Prabėgus beveik 30 metų po 1863–1864 m. sukilimo ir maždaug likus 30 metų iki Lietuvos valstybės susidarymo. Pamažėle šiame amžiaus tarpsnyje, knygnešystės fone, gimsta nacionalinio judėjimo pirmieji daigai, formuojasi kataliko, norinčio turėti lietuviškas maldaknyges, charakteris.
Parapijiečiai
1891 m. parapijos surašyme randame šiuos duomenis apie katalikus Jiezne ir kaimuose. Jiezno miestelyje ir Jiezno dvare – 802 katalikai, Liciškėnuose – 340, Pelekonyse – 315, Sundakuose – 311, Nibriuose – 296, Verbyliškėse – 285, Sobuvoje – 248, Kašonyse ir Domeikiemyje – 242, Pečiauskuose – 162, Slabadoje – 155, Dembavoje – 130, Mediniškėse – 109, Būdoje – 108, Benčiakiemyje – 107, Žideikonyse – 100, Marguose – 96, Kašonių dvare – 92, Sokonyse – 90. Kitos vietovės buvo mažesnės ir katalikų jose mažiau: Šiliniai – 52, Paverkniai – 79, Beniūkai – 39, Veseluška – 73, Kiškeliškės – 59, Kukiškės – 84, Sobuvos užusienis – 52, Musninkai – 30, Belecka Būda – 15, Steponiškės – 59, Virbeliškės – 11, Julijanava – 79, Sodai – 30, Raika – 8, Dirvonai – 11, Antanava – 21, Pranapolis – 17, Lingėniškis – 15, Babiagūra – 18, Trezantalis – 72, Ignatava – 20, Vincentava – 18, Grikapėdis – 29, Beržynai – 15, Knyšiai – 48, Gudakalnis – 13, Vilūnėliai – 48, Sodai – 22, Mikalava – 47, Apušotas – 24, Kermošynė – 36, Norvydiškės – 11, Patilčiai – 20, Paukštiškės – 11, Juzefava – 10, Martynava – 29.
XIX a. pab. Jiezno parapijai priklausė kai kurios dabartinės Birštono bei Vilūnų parapijos žemės.
Įdomu ir tai, kad tais metais santuokos sakramentą priėmė 51, buvo pakrikštyta 206 vaikai, nesantuokinių vaikų buvo 13. Mirė 181 parapijietis.
Bažnyčios bendras aprašymas
Jame konstatuojama, kad bažnyčią įsteigė „dvarininkai Pacai“ 1643 m. (bažnyčios statymo istorija nenurodoma), ir 1670 m. ją konsekravo Žemaitijos vyskupas Pacas. Taip pat nurodoma, kad Antanas Mykolas Pacas ją perstatė 1770 m., o 1772 m. rugsėjo 29 d. pakartotinai konsekravo Vilniaus vyskupas sufraganas Tomas Zenkavičius.
Ilgio turi 55 aršinus (41 metrą), pločio 25 (18 metrų). Virš bažnyčios nuo fasado pusės iškyla du aukšti bokštai, apmušti skarda ir karnizai nudažyti raudonais aliejiniais dažais. Vargonų chore yra balkonas su geležinėmis grotomis. Iš bažnyčios fasado eina trejetas durų: vidurinės yra ąžuolinės, dvigubos su ąžuoliniais kabliukais, su vidinėmis spynomis, šoninės durys, iš visų pusių vedančios į vargonus ir bokštus. Iš dešinės pusės vedančios į bažnyčią, geležinės su vidine spyna. Prestbiterijoje iš dešinės pusės jos ant geležinių kilpinių vyrių veda į zakristiją. Iš kairės pusės tokios pat, vedančios į kitą zakristiją. Mažyčiai laiptai veda į bažnyčios tvorą. Iš jau minėtos zakristijos laiptai veda į galeriją ir sakyklą. Bažnyčia viduje ištapyta įvairiomis freskomis. Skliautuose daug jų sunykusių, reikalingas nuvalymas su nemažomis išlaidomis. Vargonai išlaikomi ant dviejų stulpų. Jie yra dešimties balsų (ankstyvesnių metų surašymuose buvo minimi 12 balsų – V. K). Bažnyčios grindys dengtos dvispalviu marmuru.
Jiezno bažnyčios meninio vientisumo suvokimas mūsų dienomis
Šiuolaikiniai architektai Jiezno bažnyčios darną, vientisumą suvokia žymiai plačiau, būtent taip: „Bažnyčios fasade dominuoja keturių tarpsnių bokštai, atspindintys to meto tendenciją bokštus statyti atitrauktus į šonus nuo pagrindinio tūrio. Juose matome barokinį žaismą iš lenktų linijų – įgaubti pirmieji trys tarpsniai bei jų karnizai čia kontrastuoja su išlenktomis viršutinėmis dalimis, iš keturių pusių supamomis voliutų, esančių trečiojo tarpsnio šoninių piliastrų ašyse. Didžiajam tarpsniui papildomą dinamiškumo įspūdį suteikia ir išdėstyti užapvalinti jonėniniai piliastrai, tarsi užbaigiantys „įlenkimą“. Charakteringas elementas – apatinio bokšto tarpsnio ovaliniai langeliai.
Jonėniniai sudvejinti piliastrai, įrėminantys centrinę fasado dalį, tarsi pratęsia trumpam nutrūkstantį bokšto antablementą, vėl išnykstantį ties viduriu. Lieka tik masyvi, bet įlaužta profiliuoto karnizo juosta. Už bokštus ne ką mažiau įspūdingas aukštas, dvitarpsnis frontonas – apatinėje dalyje esančios dvi poros piliastrų laiko antablementą su viršuje matomu vienu iš universalių baroko sakralinės architektūros kalbos elementų, pertrauktu į tris dalis išskaidytu frontonėliu. Šoninių fasadų viršuje, virš didžiųjų stačiakampių langų, galime pamatyti Lietuvos barokui nebūdingus smuiko formos langelius, kurie atsikartoja ir šoninėse galinio fasado nišose. Anot istorikų, tai vienintelis tokios formos panaudojimas šalies architektūroje.
Prie bažnyčios šonų sumūryti bokštai daugeliui palieka gerokai platesnės bažnyčios įspūdį – vidaus erdvę sudaro viena nava. Puošnumas pasitinka vos įėjus pro duris – prienavio skliautus laiko išraiškingų formų pilioriai; viršuje esančio vargonų choro balkono sienelė išlenkta. Šventovės erdvėje gausu išlikusių autentiškų tapybinių elementų, atsiradusių per didžiąją XVIII a. pab. rekonstrukciją, o kone įspūdingiausi jų – šešios tapytos kompozicijos, išdėstytos ant cilindrinio navos skliauto. Šoninių sienų nišose išdėstyti tapyti barokiniai iliuziniai altoriai. Centrinį altorių iš abiejų pusių supa dvejos baliustradomis aptvertos balkonų galerijos, apeigų metu naudotos Pacų šeimos. Visai netoliese, presbiterijos priekyje, baliustradomis atskirti ir įėjimai“ (https://architekturalietuvoje.lt/lankytinos-vietos/jiezno-sv-arkangelo-mykolo-ir-jono-krikstytojo-baznycia/).
Bažnyčios rūsys 1891 m.
Bažnyčios viduryje du įėjimai į rūsį, kuriame anksčiau ilsėjosi Pacų palaikai. Rūsyje vienas didelis langas, prie kurio įtaisytas altorius su Jėzaus Kristaus, pririšto prie stulpo, figūra. Visame rūsyje yra penki langai su geležinėmis grotelėmis. Rūsyje grindys yra marmurinės ir dalinai mūrinės. Dveji laiptai mediniai ir dvejos geležinės grotos be durų.
Iki 1863 m. sukilimo bažnyčios aprašymuose ir inventoriuose buvo minimos ant sienų didelės juodai dažytos plokštės auksuotais rėmais. Ant jų metalinėmis vario raidėmis lotynų kalba buvo išrašyti lotyniški tekstai. 1968–1972 metais Jiezno altarista yra buvęs žymus Kaišiadorių katedros kanauninkas, popiežiaus garbės prelatas, tremtinys Stanislovas Kiškis. Jis savilaidos leidinyje „Iš Jiezno praeities“ yra išvertęs minėtus tekstus „Vyriausiasis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Raštininkas grafas Antanas Mykolas Pacas, Jiezno, Kniažycų, Holovčino ir kt. Valdytojas, Baltojo Erelio riteris, pirma Gudijos, vėliau Lietuvos pulkininkas su kunigaikštyte Terese Radvilaite, Žvaigždėto Kryžiaus nešiotoja, šį šventą pastatą, kurį kadaise LDK kancleris grafas Kristupas Pacas buvo pastatydinęs, dėl senumo jau pairusį, dideliais ištekliais atnaujino, padidino ir išgražino. Jųjų rūpesčiu Vilniaus vyskupas sufraganas, Jo mylista Tomas Zenkavičius 1772 metais iš naujo konsekravo. Šią vietą jie paskyrė sau ir saviesiems amžinam poilsiui. Lankytojau, pasimelsk Dievui, už mirusius“ (S. Kiškis. Iš Jiezno praeities. Savilaida, 1978, p.44-45). 1891 m. Jiezno bažnyčios vizitacijoje Pacų palaikų neaptinkame, bet jų neaptinkame jau nuo 1864 metų. Tai ir yra tolesnės Pacų perlaidojimo paieškos problematikos laiko ribos.
12 altorių aprašymas.
1) Didysis altorius yra labai didelių išmatavimų. Švento Mykolo Arkangelo paveikslas (Guido Reni paveikslo kopija). Kopiją 1875 metais bažnyčiai paaukojo Vincentina Frankevič–Kvintienė (Jiezno dvaro ir Birštono kurorto savininko Ignoto Kvintos (1822–1889) žmona – V. K.). Dokumente teigiama, kad kopiją Peterburgo meno akademijoje atliko Kvintienės sesers Pelagėjos vyras Nikodemas Silvanavičius. Paveikslo kopija įrėminta į vietoje pagamintus iš medienos rėmus.
2) Antrasis altorius yra prestbiterijos dešinėje pusėje. Jame Nukryžiuoto Jėzaus Kristaus figūra. Tai yra perėjusio į katalikų tikėjimą Jono Paco dovana Jiezno bažnyčiai. Tai vaizdžiai yra aprašęs Stanislovas Kiškis: Tai „jau buvo XVI a. pab. Daugelis Lietuvos didikų ir bajorų jau buvo sugrįžę į katalikų bažnyčią. Kartą Švento Tėvo nuncijus Aldobrandini (1536–1605) kreipėsi į Joną Pacą (1550–1610), LDK valstybinį veikėją, Lietuvos taurininką, Minsko vaivadą: – Kada gi tamsta sugrįši į savo tėvų tikrąjį tikėjimą? – Tuomet aš tapsiu popiežiaus garbintoju, kuomet pats būsite popiežiumi. Ir iš tikrųjų, Švento Tėvo nuncijus 1592 m. sausio 30 d. buvo išrinktas popiežiumi ir priėmė Klemenso VIII vardą (1592–1605). O Jonas Pacas ištesėjo savo žodį – 1600 m. jis tapo kataliku. Tada popiežius Klemensas VIII pagerbė šaunų vyrą ir įteikė jam dovanų kedro medžio kryžių su relikvijomis iš Šventosios žemės. Istorikai yra nustatę, kad nuncijus 1588 m. yra lankęsis Lietuvoje, o 1602 m. paskelbė šventuoju Kazimierą Jogailaitį. O apdovanotas Jonas Pacas, turbūt, pagalvojo, kad tokią Švento Tėvo dovaną nederėtų pasilikti sau asmeniškai – jis ją padovanojo Jiezno bažnyčiai“ (Ten pat, p. 20).
3) Trečiasis altorius yra prestbiterijos kairėje pusėje. Jame Nekalto prasidėjimo Dievo Motinos paveikslas. Jį taip pat bažnyčiai padovanojo Vincentina Kvintienė. Ant jo viršuje pasidabruotas Dievo sostas. Šie du altoriai panašūs savo papuošimais, marmuru ir dviem mediniais laipteliais prie jų.
Kokie buvo trys pirmieji altoriai prieš 350 metų? Tik apie tris ir pateikiamos žinios. Beje, 1671 m. inventoriaus duomenimis, Jiezno didysis altorius buvo paauksuotas, jame buvo dideli Šv. Mykolo ir Šv. Kristoforo paveikslai. Antrajame altoriuje – Švenčiausios Marijos Rožinio su Jėzumi paveikslas, papuoštas dvejomis sidabrinėmis karūnomis. Trečiajame altoriuje buvo Šv. Onos ir Šv. Marijos Magdalietės paveikslai (1971 04 14 Jiezno bažnyčios inventorius – VU MB RS, f.57, nr.389).
4) Ketvirtasis altorius 1891 m. buvo dešinėje bažnyčios pusėje. Jame Švento Roko Išpažinėjo paveikslas. Jis yra gražiuose mediniuose rėmuose. Prie jo du mediniai laipteliai. Paveikslą ir visą prie jo įrengtą aplinką 1879 m. Jiezno bažnyčiai padovanojo Ieva ir Simonas Jurkoniai. Ar jie iš Kašonių, ar Vilūnėlių, ar dar iš kitų parapijos kaimų, šių garbių žmonių giminaičiai išsiaiškins…
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas