Krašto šauliai pratybose Nemajūnuose 1934 m.
Jiezno šaulių kuopos sudėtis
Nuo 1930 m. Jiezno šaulių kuopa buvo susiskirsčiusi į 4 būrius:
1) I Jiezno šaulių būrys
2) II Pelekonių šaulių būrys
3) III Pikelionių šaulių būrys
4) IV Jiezno moterų-šaulių būrys.
Pirmajame Jiezno vyrų-šaulių būryje išsiskyrė dviratininkų padalinys. Jį sudarė 12 asmenų, važinėjusių Nauman, Derby, Esperanto, Amlito, Bianaboro, Olimpijos, Opel, Triumf, Alrighto, Gentup firminiais dviračiais. Tai jiezniečiai Jonas Pučinskas, Jonas Plikūnas, Stasys Matulevičius (mokytojas), kašoniškiai Jonas Čiurinskas, Vincas Feiferis, Anglininkų žmonės Ignas Runta (mokytojas), Aleksas Pakrosnis, vėžioniškis mokytojas Jonas Prieskienis, Palionis Petras iš Nibrių, Vincas Česnavičius iš Valiūniškių, Ipolitas Cieška iš Benčiakiemio.
Nuo 1928 m. Jiezno moterų-šaulių būrį sudarė: Ona Kalvaitytė, Salomėja Urbanavičiūtė, Anelė Bereišienė, Albina Aliulienė, Ona Jurčienė, Mikulevičienė-Puskunigytė Justina, Eugenija Šilalytė, Ona Piontkienė, Ona Kubilinskaitė, Marija Prieskienienė, Stefanija Kvedaravičiūtė, Marija Ligeikaitė-Steponkevičienė, Jadvyga Narkūnienė, Ona Aleknavičiūtė. Vėliau būrys dar labiau augo. Ilgametėje veikloje pasižymėjo būrio vadės Ona Kalvaitytė ir Marija Ligeikaitė-Steponkevičienė, vadės pavaduotoja mokytoja Salomėja Urbonavičiūtė, švietimo vadovė Angelė Bereišienė, sekretorė Ona Jurčienė, kasininkė Albina Aliulienė. Dauguma Jiezno moterų-šaulių buvo mokytojos, mokytojų žmonos.
Moterų-šaulių veiklos profilis
Pagal Šaulių sąjungos statutą, moterys-šaulės privalėjo aktyviai dalyvauti Šaulių Sąjungos kultūriniame darbe, turėjo mokytis naudotis ginklu. Jų pareiga buvo ugdyti šeimoje lietuviškus papročius, auklėti vaikus mylėti Tėvynę ir aukotis dėl jos laisvės. Jos turėjo rengti šaulėms ir kitoms moterims humanitarinius, kūno lavinimo, rankdarbių, namų ruošos ir kitus kursus, organizuoti kariuomenės ir šaulių aprūpinimą šiltais drabužiais, teikti maistą šauliams lauko pratybų ir kitais atvejais. Ypatinga moterų-šaulių funkcija buvo moteriškų tautinių drabužių atgaivinimo tradicija.
Šaulės Marijos Ligeikaitės-Steponkevičienės vyro dalia
Marija Ligeikaitė-Steponkevičienė, Mykolo, gimė 1909 m. Jiezno dvaro, vėliau Strazdiškių kaime, neturtingų valstiečių šeimoje. 1928 m. ji tapo šaule, o 1932 m. – moterų-šaulių būrio nare. Ji buvo aktyvi valgių ruošėja Jiezno šauliams, dalyvavusiems vietiniuose manevruose, mokėjo naudotis ginklu, turėjo šaulės uniformą. 1929 m. ji ištekėjo už jiezniečio Antano Steponkevičiaus, sūnaus Antano.
Sovietai 1945 m. apkaltino Antaną Steponkevičių, kad jis 1941 m. užėjus naciams tarnavo lietuvių pagalbinėje policijoje. Tačiau tik po keleto bausmės atlikimo metų paaiškėjo, kad policijoje tarnavo ne jis, o jo brolis Jonas. Antanas Steponkevičius dalyvavo antikomunistiniame 1941 m. birželio sukilime. Jam sovietų buvo mestas kaltinimas, kad dalyvavo holokauste. Tačiau pačių sovietų buvo nustatyta, kad jis, naciams įsakius, tik užkasinėjo nužudytų žydų palaikus. Tada jis buvo dar apkaltintas tuo, kad dalyvavo policijos reiduose prieš vadinamuosius tarybinius partizanus, nes pavėžėdavo policininkus vežimu į operacijos vietą.
Visus 1941 m. birželio sukilimo dalyvius skundė, falsifikuodamas faktus, sovietų parinktas Kaišiadorių rajone, Žasliuose, gyvenęs Daunoras Pranas, karo pradžioje išvis nebuvęs Jiezne. Daugelį bylų sovietai surašydavo praėjus tardymo laikui, todėl jose dažnai painiojami 1945-ieji ir 1946-ieji metai.
Antanas Steponkevičius buvo nuteistas 8 metams sunkiųjų darbų lagerio. Išgyveno. 1988 m. buvo reabilituotas.
Marijos Steponkevičienės suėmimas
Iš Marijos Steponkevičienės laiško
1946 m. gegužę buvusi šaulė Marija Steponkevičienė buvo areštuota. Ji buvo apkaltinta, kad „buržuaziniu laikotarpiu vadovavo fašistinės šaulių organizacijos moterų būriui, o užėjus naciams, įskundinėjo buvusius komunistus“.
Vainšteino tardymo metodai
„Pasižymėjęs“ Jiezno NKVD operįgaliotinis Vainšteinas tardymus pradėdavo po 12 val. nakties ir baigdavo po 2–3 valandų. Marija Steponkevičienė buvo be paliovos tardoma minėtu laiku 1946 m. gegužės 18, 19, 20 dienomis. Pirmiausia, buvusi šaulė buvo apkaltinta tuo, kad 1941 m birželį užėjus naciams padovanojo jiems paršą, išreikšdama už išvadavimą. Marija Steponkevičienė gyveno kukliai ir paršų nelaikė. Tokius kaltinimus pateikęs Vainšteinas, tikriausiai, norėjo pats gauti paršą iš Steponkevičienės. Marija Steponkevičienė buvo be paliovos mušama. Bet ji tvirtai laikėsi ir atmetė jai pateiktą kaltinimą. Tada jai buvo pateiktas kaltinimas, kad 1941 m. ji buvo kažkokioje komisijoje, kuri skundė naciams buvusius komunistus. Ką galėjo atsakyti buvusi šaulė, kada tokios komisijos nebuvo, o visi jiezniečiai buvo pasipiktinę bolševikais vaistininku Blochu, Skernevičiene, Karalevičiumi, kurie prisidėjo prie daugelio žmonių tremčių, krašto sovietizavimo. Kaip aršūs komunistai, jie 1941 m. birželio 24 dieną buvo lietuvių pagalbinės policijos sušaudyti. Vainšteinas tardydamas buvusią šaulę norėjo, kad ji pripažintų jos vyrui metamus kaltinimus. Marija Steponkevičienė tai neigė, todėl dar labiau buvo mušama. Tai neakivaizdžiai parodo į protokolą įrašyti jos, bet aiškiai išgalvoti žodžiai: „Apie tai su jumis nieko nekalbėsiu. Galite mane ir užmušti, bet aš nieko nesakysiu, apklausoje aš jums nieko nesakysiu“. Kitame naktiniame tardyme į jai metamus kaltinimus palankumu vokiečių okupacinei valdžiai, Marija Steponkevičienė atsakė, kad prie vokiečių ji gyveno normaliai. O štai sovietai areštavo jos vyrą ir jo brolius.
Tik neigiamai reikėtų vertinti liudininkės Marcelės Gudaitienės parodymus. Jais ji atsiskleidė kaip savanaudė, siekianti padlaižiauti sovietams. Prieš Steponkevičius aršius parodymus davė parsidavėlis sovietams Stasys Rečka. Mat, jį 1941 m. birželio sukilimo metu sukilėliai buvo sulaikę.
Nuosprendis
Marija Steponkevičienė buvo apkaltinta tėvynės išdavimu, antitarybine agitacija, priklausymu fašistinei šaulių organizacijai, nors fašizmo idėjų arba fašistinės veiklos modelio toje organizacijoje visiškai nebuvo. Už patriotinį principingumą, atsisakymą bendrauti su okupantais ir išdavinėti kaimynus bei draugus, Marija Steponkevičienė buvo nuteista 6 metams laisvės atėmimo, po to dar atimant ir pilietines teises 5 metams. Marija buvo išsiųsta bausmės atlikti į Vorkutą.
„Leiskit pas savus“
Marijos Steponkevičienės kalėjimo aplinkybes rodo jos rašyti prašymai tuometinei sovietų valdžiai ir teisėsaugai.
1954 m. lapkričio 14 dieną buvusi šaulė rašė laišką TSRS Generaliniam Prokurorui: „1946 m. gegužės 16 dieną buvau areštuota už kažkokią mano neįvykdytą kaltę. Liudininkai suvedinėdami asmenines sąskaitas davė neteisingus parodymus, kad aš prijaučiau vokiečiams, juos apdovanojau. Apdovanoti jų negalėjau, nes pati nieko neturėjau. 1946 m. be tinkamo tardymo ir teismo buvai išsiųsta į Komi ATSR, Vorkutą. 1946 m. spalio 6 dieną man buvo pasakyta, kad aš Ypatingo pasitarimo nuteista 6 metams laisvės atėmimo. Kalėjimo laiką aš atlikau Vorkutos kalėjimuose. Po kalėjimo buvau ištremta į Krasnojarsko kraštą.
Aš nuteista nekaltai, per šešis buvimo lageryje metus netekau sveikatos, viena negaliu pragyventi. Brolis ir sesuo, kurie galėtų palengvinti man gyvenimą, gyvena Lietuvos TSR. Prašau man panaikinti teistumą ir leisti grįžti į tėvynę, pas savus“.
Tačiau nei 1954, nei 1955 metasis Marija negavo jokio atsakymo. Ji dar du kartus rašė laiškus Vyriausios Karinės Prokuratūros Generaliniam Prokurorui, kad išnagrinėtų jos prašymą. Negavusi jokio atsakymo, 1956 m. gruodžio 7 dieną ji rašė laišką TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui Klementui Vorošilovui.
„1946 m. gegužės 16 dieną aš buvau areštuota už kažkokią man nežinomą kaltę…“. Toliau pakartotas ankstesnis prašymo tekstas. Marija prašė K .Vorošilovą panaikinti jos teistumą ir išleisti į laisvę. 1956 m. gruodžio 12 d. buvo priimtas sprendimas, leidžiantis Jiezno krašto šaulei sugrįžti į namus. 1956 m. gruodžio 31 dieną ji buvo išleista į laisvę. 1990 m. lapkričio 30 dieną į Jiezną, Minties taką 7, atėjo žinia, kad Steponkevičienė Marija (kai kur rašoma Stepankevičienė – V. K.) yra reabilituota. Išaiškinti Marijos Steponkevičienės gyvenimą po kalėjimo ir tremties yra jaunųjų Jiezno šaulių uždavinys. Straipsnyje negalime pateikti šaulės Marijos nuotraukos, nes ji įsegta į bylą taip, kad fotografuojant būtų sugadinta byla.
Straipsnyje pasinaudota Lietuvos Ypatingojo archyvo fondo K-1, aprašo 58 bylomis 34745/3, P-17535, taip pat Lietuvos centrinio Valstybės archyvo fondo 561, aprašo 12 bylomis 8652-8680.