Rašau gimtojo kaimo istoriją, bet dėsningumai, istoriniai procesai būdingi visiems buvusio Jiezno valsčiaus kaimams. Gal tik veikėjai ir pavardės kitokios.
Skundų karas
1925–1930 m. Liciškėnų seniūnijos Liciškėnų kaime kunkuliavo ginčai, skundai. Daug mažažemių, o žemės pridėti, padalinti jau nebuvo galimybių. O dar Rusijos bolševikų paskleistas lozungas, kad visi turi būti lygūs. Nepaisant žmonių skirtingumo ir motyvuotumo, pasipylė skundai į apskrities ir centrines dvarų parceliavimo ir žemės tvarkymo institucijas.
Pateiksiu tik ištraukas iš kai kurių (kalba netaisyta – V. K.). Daugelio nuotaikas galima būtų išreikšti vieno mažažemio (4,5 ha) skundo žodžiais: „Kadangi aš sulig pirmiau paduoto prašymo, negavau iš skaldomo Jiezno dvaro žemės, o iš to paties Liciškėnų kaimo tie, kuriems nelabai reikėtų, pavyzdžiui Tebėra Jonas kaipo mažažemis turintis tik 2,25 ha žemės, o kad turi tiek pat pirktos žemės, nerodė. Apart to jis yra dailidė ir kalvis. Urnavičiui Jonui taip pat nereikėjo žemės, nes jo tėvas turi žemės, ir jis su žmona valdo 3 ha žemės, o vaikų neturi“ ir t.t. Kitas visai nabagėlis, turėjęs tik 0,25 ha žemės nurodo šaltinius, iš kur jam galėtų būti skirta žemė: 1) neskirti 8 ha žemės Krušnauskienei Ievai, gyvenančiai Liciškėnų kaime, nes ji yra visiškai sena ir be šeimynos, negalinti vesti ūkio; 2) neskirti Stepankevičiui Petrui iš Jiezno dvaro žemės 8 ha, kurie jau yra draudžiamuoju laikotarpiu iš dvarponio nupirkti“ (LCVA, F.392, ap.5,b.77.l.164-165). O vienas „išminčius“ netgi kėsinosi į Jiezno parapijos palivarką (36 ha), kuris 1924 m. buvo perkeltas iš Sobuvos į Strazdiškes. Jį buvo norima išdalinti Liciškėnų mažažemiams motyvuojant, kad palivarkas visai netoli Liciškėnų kaimo (LCVA, f.1250, ap.3, b.129. p.47).
1930 m. galutinai baigėsi skundų, ginčų ir bylinėjimųsi laikotarpis. Tai tarsi simboliškai išreiškė Liciškėnuose atstatytas naujasis kryžius, stovėjęs žvyrkelio Jieznas-Stakliškės sankryžoje į Anglininkus ir Verbliūdą. Buvo ruošiamasi Vytauto Didžiojo paveikslo nešimui pro Liciškėnus į Stakliškes. Kryždirbis buvo iš Alytaus apylinkių, tačiau jo pavardės nepavyko nustatyti.
Dvarų parceliavimo laikotarpis baigėsi. Jis sumažino į Lenkiją linkusių dvarininkų įtaką, tačiau neišsprendė mažažemių socialinių problemų. Tai vėliau suteikė terpę sovietų okupantams nuteikti žmones prieš didesnius ūkininkus. Stribai, milicininkai, komjaunuoliai, NKVD informatoriai, sovietinio aparato darbuotojai daugiausiai buvo iš mažažemių.
Liciškėnų šeimos 1930 m.
1930 m. Liciškėnų seniūnijos Liciškėnų kaime gyveno 69 šeimos, turėjusios savarankiškus ūkius. Tai pagal šeimos galvas: Aleknavičiaus Felikso, Antano, Acaus Petro, Jono, Acaus Miko, Martyno, Arbačiausko Stasio, Kazio, Bieliausko Vinco, Vinco, Bugučmokienės Pranės, Fabijono, Daunoro Simano, Simano, Daunoro Jono, Kasparo, Daunoro Miko, Martyno, Daunoro Kazio, Adomo, Dumalako Antano, Juozo, Danilevičiaus Alekso, Jono, Guso Petro, Antano, Guso Jono, Igno, Guso Alekso, Petro, Guso Alekso, Motiejaus, Guso Justino, Kasparo, Guso Karolio, Lauryno, Gusienės Anelės, Miko, Jablonskio Juozo, Fabijono, Juozaičio Alekso, Miko, Kazlausko Antano, Simano, Kazlausko Jono, Petro, Kazlausko Adomo, Miko, Kazlausko Karolio, Karolio, Kazlausko Jono, Martyno, Kazlausko Juozo, Andriaus, Kaminsko Alekso, Alekso, Kaminsko Juozo, Jono, Kuzmickienės Domicelės, Juozo, Ligeikos Stasio, Juozo, Ligeikos Andriaus, Damazo, Ligeikos Juozo, Jono, Ligeikos Alekso, Petro, Ligeikaitės Marijos, Stepono, Ligeikos Prano, Jono, Miliausko Jono, Alekso, Matukaičio Juozo, Jono, Matukaičio Petro, Andriaus, Pempės Adomo, Andriaus, Pempės Petro, Andriaus, Paltanavičiaus Juozo, Jono, Rakicko Andriaus, Prano, Sodaičio Jono, Miko, Stelmoko Jokūbo, Bernardo, Stelmokienės Marijos, Kazio, Stelmoko Alekso, Juozo, Stelmoko Stasio, Miko, Stelmoko Alekso, Simano, Stelmoko Mataušo, Bernardo, Stelmoko Adomo, Juozo, Stelmokienės Marcelės, Jono, Stelmoko Juozo, Miko, Šuvalsko Antano, Kazio, Švežausko Stasio Miko, Švežausko Petro, Miko, Švežauskienės Anelės, Igno, Tebėros Jono, Antano, Tebėros Alekso, Antano, Urnavičiaus Jono, Antano ( LCVA, f.399, ap.3, b.362.l, 40).
Tarnautojai
Kai kurie Liciškėnų žmonės, neturėdami pakankamo pragyvenimo šaltinio, susirasdavo papildomo darbo. Tai Antanas Trokimas, gimęs 1906 m. Odesoje. 1920 m. atvykęs į kraštą vedė našlę Marijoną Aleknavičienę, susilaukė kelių vaikų, turėjęs 3 ha žemės ir dirbo Jiezno savivaldybės sargu (LCVA, F.1567, ap.3, b.592, l.64). Vienas pirmųjų krašto mokytojų Justinas Gusas dirbo savivaldybės raštininku (ten pat, p.153). Tarpukario Birštono patriotinė siela Vincas Laukevičius savo atsiminimuose mena Stasį Daunorą, uoliai dirbusį Birštono pašto skyriuje (Vincas Laukevičius. Meilė Lietuvai – nusikaltimas. V., 2010, p.131-132).
Liciškėnų seniūnija
Liciškėnų seniūnija, kaip Jiezno valsčiaus administracinis padalinys, veikė nuo 1915 iki 1944 m., t. y. 30 metų. 20 metų (nuo 1926 metų) seniūnu išdirbo Kazlauskas Karolis, Karolio, gim. 1893 m. Jis buvo labai diplomatiškas, įsiklausantis į žmones, sugebėjęs išlaviruoti tarp valdžios (ir okupantų – V. K.) ir kaimo žmonių. Karolis turėjo 5 ha žemės, priklausė Lietuvos tautininkų sąjungai. Jo asmeninis gyvenimas buvo sudėtingas. Buvo vedęs tris kartus, prieš tai žmonoms mirus. Su pirmąja susilaukė sūnaus Jono, su antrąja – sūnaus Mykolo. Su trečiąja žmona susilaukė sūnaus Vytauto, žinomo parapijos bažnyčios zakristijono. Mirė jis 1954 metais, kapas neišlikęs, nuotraukos sudegė gaisro vyriausio sūnaus sodyboje metu (žinias pateikė Karolio anūkė, birštonietė Ramutė Kazlauskaitė-Janulevičienė). Norėtųsi, kad Jiezno seniūnija kaip nors įamžintų pagarbos vertus seniūnus Jiezno krašte.
Ilgus metus Liciškėnų seniūno patarėju dirbo Liciškėnų kaimo gyventojas Stasys Švežauskas, gimęs 1902 m. Jis turėjo 11,5 ha žemės, turto vertė 8000 litų. Atliko karinę prievolę Lietuvos kariuomenėje, įgijo jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Su žmona Anele susilaukė sūnų Mykolo, Vytauto, Albino, Jono, dukrų Pranutės, Onutės, Danutės. Nepriklausė jokiai politinei partijai.
Liciškėnų seniūnijos atstovu Jiezno valsčiaus Taryboje buvo Judickas Leonas, Martyno. Jis buvo gimęs 1880 m., turėjo 19 ha žemės ir trobesių Anglininkuose, vertė 18000 litų. Buvo vedęs, turėjo šeimą. Buvo tarnavęs carinėje kariuomenėje, įgijo grandinio laipsnį. Priklausė Jiezno smulkaus kredito draugijai „Spiečius“ 1934 m. Judicką Leoną Jiezno policijos nuovados viršininkas Bronius Karlonas įvertino taip: „Valstybiniu, tautiniu, politiniu, pilietiniu atžvilgiu patikimas, prijaučia dešiniesiems, blaivus, doras, sąžiningas. Neigiamų polinkių nepastebėta“.
Liciškėnai 1940–1941 m.
Sovietinę okupaciją kaimo pagyvenę žmonės sutiko santūriai, nes daugelis buvo patriotinių organizacijų nariai. Tik nemaža jaunimo dalis susidomėjo mitingais su raudonomis vėliavomis, pritarė senojo pasaulio vertimui, naujo statymui. Senieji Jiezno komunistai skubėjo juos įrašyti į komjaunuolius. Jie tapo nuolatinėmis mitingų žvaigždėmis. Merginų šiose gretose dargi buvo daugiau. Idealizmas baigėsi, kada Jiezno milicininkai su arklių traukiamais vežimais 1941 m. birželio 14 d. buvo priversti ieškoti buvusių mokytojų, policininkų. Tiesa, kai kurie iš jų pas ką nors atvažiavę, pasakydavo, kur toliau važiuos. Taip išvengė tremties Aleksandras Kazlauskas, buvęs Zarasų pasienio užkardos baro viršininkas, po sovietų okupacijos pasitraukęs į namus. Į Kauną pasitraukė mano tėvelis Vytautas Kuzmickas, 1938–1940 dirbęs Kybartų ir Trakų pasienio baro policininku, slapstėsi mokytojas Julius Celiečius. Krašto mokytojai buvo susodinti į gyvulinius vagonus Kaišiadoryse arba Alytuje.
Dar po savaitės Aleksandras Kazlauskas, pasiklausęs Kauno radijo pranešimo apie atstatomą nepriklausomą Lietuvos valstybę, iškėlė ant kalno prie savo sodybos trispalvę, bet po dviejų dienų ją turėjo nuimti. Mat, Popšų kalno nuokalnėje pasirodė sovietų kariai, visiškai vermachto karinių veiksmų išgąsdinti ir sužvėrėję. Užsukę į mažažemio šešiasdešimtmečio Mataušo Stelmoko sodybą paprašė atsigerti ir pagirdyti arklius. Mataušas su viskuo sutiko, bet kada sovietai išvedė iš tvarto jo nuosavą arklį, jis parodė kažkokį nepasitenkinimą. Tada sovietai išsivedė ir jį su savimi. Išsivedė ir išsivedė, niekas nei Svėdubėje, nei apylinkėse nerado. Ir po šiolei neaišku, kaip jie tą senolį nukankino. Ir po šiolei ši Stelmokų giminės linija siejama su Mataušėlio vardu.
Pasirodžiusius vermachto kareivius prisimena kaip besišypsančius, švarius, odekolonu kvepiančius ir saldainius vaikams dalinančius. Tačiau mitas žlugo po mėnesio, kada Jiezno policininku tapęs Aleksandras Kazlauskas papasakojo kaimo žmonėms apie vokiečių karininkų ir jų vadovaujamų Jiezno policininkų elgesį su žydais. Jie turėjo be įrankių lyginti žvyrą ir iš ten išrinkti žoles ir žolėmis maitintis. Lietuvos pasienio policijoje tarnavusiam Jiezno policininkui tai buvo nepriimtina. Jis 1941 m. liepos 27 d. parašė pareiškimą išeiti iš tarnybos dėl ligos, sumokant jam už ištarnautą laiką (plačiau: http://kvitrina.lt/garbingieji-jiezno-krasto-zmones-aleksandro-kazlausko-pasirinkimas/). Jis viską nujautė. Nuotraukoje Aleksandras Kazlauskas – pirmasis iš dešinės. O rugpjūčio viduryje pasigirdo pirmieji širdį veriantys riksmai Strazdiškėse. Prie Svėdubės aidėjo ir ne ką mažesnis Izabelės Stelmokienės riksmas: „Vajetau, dievulėliau, nekaltus žydukus šaudo“. Bet kaime buvo ir tų, kurie naikinamus Lietuvos valstybės piliečius gelbėjo.
Gelbėję žmogiškumą
„Vokiečių okupacijos metais Simono ir Onos Talačkų šeima su sūnumi Mykolu gyveno Prienų rajone, Jiezno valsčiuje, Liciškėnų kaime. Simono brolis Juozapas Talačka gyveno Kaune ir dirbo Karininkų Ramovės katilinės kūriku. Ten atvarydavo darbams žydus iš Kauno geto, tarp kurių buvo ir Kvartovskis, kuris Kauno gete gyveno su žmona ir 1941-ųjų rugsėjį gete gimusia dukrele Dora (Dvora). Baigiantis 1943 m., kuomet pasklido gandai, kad vokiečiai planuoja įvykdyti „Vaikų akciją“, Kvartovskis paprašė Juozapo Talačkos gelbėti dukrelę. Gydytoja Fruma Gurvičienė suleido Dorai migdomųjų vaistų, tėvas įdėjo užmigdytą mergaitę į didelį krepšį-lagaminą, kurį eidamas į darbą Kvartovskis perdavė Juozui Talačkai. Tada iš kaimo pas dėdę atvažiavo Mykolas Talačka, pagyveno, kol mergaitė apsiprato ir parsivežė ją į kaimą pas savo tėvus – Simoną ir Oną Talačkas. Kaime Dorą vadino Elyte ir labai dažnai laikydavo vištidėje. Iš prieš penkerius metus Anapilin išėjusio Mykolo Talačkos prisiminimų: „Gyvenome tarpukalnėje, tai matydavom, kas ateina, aplinkinius žmones pažinojom, žinojom, kas geri, nuo blogesnių slėpdavomės. Žiemą – tvarte, namo palėpėje, ant kaimiško pečiaus. Vasarą bėgdavom į miškelį, prie kurio gyvenom, eidavom prie gyvulių. Teko ir bulvių duobėje, ir rūsyje pasėdėti. Buvo sunku, nes Dora daug ko nesuprato, o ir paaiškinti nebuvo kaip.
Taip saugojomės, drebėjome ir gelbėjomės, kaip sugebėjome. Mes žinojome, kas mūsų laukia, jeigu išsiaiškintų, išduotų. Mes Doros nelepinom, nes nebuvo iš ko. Maitinom kaip savo vaiką, rengėm paprastais drabužiais, kad nesiskirtų iš kitų. Mano rūpestis buvo paguldyti, pamaitinti, pažaisti, na ir su lengvom ligom kovoti. Svarbiausia buvo išgyventi. Bei buvo lemta išgyventi iki karo pabaigos“ (http://issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=12273).
Talačkų šeima apdovanota Pasaulio Teisuolių apdovanojimais.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas