Prisipažinimas
Žiaurūs tardymai padarė savo ir 1950 m. liepo 4 dienos tardyme klebonas Bronius Bulika prisipažino kaltu, pagal sovietinių okupantų taikytą RTFSR Baudžiamojo kodekso 58 ir 58 pirma dalis straipsnius (Tėvynės išdavimas, antitarybinė veikla). Kuomet tardytojas paklausė, kokiuose dalykuose klebonas laiko save nusikaltęs, šis atsakė: „Kaltu prisipažįstu tuo, kad 1944 metais, besimokydamas Kauno kunigų seminarijoje, pagal šios dvasinės seminarijos kleriko Česlovo Kavaliausko nurodymą, įkūriau „tomistų“ organizaciją, kuri turėjo tikslą platinti Šv. Tomo (Tomo Akviniečio – V. K.) idėjas. Būdamas šios organizacijos nariu, vieną kartą dalyvavau viename susirinkime, vykusiame vienoje iš seminarijos auditorijų. Susirinkime susirinko apie 10 žmonių. Buvo išrinktas vadovaujantis centras, kuriam priklausė Česlovas Kavaliauskas ir aš. Susirinkusieji nutarė gyvinti tikėjimą, palaikant ryšį su jau Vilniuje veikusia Šv. Gailestingosios Marijos grupe, geriau organizuoti antisovietinę veiklą. Aš (klebonas Jonas Bulika – V. K.) pritariau jų ketinimams, bet maniau, kad toks organizacijos įkūrimas taps žinomas Tarybų valdžiai. Maniau, kad išvengiant areštų nereikėtų kurti organizacijos ir reikėtų tikėjimo dvasia žmones auklėti individualiai.
Sekančią dieną pas mane užėjo organizacijos narys Algis. Jis papasakojo apie Vilniaus Universiteto studentų tarpe veikiančią Šv. Marijos Gailestingumo grupę. Jis pasiūlė į ją įstoti, bet aš atsisakiau. Aš jam pasiūliau daugiau rūpintis beglobiais vaikais ir bedieviais. Dar kartą pabrėžiau, kad dėl areštų turėtume vengti organizacijų ir susibūrimų skaitlingumo, o dirbti perdiem individualiai. Tai pasakiau ir studentei Stasei Miliauskaitei.“
Paklaustas, kada sakė antitarybinius pamokslus, klebonas atsakė, kad tokių jis neturėjęs.
1950 m. liepos 12 d. tardymas
Tardymas vyko KGB rūsiuose, Vilniuje.
„Klausimas:
– Papasakokite apie savo antitarybinę veiklą Kaišiadorių vyskupijoje?
– Nevykdžiau.
Klausimas:
– Žinoma, kad jūs organizavote siuntimų suntimą Tarybų valdžios represuotiems asmenims. Papasakokite apie tai.
– Taip. Siunčiau siuntinius išsiųstiems Kaišiadorių vyskupijos kaliniams.
Klausimas:
– Ar palaikėte santykius su partizanais, ar į Jūsų namus neužeidavo partizanai?
– Neužeidavo, o jeigu užeidavo santuokas sudaryti, aš jų nepažinojau.
Klausimas:
– Jūsų bibliotekoje radome priešiškus Tarybų valdžiai klerikalinius laikraščius ir žurnalus. Kam jūs ruošėtės panaudoti?
– Ši spauda ne prieš valdžią, o už Dievo tiesas“.
Klausimų tik keturi, o tardymas truko 3 valandas. Tardymo medžiaga surašyta tik į du puslapius. Kunigas Bronius Bulika patyrė ne tik psicholginį smurtą, bet ir asmenybės žeminimą.
Kaltinamasis aktas kunigui Broniui Bulikai
„Bulika, pripažindamas save kaltu, jam pateiktuose kaltinimuose, pagal RTFSR Baudžiamojo kodekso 58-10, antra dalis ir 58-11, taip pat pripažino, kad nuo 1942 m. rugpjūčio iki 1947 m. pavasario, besimokydamas Kauno Kunigų seminarijoje 1944 m. pabaigoje įstojo į nelegalią „Tomistų“ organizaciją. Organizacija siekė studijuoti ir platinti šv.Tomo filosofiją. Dalyvavo viename šios organizacijos susirinkime, kur buvo išrinktas „Vadovaujantysis centras“, į kurį įėjo ir pats Bulika. Bet praktiškai jokios veiklos nebuvo vykdoma, nes organizacija tapo žinoma Tarybų valdžiai. Būdamas Širvintų valsčiaus Zibailų klebonu, 1949 m. vasarą iš Miliauskaitės ir Marazauskaitės (areštuotos) sužinojo apie „Aušros Vartų vaikai“ buvimą. Besikreipusiems pas jį Miliauskaitei ir Kavaliauskui dėl religijos Lietuvoje atgaivinimo, jis palaikė jų pasiūlymą įtraukti į organizaciją jaunus žmones, bet prieštaravo ir nesiūlė kurti organizaciją, kad išvengtų areštų. Jis siūlė šį darbą dirbti individualiai. Nustatyta, kad 1950 m. atlaidų metu pasakytame pamoksle, jis išsireiškė: „Tarybų valdžia persekioja tikėjimą, bet greit ateis laikas, kada galėsim melstis laisvai“.
Nuosprendis
1950 m. spalio 14 dieną Ypatingasis pasitarimas prie TSRS Valstybės Saugumo ministro nuteisė tarp daugelio patriotų Bronių Buliką: „Bronius Bulika, Vinco, už dalyvavimą antisovietinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją yra suimtas ir nukreiptas į Pataisos darbų lagerį dešimčiai metų, bausmės pradžią laikyti nuo 1950 m. birželio 21 d.“ Bronius Bulika buvo išsiųstas į Omską.
Motinos prašymas
Praėjus metams po suėmimo į TSRS Generalinį prokurorą kreipėsi klebono motina Teklė Bulikienė. Pareiškime ji rašė: „Sūnus Bronius yra vienintelis šeimos narys, kuris gali mums padėti senatvėje. Aš pati esu 60 metų, mano vyras 1865 m. gimimo yra invalidas, be vienos kojos. Po sūnaus arešto mes materialiai labai sunkiai gyvename, sunku pergyventi, kad sūnus įvykdė nusikaltimą ir turi ilgą laiką atlikti bausmę. Sūnus padarė nusikaltimą pirmą kartą, jis yra dvasininkas. Manau, kad jis suprato savo kaltę ir daugiau nusikaltimų nedarys.“ Motina prašė sūnų paleisti iš įkalinimo vietos, tačiau buvo neišgirsta.
1955-ieji
Sovietinio gyvenimo atšilimas po J. Stalino mirties sudarė galimybę peržiūrėti be jokio pagrindo sukurptas politines bylas. 1954 m. pabaigoje pradėta peržiūrėti ir Broniaus Bulikos byla. 1954 m. centrinė komisija, peržiūrinti šias bylas, konstatavo: „Pakeičiant TSRS MGB Ypatingojo pasitarimo 1950 m. rugsėjo sprendimą iš kaltinimo Broniui Bulikai išbraukti RTFSR BK 58-11 straipsnio 2 dalį, bausmę sumažinti iki 5 metų laisvės atėmimo ir remiantis TSRS AT Prezidiumo 1953 m. kovo 27 dienos sprendimu dėl amnestijos jį iš karto paleisti ir pripažinti neturėjusį teistumo.“ 1972 metais sovietinė valdžia visiškai reabilitavo garbų parapijos kleboną.
1983-ieji
Jiezno parapijos klebonas Bronius Bulika pasirašė visų vyskupijų dvasiškių laiške TSKP Generaliniam sekretoriui Jurijui Andropovui dėl Viduklės klebono suėmimo. Tuo klebonas išreiškė savo principinį požiūrį. Sovietinė Lietuvos valdžia ir KGB Prienų skyrius klebono nesekė, nekontroliavo jo pamokslų, kas buvo vykdoma prieš absoliučią Kaišiadorių vyskupijos dalį. Tai, galbūt, lėmė, kad valdžia jautėsi nusikaltusi kunigui Broniui Bulikai. Tad jo nėra sovietų kontroliuojamame Kaišiadorių vyskupijos dvasiškių sąraše. Šį ilgą sąrašą skelbiame tam, kad pabrėžtume dvasininkus, išlikusius ištikimais tikėjimui, šviesai ir tiesai.
Sovietų laikais, 1972˗1989 m. buvo sekami ir nuolatos stebimi šie Kaišiadorių vyskupijos dvasiškiai:
1) Juozas Andrikonis;
2) Juozapas Napaleonas Anusevičius;
3) Antanas Araminas;
4) Petras Avižienis;
5) Vladas Avižienis;
6) Alfonsas Ažubelis;
7) Ladislovas Baliūnas;
8) Mykolas Balnys;
9) Vilius Cukuras;
10) Juozapas Čeberiokas;
11) Antanas Čarna;
12) Zigmas Červokas;
13) Pranas Čivilis;
14) Stasys Čaupalas;
15) Juozas Dabrovolskis;
16) Jonas Danyla;
17) Pranas Genevičius;
18) Robertas Grigas;
19) Zigmantas Gustainis;
20) Kazimieras Gvozdovič;
21) Antanas Masionis;
22) Jonas Jonynas;
23) Antanas Jurgila;
24) Juozas Kaminskas;
25) Jonas Katulis;
26) Jonas Kaušyla;
27) Česlovas Kavaliauskas;
28) Petras Kavaliauskas;
29) Ignas Kavaliauskas;
30) Jonas Kazlauskas;
31) Kestutis Kazlauskas;
32) Stanislovas Kiškis;
33) Vilius Kiškis-Zajančkauskas;
34) Edvardas Kraujelis;
35) Petras Kastytis Krikščiukaitis;
36) Česlovas Krivaitis;
37) Jonas Kuizinas;
38) Stasys Linda;
39) Juozas Lunius;
40) Juozapas Matulaitis;
41) Ignas Milošius;
42) Jonas Mintaučkis;
43) Ailiaras Misiūnas;
44) Zenonas Navickas;
45) Mikalojus Novickis;
45) Bronius Nevelskis;
46) Algimantas Zigmas Paulikas;
47) Jonas Pilka;
48) Vincentas Pinkevičius;
49) Rokas Puzonas;
50) Robertas Rumšas;
51) Jonas Sabaliauskas;
52) Leonas Smalinskas;
53) Zigmantas Stančiauskas;
54) Stasys Stankevičius;
55) Juozas Stasiūnas;
56) Vytautas Kazimieras Sudavičius;
57) Jonas Tomkus;
58) Kazys Trimonis;
59) Romualdas Šalčiūnas;
60) Alfonsas Šatas;
61) Albinas Šilkinis;
62) Petras Valatka;
63) Pranas Venckus;
64) Juozas Voveris;
65) Česlovas Žažeckas;
66) Jonas Zubrus;
67) Juozas Žemaitis.
Straipsnyje pasinaudota šia medžiaga: LYA, f.k-1, ap.58.b.43287/3, taip pat LCVA duomenų baze.
Vytautas Kuzmickas, istorikas