jai kenkti. Padėk tenkintis tuo, ką turiu, ir gintis nuo piktų ketinimų.