Visuomet prieš šventes kyla noras ką nors įamžinti, tačiau daugiau kaip 9 mėnesius trunkantis karantinas trukdo priėjimą prie archyvinių dokumentų. Viena aišku, šiais metais švenčiame LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco 400-ąsias gimimo metines. Be jokios abejonės, K. Z. Pacas buvo didelis, nuoseklus valstybininkas, Jiezno bažnyčios ir dvaro fundatorius. Bet jis įvykdė savo tėvo Stepono valią, o vėliau tiek bažnyčią, tiek dvaro rūmus rekonstravo, bažnyčios altarijas steigė Antanas Pacas ir Teresė Radvilaitė. Tarpukaryje dabartinė P. Cvirkos gatvė vadinosi Pociaus (Paco taku). Pacų giminė buvo personifikuota viename asmenyje, nes apie ją ir daugiau žinių neturėta. Betgi Jieznas susijęs su keliomis Pacų kartomis. Manyčiau, kad Pacus pagerbiančios pervadintos gatvės pavadinimas galėtų skambėti, kaip Pacų takas, Pacų rūmų gatvė, grafų Pacų gatvė, Jiezno Pacų gatvė ir kt. Gatvės pavadinimas turėtų būti bendrinis, nesupriešinantis vienų Pacų kitiems. Tokį pasiūlymą pateikėme ir Jiezno seniūnijos seniūnui.
Pacų ir Radvilų giminių simbiozė Jiezne
Jiezno bažnyčioje atkreipiame dėmesį į Pacų ir Radvilų herbus. Ir tai ne tik todėl, kad Antanas Pacas vedė Teresę Radvilaitę. Radvilų giminė, nors ir būdama įtakingesnė valstybėje (tiek LDK, tiek Jungtinėje Abiejų Tautų Respublikoje) visuomet paremdavo Pacus, jau nekalbant apie Antaną Pacą.
LDK kancleris Albertas Stanislovas Radvila (1593-1656)
Šis didis Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos valstybininkas buvo tiltu Kristupui Zigmantui Pacui į valstybinę karjerą. Nuo 1619 iki 1623 m. jis buvo LDK pakancleriu, nuo 1623 iki 1656 m. vykdė LDK kanclerio pareigas. Palaikė gerus santykius su LDK pakancleriu Steponu Pacu. Šiam 1640 m. mirus, jis parėmė Kristupo Zigmanto studijas Italijos universitetuose. Alberto Stanislovo Radvilos dėka Kristupas Zigmantas Pacas tapo Lenkijos Seimo maršalka 1653 m., o 1656 m. jau prieš pat mirtį globėjas rekomendavo Kristupą Zigmantą Pacą LDK pakancleriu.
Nuoroda skaitytojui
Mano nuomone, šiuo metu geriausią darbą Lietuvoje apie LDK kanclerį Kristupą Zigmantą Pacą yra parašęs Valdovų rūmų parodų skyriaus vadovas Marijus Uzorka, magistrinis darbas Vilniaus Universitete. Šį darbą rasite įrašę GOOGLE: Marius Uzorka apie Pacus.
Jiezno miesteliui – 440 metų
Šių metų gegužės 23 d. Jiezno miesteliui sukanka 440 metų. Liudijantis dokumentas – Jiezno dvaro valdytojo kunigaikščio, rusėno (rusų pirmtako – V. K.), LDK didžiojo kunigaikščio Gedimino tolimojo giminaičio Sčiastno Holovčinskio aktas: „Nuo šios dienos tai visiems pasakyti. Nutarėme savo valia Jo Karališkosios malonybės (Stepono Batoro – V. K.) vardu Kauno pavieto žemės teisme atlikti, išrašą gauti ir jį patvirtinti, kad šiuo jau nuo senesnių laikų viešpataujančio maloningojo kunigaikščio Sčiastno, Jaroslavo sūnaus, Liubošanų (dabartinė Baltarusija) seniūno dovanojimą atlikti Kauno pavieto Darsūniškio seniūnijoje, mūsų darbu sukurtame, turtingame gėrybėmis Jiezno dvare.
Savo džiaugsmingu sprendimu trims savo valdiniams medų ir duoklę davusiems. Laisvę visiems laikams jiems dovanojame ir prašome Pono raštininko šios žinios apie valdinių išleidimą į laisvę įrašą įrašyti Kauno žemės teismo knygoje.
Įrašydami laisvąja mūsų valia mūsų valdinių išleidimą į laisvę, taip pat prašome, kad vietoje mūsų išleisto į laisvę anksčiau Jo maloningam Darsūniškio ponui Mikolajui dovanotojo jam paskirti kitą iš mūsų Liubošanų seniūnijos.
Tai turi būti nuo tūkstantis penki šimtai aštuoniasdešimt pirmųjų Dievo gimimo metų gegužės 23 d. Šį mūsų ir kita valia atliktą dovanojimą apie išleisto į laisvę pakeitimą jo broliu iš mūsų seniūnijos patvirtiname ir išrašą išduodame, dalyvaujant pačiam maloningam kunigaikščiui Sčiastnui, Jaroslavo sūnui, Holovčinskiui, Liubošanų seniūnui. Mūsų laisva valia pasakyti žodžiai į Kauno žemės teismo knygą įrašyti ir parašu patvirtinti. Kunigaikščio Sčiastno Holovčinskio, Jaroslavo sūnaus, gera valia iš Kauno pavieto Darsūniškio seniūnijos Jiezno dvaro išleistieji į valdinį Vaitiekų su žmona ir vaikais pakeisti, kunigaikščio valia Vaitiekus su šeima paliktas.
Ir iš Jiezno dvaro, kuriame – mano žemės, upės ir pievos, dovanoju trisdešimt trims valdiniams po valaką žemės su savo sodybomis. Anksčiau suteiktosios dūmams (pagal 1547 m. Valakų reformą valstiečių kiemui suteikta žemė – V. K.) yra labai sunkios ir pelkėtos, todėl dovanoju jiems po valaką žemės iš Kauno pavieto Darsūniškio seniūnijos mano dvaro žemės laukų.
Savo gera valia dovanojimą vykdau pagal ankstesnę Kauno paviete viešpatavusio kunigaikščio Motiejaus Holovčinskio valią. Mūsų valia, aš ir žmona, nutarėme ariamą žemę jiems visiems leisti parduoti, dovanoti ir užrašyti. Kad dabar ir vėliau tas būtų žinoma, kad mano žmona atmintų šį širdingiausią mano dovanojimą, nuo šios dienos dovanojimo raštus visiems išdavėme ir visame Jiezno dvare šią žinią apie dovanotą žemę pranešėme.
Taip pat pranešame nuo šios dienos mūsų tėvonijoje iki šiol negirdėtą žinią. Kartu su šiuo dovanojimu skiriu 30 margų žemės laisviems žmonėms. Kad jie su šiuo mano antspaudu ir parašu jame mano rašto žodžius atmintų, Dievui gera darytų, Dievo namus pradėtų statyti ir su šia žinia Apaštališkoje šventovėje tikinčiuosius suburtų (kalbama apie kalvinų maldos namus Jiezne, pastatytus tarp 1581 ir 1599 metų – V. K.). Su šiuo antspaudu Jo karališkos malonybės vardu, Darsūniškio ponui Mikalojui leidus, tikintieji ganytojo turėtų susilaukti. Raštą mano valia surašė Jo karališkosios malonybės raštininkas Kauno žemės teismo knygoje tūkstantis penki šimtai aštuoniasdešimt pirmais Dievo gimimo metais, gegužės 23 d. Šis raštas yra su antspaudu ir įrašytais žodžiais: Sčiastnas, Jaroslavo sūnus, savąja ranka prie to pasirašau.
Jo maloningo kunigaikščio Sčiastno Holovčinskio savo valdiniams skirtas apdovanojimas antspaudu yra patvirtintas. Prie užrašo apie Jiezno Apaštališkąją šventovę prirašyti žodžiai: -Su Dievo ir nuo seno visų ponų valia. Taip pat užrašyti Trakų vaivadijos Kauno žemės teismo teisėjų ir raštininkų pavardės ir virš jų padėtas antspaudas“ (Vilniaus Universiteto Mokslinės bibliotekos Rankraščių skyrius, f.7., kn.28 A, P.226 B, 227 A, 227 B). Aktą surašė Kauno pavieto Žemės teismo raštininkas Mykolas Sumorokas teisėjo Radošinskio Simano, Mykolo sūnaus, pavedimu.
Dvi Jiezno istorijos medžio šakos
Kol kas Jiezno istorija siejama tik su Pacų rūmais, prifantazuojant net Versalį, nors vienintelis išlikęs tos epochos brangakmenis yra Jiezno bažnyčia. Tačiau savo darbais daug prisidėjo kunigaikščiai Holovčinskiai. Jie lėmė Jiezno miestelio atsiradimą, jo išplanavimą ir kelių kryptis. Kunigaikščiai Holovčinskiai (Jaroslavas Holovčinskis) 1548–1549 m. Jiezno krašte įvykdė Valakų reformą ir dėl to atsirado mums žinomi krašto kaimai. Seniausias buvo Sobuvos kaimas (1518 m.). Valdant Holovčinskiams atsirado pirmieji malūnai: Purvininkuose, Grikapėdyje (tuomet buvo vadinama Verbyliškių vardu). Jiezne jau XVI a. pab. stovėjo nedideli mūriniai Holovčinskių rūmai. 1975 m. žvalgant teritoriją aplink dabartinę seniūniją buvo atkastas gotikinių rūsių kompleksas, vėliau jis buvo užkastas. Holovčinskiai nuo 1557 m. sukūrė pastovių Jiezno krašto žemių arealą – Jiezno grafystę. Holovčinskiai buvo Jiezno kūnas, Pacai buvo tarsi dvasia, menas, kūryba, katalikų tikėjimo proveržis, jo puoselėjimas.
Žvelgdami į praeitį, matykime visumą – dvarų didybę ir paprastą krašto žmogų.
Amžinajame poilsyje tarp Jiezno žmonių
Kristupas Zigmantas Pacas ir jo žmona turi amžinąją poilsio vietą Pažaislio vienuolyne. Daug susidomėjimo kelia Jiezno Pacų palaikų klausimas. Perverčiau daugybę dokumentų, bet juose nieko paguodžiančio nėra. Mano įsitikinimu, kai XIX a. antroje pusėje kas 5 metai siautė dizenterijos, vidurių šiltinės, choleros epidemijos, laikyti bažnyčioje Pacų jau suirusius, sudūlėjusius kaulus, net susimaišiusius su bažnyčios rūsiuose palaidotais Margevičių, Lingevičių ir kitų įtakingesnių vietinių didikų palaikų liekanomis epideminiu požiūriu buvo rizikinga. Todėl, vykstant 1863–1864 m. sukilimui ar po jo, jie veikiausiai ir buvo perlaidoti Jiezno kapinėse. Vien paskaičius Stanislovą Moravskį jauti, kokia nepasitenkinimo Lietuvos magnatais atmosfera visoje Lietuvoje tvyrojo. Juos kaltino valstybės praradimu, prabanga. Buvo džiaugiamasi, kad tų rūmų ir neliko. Ar kam galėjo rūpėti Pacų palaikų išsaugojimas, ypač vykstant 1863 m. sukilimui ir po jo? Vietiniai sulenkėję kunigai Pacus laikė Lenkijos priešais. Lietuviškas šaknis turintys kunigai Pacus laikė lenkais. Tad belieka tik surasti datą, kada Jiezno Pacų palaikai buvo atiduoti žemėn senose Jiezno kapinėse.
Vytautas Kuzmickas, istorikas