Visais laikais pagrindinis klausimas kaimo žmonėms – žemės nuosavybė.
Liciškėnų žmonės buvo apiplėšti dėl žemės baudžiavos metu, negavo jos išparceliavus Stanislovo Kvintos ir jo seserų palivarkus, su baime laukė sovietinių reformų.
Reokupavę Lietuvą sovietai siekė supriešinti įvairius visuomenės sluoksnius, pirmiausia trėmimais bandė sunaikinti stambiuosius ūkininkus. Mažažemiams ir vidutiniams valstiečiams buvo aiškinama, kad dėl jų sunkaus pragyvenimo kalti pasiturintys ūkininkai – „buožės“, todėl tik bendras kolektyvinis ūkis gali garantuoti gyvenimo sėkmę.
Jau 1947 m. gegužės 21 d. VKP (b) CK Politinis biuras priėmė nutarimą „Dėl kolūkių kūrimo Lietuvos, Latvijos, Estijos SSR“. 1947 m. LKP CK, vadovaujamas Antano Sniečkaus, pradėjo tą nutarimą vykdyti. Okupuotoje Lietuvoje, 25 apskrityse, buvo įsteigti 25 kolūkiai. Vis tik, Prienų apskrityje (kuriai nuo 1946 m. priklausė ir Jiezno valsčius) ir dar keliose nuo jų steigimo kol kas buvo susilaikoma (Lietuvos sovietizavimas 1947–1953.VKP(b) CK dokumentai, V., 2018. p.140–146).
1949 m. vasarį Stalinas iš Lietuvos, Latvijos, Estijos kompartijų vadovų pareikalavo, kad kolektyvizacija būtų iš esmės užbaigta. 1949 m. vasario pabaigoje Lietuvoje pradėta ištisinė kolektyvizacija. Tuo pat metu vykdant represijas prieš stambiuosius ar sėkmingai ūkininkaujančius ūkininkus.
Liciškėnų žmonių nuvarymas nuo žemės
1949 m. spalio 17 d. 16 val. Liciškėnų kaimo gyventojai buvo sušaukti į vieną iš kaimo sodybų. Atvyko 103 ūkių savininkai kartu su suaugusiais šeimos nariais. Tarp jų buvo pasodinti stribai su ginklais. Pirmasis prakalbo Jiezno valsčiaus žemės ūkio skyriaus vedėjas Jonas Bernatonis. Jis pasakojo apie kolektyvinio ūkio naudą, kad “banditai“ ir „buožės“ yra didžiausi liaudies priešai ir jie trukdo kolūkių kūrimuisi. Jis išdalino popieriaus lapelius ir pradėjo diktuoti, kaip rašyti stojimo į kolūkį pareiškimus. Kas nemoka rašyti, parašys jis, o pasirašys stojantysis.
Tyla. Kaimo senoliai prabilo, kad jie turi pagalvoti, pasitarti. Kalbėti, diskutuoti neleidžiama. J. Bernatonis įsakmiu tonu pasakė, kad tie, kurie nestos į kolūkius, bus vertinami kaip priešai ir važiuos „pas baltąsias meškas“.
Po pusvalandžio pirmieji septyni valstiečiai visgi pasirašo, kiti lūkuriuoja. 21 valandą didžioji kaimo gyventojų dalis dar neparašę pareiškimų. Stribai neišleidžia į tualetą, lydi už tvarto. Po valandos jau daugiau kaip pusė kaimo žmonių pakluso grasinimams. 23 valandą dar neparašė pareiškimų apie 10 žmonių. Jiems stribai pareiškė, kad nepasirašę nakvos čia pat, ant aslos grindų. Prieš vidurnaktį ir jie pakluso prievartai.
Kolūkio steigimas
Išsigandę šios prievartos, kaimo žmonės kreipėsi į mano tėvą (mes jį visą laiką vadinom tėveliu – V. K.): „Vytautai, nerandam rodos, baisybės laukia, nežinom, ką daryti. Kaip mes pragyvensim, kai viską iš mūsų atims. Tu būk tuo pirmininku, stribų nenorim“. Tėvas buvo pakankamai raštingas, veterinarijos felčeris, gerbiamas už tai, kad buvo blaivininkas, darbštus ir atidus žmonėms, santūrus.
Po savaitės susirinkę kaimo žmonės išrinko tėvelį kolūkio pirmininku. Jo pavaduotoju buvo išrinktas giminaitis (jų seneliai buvo broliai) Jonas Kuzmickas (dar buvo vadinamas „Verbyliškių Kuzmicku“). Į kolūkio valdybą buvo išrinktas tetos vyras, Adomas Pempė, 1920–1923 metų Jiezno valsčiaus Tarybos narys, tėvelio dėdė, mano krikšto tėvas, ilgametis parapijos maršalka Stasys Ligeika. Taip pat Juozas Kazlauskas („Adomo Juozas“), giminaitis pagal tėvo senelę Petronėlę Kazlauskaitę. Valdybos nariais taip pat buvo išrinkti Jonas Stelmokas, bolševikų 1941 m. birželį nukankinto Mataušo sūnus. Bronius Volskis, Lietuvos savanoris Juozas Beržinskas. Buvo išrinkta kolūkio revizijos komisija. Sąskaitininku dirbo Aleksandras Kazlauskas, buvęs Zarasų pasienio baro policininkas. Kolūkis tėvo pasiūlymu buvo pavadintas Vinco Kudirkos vardu.
Pokalbiai tyliais
vasaros vakarais
Dažnai po šieno grėbimo ir dėjimo į kupetas darbų vakarais, besileidžiant saulei, jau 70-ies sulaukęs tėvelis mėgdavo pasidalinti prisiminimais. Aš tiesiog jo paklausdavau: „Ko Tu, tėveli, tam pokaryje lindai į tą pragarą? Norėjai išgarsėti? Kas Tave į tas pareigas vedė?“ Jo paaiškinimai buvo tokie. Jis norėjo padėti žmonėms, kurie jį prašė. Jis man sakydavo, kad tai darė ir dėl savo saugumo. 1945 m. Alytaus stribų buvo grandinėmis žiauriai sumuštas, nes neprisipažino, kad II kunigaikštienės Birutės ulono pulke tarnavo kartu su vėliau žinomu partizanų būrio, veikusio Prienų, Šilavoto, Balbieriškio apylinkėse, vadu Martynu Kuzmicku-Briedžiu.
Tėvelis 1938–1940 m. tarnavo Kybartų ir Trakų pasienio policijos baruose. Jis manė, kad kiekvieną dieną kam nors įskundus gali būti ištremtas. Šeimoje buvo mama ir penkerių metų brolis. Trėmimų dienomis tėvas negrįždavo į namus.
Štai, dėl šių priežasčių jis sutiko būti kaimo žmonių ūkiniu vadovu. Jis niekada nešaukė ant žmonių, visuomet juos prašė darbui. Jeigu nepavykdavo, pats pasiimdavo šakes ir mėždavo tvartus. Jis buvo patriotas ir dešiniųjų pažiūrų žmogus. Abu tėvai labai mylėjo mus. Mums tais niūriais laikais visuomet buvo primenama Vasario 16-oji, mes žinojom signatarus, mūsų namuose laisvai skambėjo užsienio radijo stotys. Tėvo žmogiškumas leido jam išsaugoti gyvybę pragarišku laikmečiu ir būti su mumis.
Turto nusavinimas
Pagal kolūkio įstatus kiekvienas kolūkietis turėjo atiduoti bendram naudojimui savo žemę, ūkinį inventorių, ūkinius pastatus, visus arklius. Tai buvo baisu. Žmonės ilgus metus dirbo, kaupė, o dabar reikia viską atiduoti „suvisuomenimui“. Tad dažnai „suvisuomenintojų“ neįsileisdavo į sodybas, paleisdavo šunis. Kartu su turto surašinėtojais ėjo stribai, milicininkai.
Kolūkį sudarė Liciškėnų, Strazdiškių ir kai kurie Verbyliškių kaimų gyventojai, daugiausiai tai buvo mažažemiai valstiečiai. Štai, savanorio Juozo Beržinsko smulkus inventorius buvo įvertintas tik 500 sovietinių rublių, o Aleksas Kuprys atidavė kolūkiui naują daržinę, porinį vežimą, porines roges, kelias akėčias, įvairius plūgus. Mano seneliai (iš mamos pusės) visuomet pyko, kad iš jų buvo atimta kluonas, tvartas, maniežas, vienkinkis ir dvikinkiai vežimai, kūlėja, keli plūgai ir akėčios. Žentas šioje surašymo procedūroje nedalyvavo. Iki ašarų sunku buvo kaimo žmogui netekti savo geriausių draugų – arklių: Morta, Šilas, Ibisa, Kaskadė, Bėgikė, Kamanė, Sartis ir kiti, jau išėję iš kaimo atminties.
Kolūkių stambinimas
Per pusę metų kolūkis spėjo pasėti ir nuimti rugius, atiduoti numatytas pyliavas sovietams ir atiduoti žmonėms po tris maišus rugių, kad šie susimaltų ir kažkaip galėtų išgyventi.
1950 m. rugsėjo 3 d. Liciškėnuose įvyko trijų kolūkių „Vinco Kudirkos“ (pirmininkas V. Kuzmickas), „Tarybiniu keliu“ (pirmininkas B. Ribinskas) ir „Verknės“ (kolūkio pirmininkas J. Kuzmickas) kolūkių jungiamasis susirinkimas. Sustambintas kolūkis buvo pavadintas „Tarybinio kelio“ vardu. Jo pirmininku buvo išrinktas V. Kuzmickas. Šis kolūkis turėjo bendros žemės 1563 ha, iš jų dirbamos 900 ha, 94 arklius, iš jų darbinių 83. Melžiamų karvių – 20, prieaugio – 20. Kiaulių – 15, iš jų 11 motininių. Paukščių fermoje – 250 vištų.
Pirmieji laimėjimai
1950 m. rudenį kolūkiečiai, vadovaujami kolūkio sodininko Stasio Ligeikos, pasodino 700 vaismedžių sodą, įsigijo ir tinkamai prižiūrėjo 25 avilių bityną. Per metus kolūkis ne tik įvykdė valstybinių pyliavų planus, bet ir už pasiekimus augalininkystėje buvo įrašytas į Jiezno rajono garbės knygą. Kolūkiečiai metų pabaigoje į namus parsivežė po 5–8 maišus rugių. Tai smulkmena, bet duodanti viltį.
Naktis su partizanais
Partizanai baudė už kolaboravimą apylinkių pirmininkus ir sekretorius, valsčių pirmininkus ir sekretorius, uolius sovietų rėmėjus, komunistus. Pirmieji kolūkių pirmininkai, jeigu jie nepažeisdavo žmogiškumo ir nevykdė prievartos bei sovietinės agitacijos, nebuvo baudžiami.
1950 m. lapkritį apie 1 val. nakties į prie „ulyčios“ buvusios Kuzmickų sodybos langą kažkas smarkiai pabeldė. Tėvas apsirengė, atidarė duris. Tarpduryje atsistojo penki Lietuvos kariuomenės apranga partizanai. Tėvas apmirė. Pasirodo, prieš dvi savaites buvo gavęs partizanų raginimą pasitraukti iš kolūkio pirmininko pareigų. Partizanų vadas prabilo: „Tamsta partizanų karo lauko teismo nuosprendžiu … (keliolikos sekundžių tyla), esate nubaudžiamas 300 rublių suma“. Tėvas sutrikęs ieško po paltą ir švarką pinigų: „Tuojaus, vyručiai…“ Pagaliau suranda ir paduoda 350 rublių. Partizanų vadas grąžina 50 rublių, duoda dokumentą su nuosprendžiu ir pasako: „O už šituos išgersi su „načalnikais“.
Nežinau, kas tada buvo atėję: Motiejaus Jaruševičiaus-Lakštingalos ar Jono Beinoravičiaus-Vėjo partizanų būrys, ar kurie kiti partizanai. Jiems kiekviena savo gyvenimo minute esu dėkingas už gyvenimą. Tuo metu aš buvau motinos kūne.
Vos išaušus tėvas, kaip ir to žinomo filmo herojus, vyko į valsčiaus centrą Jiezną, kad atsisakytų „rojaus“. Jam siūlė ginklą, tėvas neėmė. Nesutiko išleisti. Pasakė: „Mes apginsim“. Kažkoks stribas naktį sodybą sergėjo… Tėvas dar gerus metus buvo tarp kūjo ir priekalo. Kol pagaliau pavyko ištrūkti…
(Straipsnyje panaudota medžiaga iš Kauno apskrities archyvo: F.R-393, b., 30, b. 43)
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas