LICIŠKĖNAI
Švęsdami LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco, mūsų bažnyčios, Pažaislio kamaldulių vienuolyno, kitų bažnyčių fundatoriaus 400-ąsias gimimo metines įvertinkime jo ir visų Pacų įtaką mūsų kraštui:
1) Didžiojo valstybininko ir kitų Pacų darbų dėka Jieznas atsirado pasaulio žemėlapyje.
2) Pastatytos bažnyčios, žmonėms suteikta galimybė amžių eigoje gauti nuodėmių atleidimą, priimti sakramentus, įgyti dvasios ramybę ir polėkį gyvenimui.
3) Dėl nuolatinio rūpinimosi tikėjimu, bažnyčios organizavimu, sukurta žemėvalda (Bažnytinis palivarkas Sobuvoje).
4) Bažnyčia – ne tik Dievo šventovė, bet ir nuostabiausio meno muziejus. Ji buvo atvira kiekvienam tikinčiajam, tuo tarpu dvaro rūmai – tik kilmingiesiems.
5) Jiezno bažnyčia ilgus metus buvo ir yra tikėjimo ir gyvenimo mokykla, nepriklausomai nuo luomų.
6) Bažnyčia buvo ir yra kiekvieno žmogaus dvasios ligoninė su Ligonio patepimu.
7) Bažnyčia – krašto informacijos šaltinis. Čia buvo skaitomi Pacų sprendimai, čia buvo kviečiama į 1794, 1831, 1863 m. sukilimus Tėvynę ir laisvę apginti. Čia buvo surašinėjami 1919 m. pirmieji Lietuvos laisvės kariai-savanoriai.
Ar gi už tai nesame dėkingi Pacams?
Pacai buvo labai reikšmingi krašto ūkiniam gyvenimui. Jie plėtė kunigaikščių Holovčinskių sukurtą ūkinę struktūrą, pastatė daug vandens malūnų, plytinių, o XVIII a. pab. dvare pradėjo naudoti daugialaukę sėjomainą. XVII a. antroje pusėje vyravo lažinis ūkis su pavasario–rudens laikotarpiais iki 3 dienų nuo ryto iki vakaro šeimos atodirbiais. Ypač kentėjo valstiečiai statant dvaro rūmus. Rūmai pastatydinti gražūs, bet ant žmonių sulaužytų likimų. Gal paskui tokia ir Viešpaties valia – kas tarnavo bendriems bendruomenės interesams, išliko, kas tik sau, norui pasipuikuoti prieš kitus – pranyko. XVIII a. pr., po 1710–1713 m. maro, dėl ištuštėjusių kaimuose ūkių, Pacai dvare pradėjo naudoti činšą (atsiskaitymas už prievoles pinigais). Tai palengvino valstiečių gyvenimą, daugiau juos susiejo su rinka. Bet prekybinis gyvenimas krašte neklestėjo, nežiūrint 1748 m. Pacų dėl Jieznui mugių ir prekyviečių patvirtintos privilegijos. Privatus miestelis su nemažais muitais ir asmeninio saugumo problemomis netraukė pirklių. Net ir apsukrūs žydai čia neužtrukdavo.
Mūsų kaimai daug nukentėjo
Per 520 m. Jiezno istorijos orbitos metų užaugo 25 kartos Jiezno krašto žmonių. Pirmųjų keturių kartų gyvenimas, ypač prie kunigaikščių Holovčinskių, buvo sudėtingas: reikėjo įsisavinti pelkėtas, krūmais apaugusias vietoves. Kraštas buvo retai apgyvendintas, trūko dirbančiųjų dvare, jie atsivežami iš kunigaikščių dvarų gudiškose LDK žemėse. Palygini Jiezno ir Holovčino dvarų dokumentus, randi tas pačias: Kazlauskų, Kandrotų, Žukauskų, Tamošiūnų ir kitų pavardes.
Retas gyventojų tankis krašte. 1650 m. Krašto dūmų (ūkio kiemų, sodybų) surašyme surandame tik 56 dūmus. Visame Jiezno krašte. Ir dar, nuo 1419 iki 1710 m. Lietuvoje siautė 22 marai, 14 baisių epidemijų. Daug kraštas neteko gyventojų po XVII a. vidurio karų su Švedija ir Rusija. Kraštą kankino badas ir maras. Kita gyventojų bangos kaita buvo po 1708–1711 m. maro, nusitęsusio iki 1717 metų. Tada kraštas neteko daugiau kaip pusės žmonių. Dar 1730 m. kaimuose nebuvo ariama ir sėjama, viskas buvo apaugę, apžėlę.
Mūsų kaimai daug nukentėjo dėl sovietinių trėmimų ir partizaninės kovos netekčių. Kolektyvizacija išstūmė žmones į miestus. Dabar pergyvename ypatingą krašto žmonių netektį dėl emigracijos. Miršta paskutiniai kelis šimtus išgyvenusių senųjų kaimo gyventojų (echnatonų) palikuonys. Atsikeliantys nuolatos ar savaitgaliams kaimuose gyventi neturi istorinio ryšio su mūsų žeme. Jie savo istoriją parašys po kokių 30 metų. Taigi turime kalbėti apie mūsų kaimų praeitį tarsi elegiją esantiems, bet jau išeinantiems…
Liciškėnai – kunigaikščių Holovčinskių epochoje (1507–1633)
Šioje epochoje didelių plotų pievose nuo Trakų iki Birštono laisvieji žmonės leičiai didžiajam kunigaikščiui ir Lietuvos diduomenei ganė žirgus. Juos prieš naktį reikėdavo suskaičiuoti ir pririšti. Tuometine oficialia (iki 1690 m.) LDK rusėnų kalba skambėjo: Licyš Kanja (Skaičiuoti žirgus). Taip atsirado Liciškėnai. Tą laikotarpį mena amžinos atminties Mykolo Kazlausko ir mano senelio Simano Daunoro kasinėjimai apie namus, kada buvo surasta akmeninių įtvirtinimų liekanos. Šį laikotarpį mena ir mažo ežerėlio Verbliūdo pavadinimas. Verbliūdas – reiškia, priklausantis didiko Jono Verbylos žmonėms. Vėliau net kaimas buvo pavadintas šio žmogaus garbei – Verbyliškės. Nuo 1589 m. birželio 16 d. po susitarimo tarp Jiezno dvaro atstovo Filono Sipailo ir Verbyliškių dvaro atstovo, žymaus kalvino Jokūbo Volano, Verbliūdas perėjo Jiezno dvarui. Susitarimą patvirtino Kauno Žemės teismo teisėjas Ivanas Semionovičius Krochas.
Mano gimtasis kaimas ilgą laiką buvo negyvenama vietovė. Jiezne atsiradus daugiau žmonių, buvo apsigyvenama kaime. Jame buvo pradėta gyventi naudojant jau prigijusį pavadinimą. 1690 m. vasario 15 d. Kauno Žemės teismo teisėjas Jonas Bovemča ir Kauno pavieto iždininkas Rakinta surašė inventorių, kuriame rašoma: „Liciškėnų kaimas, kuris yra arti prie Jiezno, turi šias ribas. Nuo Saulės patekėjimo ties Anglininkais, prie upelės Svėdubė, nuo Vilūnėlių, kurie Jieznui priklauso, už Kunigiškių, Krasausiškių, Šermukšninės kaimų, iki Pikelionių, kažkada buvusios medinės sienos, skiriančios nuo Stakliškių seniūnijos vietos, į pietus prie nedidelio Margevičiaus dvaro iki vakarų ribų su Jiezno žemėmis“
Liciškėnų kaimas laikomas antruoju Pacų žemės valdų lauku. Pirmasis laukas – už Jiezno ežero, krūmokšniais ir medžiais apaugęs. Jis vadinamas Užjiezniu arba Miesteliškėmis. Toje vietoje dar prieš 1690 m. buvo Pacų įrengta plytinė. Antrasis laukas eina už Žąsiabalos (Verbliūdas – V. K.) iki Liciškėnų. Trečiasis laukas vedė iš abiejų ežero pusių.
Taigi, Liciškėnų kaimo dokumentuota pradžia (kol neatsiras nauji dokumentai – V. K.) galime laikyti 1690 metus. 1721 m. parapijos surašymuose pateikiami pirmieji kaimo gyventojai: Grigonių, Matukaičių, Šaulinskų, Gusų, Miškininkų, Ligeikų, Grigonių šeimos. 1776 m. kaime gyveno jau 78 gyventojai, 1795 m. Kauno seniūno Mykolo Paco vykdytame Jiezno krašto surašyme buvo užfiksuotas 101 krašto gyventojas. Žvelgdami į ateitį pastebėsime, kad 1897 m. kaimo gyventojų skaičius viršys 400.
1812 m. kaime
1812 metų gruodį į kaimą užklydo besitraukiantys, sušalę, alkani prancūzų kareiviai. Vienoje troboje jie spaudė mažus vaikus ir reikalavo maisto. Kaimo vyrų pastangomis vaikai buvo apginti. Po kelių dienų prancūzai buvo rasti užšalę ir buvo užkasti šalia kaimo kapinaičių Popšų kalno papėdėje. 1816 m atlikta Jiezno dvaro baudžiauninkų revizija užfiksavo faktą, kad tuo pačiu metu kaime dingo 20-metis Antanas Matukaitis, Jurgio sūnus. Neatmestina prielaida, kad jis galėjo tapti plėšikaujančių prancūzų auka.
Carinės Rusijos baudžiava
1795–1861 m.
Kaimo žmonės ypač nuo 1832 m., po nepavykusio 1831 m. sukilimo, pajuto vietinių dvarininkų „malonę“. Mat dvarininkai už baudžiauninkus turėjo mokėti didesnius mokesčius carinei valstybei. Nuo kiekvieno baudžiauninko turimo sklypo (nuo1/8 iki 1/8valako) buvo einamas toks lažas: 3 dienas per savaitę turėjo dirbti su jaučiu arba arkliu ir 3 dienas pėsčia moteris. Pavarymai skubos darbams arba „gvoltai“ derliaus nuėmimui svyravo nuo 4 iki 24 dienų. Jiezno dvare baudžiauninkai per vieną lažo arba „gvolto“ dieną turėjo išarti su arklu 0,33 dešimtinės žemės, išakėti 0,66 dešimtinės, surišti ir sustatyti į gubas 0,33 dešimtinės nupjautų rugių ar kviečių.
Turėjo būti dirbama nuo aušros iki saulėlydžio, o vasarą nuo 5 valandos ryto iki saulėlydžio. Privalomą duoklę sudarė 10–20 kiaušinių, 1 višta arba žąsis, viena kapa grybų.
Dar sunkesnė buvo baudžiauninkų, apgyvendintų dvare, padėtis. Jie neturėjo laiko atokvėpiui. 1850 metų Jiezno dvarininkės Onos Kamenskienės dvaro inventoriuje įrašyti šie, iš Liciškėnų kilę baudžiauninkai: Anupras Gusas, Jurgio sūnus, 16 metų; Andriaus Guso dukra Katrė – 15 metų; Tomo Banių Kazlausko sūnus Stanislovas – 13 metų; Jokūbo Banio Kazlausko sūnus Povilas – 17 metų, Jurgio Kazlausko sūnus Gabrielius, piemenėlis – 5 metų.
Bus daugiau-
Vytautas Kuzmickas, istorikas