„Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą,-
Mes be Tavęs, tiek metų žiemą šalom,-
Tegul paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut,
Tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį“
(Bernardas Brazdžionis)
Su advento pradžia pradedame laukti iškilios ir didžios kūdikėlio Jėzaus, tapusio Pasaulio Išganytoju, gimimo šventės. Žmogiška – šeimos santarvės, o kartu ir meilės Dievui ir pasitikėjimo juo, vilties, taikos, ramybės ir susitaikymo šventė. Tai tarsi naujas leitmotyvas, nauja energija iš naujo keisti save, keisti pasaulį. Tai sukilnintas noras ištiesti kenčiančiam, persekiojamam, skriaudžiamam pagalbos ranką.
Artėjant prie kiekvienų metų Šv. Kalėdų privalu prisiminti tuos, kurie kovodami už Tėvynės laisvę negalėjo ramiai šios žmogiškų sielų šventės patirti, nes jau per šventę jų tykojo mirtis. Taip, tai Lietuvos partizanai, savo bunkeriuose, ryšininkų ir rėmėjų sodybose dar išlaikę Nepriklausomą, nepavergtą Lietuvą. Kai kas man pasakys, kad visokių jų tarpe pasitaikė. Nediskutuosiu, pripažinsiu tą realią tiesą. Suvargusių, iškankintų, badmiriaujančių, pūliuojančiais kūnais, nuolatos gyvenančių įtampoje, kartais nervai neišlaikydavo ir aptirpę pirštai ne visada tiksliai nuklysdavo gaiduko link. Bet tai tik retos išimtys, bet ne tendencijos. Lietuvos partizanai, krašto partizanai, besislapstydami nuo rekrutystės Raudonoje Armijoje, gelbėdamiesi nuo tremties, gynė ne tik savo teisę į gyvybę, bet ir Lietuvos valstybės teritoriją, lietuvišką dvasią, mūsų tikėjimą ir tradicijas. Lietuvos partizanų kova su okupantais ir visokio plauko kolaborantais stribais, milicininkais, apylinkių ir valsčių tarnautojais, nuožmiai vykdžiusiais sovietinę veiklą, niekada nebus užmiršta.
Kalėdų šventė Lietuvos partizanų ir Sovietų Sąjungos karo orbitoje
Lietuvos partizanai adventiniu laikotarpiu, vėliausiai nuo gruodžio 15 dienos, susilaikydavo nuo karinių veiksmų. O ką darė sovietai? 1944 m. gruodžio 20–30 d. NKVD kariuomenė sudegino Klepočių ir kitus Alytaus apskrities kaimus. Kūčių išvakarėse Verbyliškių kaimo gyventojai matė juodus ateinančių dūmų kamuolius. Enkavedistai puolė partizanus Antazavės, Ariogalos apylinkėse. 1945 m. gruodžio 22–27 dienomis Lietuvoje buvo dislokuota NKVD 7-oji šaulių divizija, pradėjusi Lietuvos partizanų paieškas. 1946 m. Kalėdų metu ant Jiezno turgaus grindinio jau buvo suguldyti ir niekinami partizanų palaikai. Nuo 1947 m. gruodžio 22 d. visoje Lietuvoje prasideda partizanų rėmėjų ir ūkininkų trėmimas. Visais 1948 m., net Kalėdų metu, buvo nacionalizuojamos bažnyčios, uždarinėjami vienuolynai. 1949 m. visoje Lietuvoje prieš pat Kalėdas padedant vietiniams KGB agentams ir gausiems informatoriams buvo siekiama nugirdyti partizanus ir juos suimti. 1950 m. prieš pat Kalėdas Kaune buvo susprogdinta Laisvės statula ir Nežinomo kareivio kapas, nugriautos statulos nuo Arkikatedros. Sovietai naikino katalikų šventoves, persekiojo tikinčiuosius. Bet ir tokios sunkios sąlygos neatbaidė partizanų nuo Ganytojo gimimo šventės.
Advento prasmė
„Advento laikas – tai laukimo laikas. Gruodžio 24 d. – tai vigilija būsimo didžiulio įvykio. Mes irgi kelinti metai kaip laukiame atstatant smurtu sulaužytą ir pamintą po kojų žmogiškumo teisę, mes irgi laukiame panašaus išsivadavimo nuo žiaurios ir kruvinos raudonosios vergijos. Šių Kūčių vakare išblaškytoje ir raudonųjų žmogėdrų sužalotoje Tėvynėje, kas dar galės, sakysime „laimingieji“, susirinks prie Kūčių stalo. Ir koks klaikumas, koks širdį veriąs vaizdas! Štai, toje šeimoje trūksta tėvo, anoje – motinos, dar kitoje – vieni našlaičiai. Vėl kitur – nėra vieno, dviejų ar visų sūnelių, ten nėra dukrelės, vyro, žmonos. Jie išblaškyti, jie kalėjimuose, jie ištremti badaujančioje Rusijoje, jie sunkiai dirba vergijoje. O štai veik visas kaimas tuščias (pvz., Pelekonių mūsų krašte – V. K.), tad veržiasi į Aukščiausiąjį širdį spaudžiantys žodžiai „Fiat Voluntas Tua (tebūnie Tavo valia)…
Ne, nei vienas lietuvis kritusių už Tėvynės laisvę niekuomet nepamirš. Mes kasdien maldoje melsime Gerąjį ir Teisingąjį Dievą, Kūdikėlį Kristų – visatos Valdovą, Taikos Karalienę Mariją, kad tie mūsų geradariai, kovos lauke kritusieji partizanai ir partizanės, ryšininkai ir aktyvūs rėmėjai gautų amžiną atilsį Danguje. Jų pavyzdys teįkvepia mus sekti jų pasiaukojimu ir meile tėvynei. „Viešpatie, būk pagalba kovojantiems, stiprybe vargstantiems, amžinu laimės šaltiniu mirusiems mūsų broliams. Amžiną atilsį, duok jiems, Viešpatie“ (LYA, f.K-1, b.41978/3, t.4., p.77–78).
Partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas
Sudėtingos persekiojimo aplinkybės vertė partizanus Ganytojo gimimą sutikti paskirai po vieną arba rečiau visu daliniu pas savo ryšininkus ir rėmėjus. Labai skausmingas ir širdį draskantis Šv. Kalėdų sutikimas buvo įšalusiuose bunkeriuose.
Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m., medikas. 1946 m. įsijungė į partizanų gretas, tapo Dainavos apygardos vadu. 1950 06 24 žuvo bunkeryje tarp Leipalingio ir Merkinės.
„Šiandien einam į pirtį. Ryt Kūčios. 1944 m. Kūčių visai nešvenčiau. Graco (buvo vokiečių išvežtas saugoti aerodromų Čekijoje – V. K.) aerodrome ėjau sargybą. Buvo žvaigždėtas dangus, ir į jį žiūrėdamas, mąsčiau apie toli likusią Lietuvą ir namiškius. 1945 m. per Kūčias kroviau anglį Donbase. 1946 m. dieną prieš Kūčias išdavė mūsų bunkerį. Mes su Žaibu keletą valandų prieš išsikraustėme į gretimą bunkerį. Dieną jau suliepsnojo trobesiai. Išlipęs iš bunkerio ir matydamas dūmus, iš pradžių pagalvojau, kad dūmai rūksta iš šeimininkų dūminės pirkios. Pasirodo, kad ten rūko sudegęs kluonas. Tada žuvo Nykštaitis, Raktas, Lordas ir Vytenis. Lygiai dveji metai praėjo nuo to laiko. Mes su Žaibu ėjom visą naktį. Kaip tik pralaviravom pro rusus. Miegojom sename bunkeryje. Rytojaus dieną išsiprausėme ir Kūčias valgėm pas O (dabar suimta ir sėdi kalėjime). 1947 m. Kūčias praleidau Šiluose. Ir štai 1948 m. Šį kartą nutarėme Kūčias valgyti mūsų bunkeryje. Žadėjo Kapsas atvažiuoti. Šiandien reikės patikrinti.
Gruodžio 24 diena.
Vakar išsiprausėm. Savo „pečkuriams“ nunešėm dovanų.
Lauke oras nešaltas. Blogiausia, kad visą dieną snigo. Dabar reikės pravažiuoti naujus kelius. Krinta kažkokia migla ir lietus. Per keliasdešimt metrų nieko nematyti. Kūčias vis dėlto nutarėm valgyti pas Baurą…
Vieversys su Žaibu išvažiavo Kapso laukti. Bet, atrodo, jis neatvažiuos.
Šiandien su Guoba papuošėme bunkerį. Kalėdoms ruošiamasi ir po žeme … Ar nekeista?
Bandžiau klausytis radijo. Berlynas kalba apie Kalėdas, iš Suomijos vaikų valandėlė, o iš Maskvos – skaičiai, pūdai, soclenktynės. Ir taip ištisus metus – daugiau kaip 30 metų. Visą laiką melas, šlykšti apgavystė. Tave migdo pasakomis apie rojų, laimę, džiaugsmą, o čia, žemėje, sukūrė tokį pragarą. Aš tiesiog negaliu įsivaizduoti, kam gi pagaliau skiriama bolševikų spauda. Juk jos niekas neskaito, o jeigu ir perskaito, tas vis tiek netiki, kas ten parašyta. Kokie gi žmonės, kurie gali tokias nesąmones rašyti. Laikraščiuose – žydinti Lietuva, o iš tikrųjų plūstanti kraujuose. Nėra žodžių tam išreikšti. Na, Stalinas tikras, neraliuotas asilas. Visi puslapiai užversti laiškais, pasižadėjimais ir įsipareigojimais tam „brangiausiam, mylimiausiam…“. Šlykštu skaityti. Aš netikiu, kad tarp komunistų bent kiek protingesnis žmogus tikėtų tais svaičiojimais: Stalinas genijus, korifėjus, tėvas, mokytojas. Stalinas viską žino, jis pasakė, tada ir taip, jis numato kelią šimtmečiams pirmyn, jis geriausias karvedys. Kažin Tibete ar Indijoje stabai labiau garbinami. Štai kodėl asilas tas Stalinas, kad taip save garbinti leidžia. Na, žinoma, kad jis tik asilas būtų, tai dar pusė bėdos, bet svarbiausia tai, kad su kvaila prigimtimi neatskiriamai susijęs azijietiškas žiaurumas“ (Justinas Lelešius-Grafas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Dienoraščiai. Kaunas, 1994, p. 257–258).
Taip Kalėdų vakarą praleido žymus partizanas. Likimas jam lėmė dar dvejas Šv. Kalėdas.
Motinos atmintis partizanų Kalėdose
Partizanai labai liūdėdavo netektų artimųjų, ištremtųjų, o ypač motinų, kurių nebuvo prie jų Kūčių stalo. Jie kurdavo eilėraščių posmus, dainas:
„Neliūdėk, močiute, kad prie Kūčių stalo
Šiemet mano vieta liks tuščia,
Ir nelauš iš rankos tau baltos plotkelės
Tas, kur pernai laužė ir dar buvo čia.
Šįmet mano vietoje dėki eglės šaką
Iš to eglyno, kur mažas žaidžiau
Ir uždek mažytę Kūčių stalo žvakę, –
Tu taip padarysi, aš tikrai žinau.
Aš žinau, tu sėsi poterių kalbėti
Už užtiesto stalo su visa šeima,
Mane prisiminsi – ir tyliai liūdėsi,
Per raukšlėtą veidą risis ašara.
Bet neliūsk, močiute: juk ne aš tik vienas
Palikau Tėvynę ir gimtus namus,
Juk gi daug kas nevalgys vakarienės,
Daug kur motina lauks ir nesulauks liūdna.
Kai žaliuos eglutė ir degs žvakė Kūčių,
Kitąmet vėl būsiu su tavim kartu,
Vėl plotkutę laušiu iš tavo rankučių,
Ašarą nubrauksiu ranka sava“.
(Nijolė Gaškaitė. Pasipriešinimo istorija,
V., 2016, p.264)
Bus daugiau –
Vytautas Kuzmickas