Sudaužyti likimai
Sovietų okupacija 1940 m. ir reokupacija 1944 m. palietė daugelio krašto žmonių gyvenimus ir sudaužė įvairių socialinių sluoksnių žmonių likimus. Gynusieji tautos laisvę buvo beatodairiškai naikinami, pasidavę sovietinėms pseudoidėjoms, ėjo prieš tautos interesus.
Ne paslaptis, kad 1940 m. Jiezno krašte sovietams pavyko dvi dešimtis jaunų žmonių įrašyti į komjaunimo gretas. Jie dalyvavo agitacinėje bolševikų veikloje, kėlė raudonas vėliavas, dainavo rusiškas častuškas. Tačiau pirmasis 1941 m. birželį įvykęs šalies patriotų trėmimas daugeliui parodė, kam jie tarnavo. Prasidėjus 1941 m. birželio sukilimui ir grįžus į tarnybą Jiezno policininkams, tiems komjaunuoliams buvo atleista, tik jie kelis mėnesius turėjo registruotis ir dirbti viešuosius darbus. Tarp tų, šiek tiek vėliau susivokusių ir supratusių komjaunuolių vardo esmę, buvo ir būsimasis pirmojo Vytauto Didžiojo partizanų būrio, kovojusio prieš sovietus, vadas Marcelijus Acus-Vanagas, kartu su juo – Mykolas Daunoras iš Liciškėnų kaimo. Tie, buvę komjaunuoliai, kurie nesuprato jiems suteiktos progos pasikeisti ir pokaryje tęsė pražūtingą veiklą, tapo partizanų kovos taikiniais.
Mykolo Daunoro šeima
Liciškėniškio Mykolo Daunoro tėvas – Kazys Daunoras, Antano už žmogiškąjį gerumą buvo vadinamas „Kazeliu“, gimęs 1891 m., motina Ona Daunorienė – 1891 m. Pats Mykolas – 1919 m., o jo žmona Aldona – 1924 m. Iki 1945 m. jiedu turėjo dukrą Jūratę. Mykolas turėjo brolį Joną Daunorą, seseris – Adelę Daunoraitę, vėliau Pempienę, ir Anelę Daunoraitę – Sebeikienę. 1943 metais Mykolui Daunorui teko slapstytis nuo nacių vykdyto išvežimo darbams į Vokietiją, 1944–1945 m. Daunoras dirbo Jiezno valsčiaus Liciškėnų apylinkės sekretoriumi. Jis buvo baigęs pradinę mokyklą ir Jiezno progimnazijos vieną klasę (penkių klasių išsilavinimas), taip pat savišvietos kursus Kaune bei Jiezno žiemos žemės ūkio mokyklą.
Po 1945 m. kovo 25 d. Paverkniuose įvykusių kautynių, Anglininkuose slapstėsi Dobilo būrys. Jis apsistojo pas kaimo gyventojus, palankius partizanams – Sebeikas. Partizanai norėjo pailsėti po vienos dienos trukusio NKVD persekiojimo, tad poilsio laikui sulaikė ir neišleido atvykusius iš Liciškėnų kaimo gimines – Mykolą Daunorą ir Oną Tebėraitę. Partizanai buvo sulaikę ir pas Sebeikas atvykusį 60 metų senuką Leoną Judicką, tačiau po keleto valandų jį paleido. Kovotojai buvo ginkluoti rusiškais ginklais ir mažai kalbėjosi tarpusavyje. Kuomet partizanams buvo skundžiamasi dėl baimės patekti į sovietų kariuomenę, jie atsakė: „Žinoma sunku, bet mums dar blogiau: šiandien gyvename, o rytoj gal ir mirsime. Nieko nepadarysi, toks jau mūsų gyvenimas“. Partizanai tik paklausė, kur galima gauti patronų rusiškiems ginklams.
KGB įgaliotinis Joselis Veinšteinas
Po geros savaitės, 1945 m. balandžio 3 d., Mykolas Daunoras buvo suimtas. NKVD Alytaus apskrities Jiezno įgaliotiniui Joseliui Veinšteinui apklausiant pastarąjį iškilo įtarimai: 1) kodėl partizanai neatpažino visiems žinomo apylinkės sekretoriaus? 2) kodėl jie iš jo neatėmė asmens dokumentų? Mykolui Daunorui buvo pateiktas įtarimas, kad jis palaiko ryšį su partizanais ir aprūpina juos dokumentais. Pirmose apklausose teigė, kad pas savo seserį Anelę Sebeikienę pakliuvo atsitiktinai, ieškodamas porinių vežimų valsčiaus užsakymui kooperatyvui. Dokumentus tariamai buvo paslėpęs Sebeikų kluone, o jo pačio partizanai neatpažino. Jiezno stribyne Mykolas Daunoras buvo žiauriai mušamas, bet nei vieno sutikto partizano neįvardino, tik Knyšių iš Kisieliškių kaimo.
Kovo 26-osios naktis ir kitas rytas
Pasak Mykolo Daunoro, po susitikimo su partizanais, jis pasiėmęs iš Sebeikų kluono dokumentus ir nuėjęs pas Noreiką Marčių į Anglininkus. Vėliau apie 20 val. jis atvykęs pas Liciškėnų kaimo gyventoją Stasį Ligeiką, Juozo, kur pernakvojęs. Kovo 27 d. ryte grįžęs į namus, kur prabuvo iki pusės vienuoliktos. Vėliau nuvykęs su darbo reikalais į Jiezną, bet ten niekam nieko nesakęs. Kovo 27 d., apie 19 val., Jiezno turgaus aikštėje jis sutikęs partorgą Mikutavičių ir jam apie tai papasakojęs. Partorgas jam pataręs kreiptis į miliciją, bet Mykolas Daunoras ten nėjo. Jis nuėjo pas Liciškėnų kaimo gyventoją, buvusį valsčiaus raštininką, Justiną Gusą ir ten drauge išgėrė samagono. Tokia buvo sudėtinga pokario realybė: niekam nepasakoti, nesiskųsti, nes nežinai, kur tavo informacija nueis, o nervus nuraminti tekdavo samagonu…
Mykolo Daunoro pagalba krašto žmonėms
Jiezno stribyne mušamas Mykolas Daunoras buvo priverstas atskleisti savo veiklą. Jis išdavinėjo pažymas, atleidžiančias nuo karinės tarnybos Raudonoje Armijoje. Sunku buvo nustatyti, kiek tų pažymų buvo išduota, nes tų, kuriems buvo išduotos pažymos, jau nebebuvo gyvųjų tarpe. Enkavedistai nustatė, kad Mykolas Daunoras išdavė minimas pažymas giminaičiams pagal sesers Anelės šeimą Adomui ir Juozui Sebeikoms bei Jonui Šeškui.
Mykolui Daunorui šioje veikloje padėjo Liciškėnų gyventojas Juozas Arbačiauskas. Jis iš fabrikinių raidžių surinko Jiezno valsčiaus Liciškėnų apylinkės pavadinimą.
Nuosprendžiai
NKVD „troika – Ypatingasis pasitarimas“ už antitarybinę veiklą ir Tėvynės išdavimą, pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 17-58 1 „a“ ir 72 straipsnį, Mykolą Daunorą nuteisė 8 metams laisvės atėmimo Šiaurėje, be teisės gyventi gimtajame krašte. Jis buvo išsiųstas į Vorkutą 1945 m. birželio 25 d. Pats Mykolas, jo artimieji, giminės rašė į TSRS ir LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumus laiškus dėl jo reabilitavimo. 1946 m. gegužės 14 d. Vorkutlago tardytojas Bokujevas peržiūrėjo šią bylą: „Kaltinamasis Daunoras Mykolas po to, kai Raudonoji Armija išvijo iš Lietuvos TSR vokiškuosius okupantus, iki sulaikymo dienos dirbo Alytaus apskrities Jiezno valsčiaus Liciškėnų apylinkės sekretoriumi. Jis su savimi turėjo savadarbį antspaudą ir vertėsi dokumentų fabrikavimu. Pavyzdžiui, su Liciškėnų apylinkės pirmininko Ligeikos pagalba išdavinėjo pažymas vengiantiems tarnybos Raudonoje Armijoje (Adomas Sebeika, Juozas Sebeika, Jonas Šeškus). Daugiau duomenų apie kaltinamojo nusikalstamą veiklą nenustatyta.
Jam pateiktus kaltinimus, kad vertėsi dokumentų fabrikavimu, kaltinamasis pripažino, kad užsiėmė dokumentų fabrikavimu ir išdavinėjo fiktyvius dokumentus dėl atleidimo nuo karinės tarnybos. Ryšius su banditais jis neigia.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, nustatome, kad nusikaltimas, kurį padarė Mykolas Daunoras, yra apribojamas TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1945 m. liepos 7 d. įsaku, nes jam pateiktas kaltinimas pagal RTFSR Baudžiamojo kodekso 17-58. 1A straipsnį tardymu neįrodyta.“
Mykolas Daunoras iš Vorkutlago buvo paleistas. Tačiau žiaurūs galvos sumušimai, kankinimai padarė savo: tolimesniame gyvenime jis nejautė optimizmo. Jį nuolatos kamavo pergyvenimai, kad dėl šios jo gyvenimo istorijos enkavedistų buvo žiauriai tardomas ir nužudytas jo tėvas Kazys Daunoras.
Straipsnyje pasinaudota: LYA,f.K-1,ap.58,b.P-5142-3
Krašto šaulių likimai dokumentuose
Marijos Ligeikaitės-Stepankevičienės pareiškimas TSRS Generaliniam prokurorui.
Jieznietė Marija Ligeikaitė-Stepankevičienė, gimusi 1909 m., nuo 1934-ųjų buvo aktyvi Jiezno šaulė, Jiezno moterų šaulių vadė. 1954 m. ji rašė laišką iš tremties Krasnojarsko krašte:
„1945 m. Alytaus apskrityje Jiezno mieste buvau areštuota už nežinomą man kaltę, pagal kažkokius melagingus liudytojus, pagal šmeižtą, sąskaitų suvedinėjimą, kad tariamai padėjau vokiečiams ir iš jų gavau apdovanojimą. Negavau jokių apdovanojimų, o ir pati visą gyvenimą duoną užsidirbdavau dirbdama pas svetimus.
1945 m. be jokio tyrimo buvau išvežta į Komi ATSR, į Vorkutos stovyklą. 1946 m. spalio 9 d. man buvo pasakyta, kad mane nuteisė Ypatingas pasitarimas, pagal straipsnį 58-1a ir 58, punktą 10.
Tą laiką aš išbuvau Vorkutos stovyklose, po to buvau ištremta į Krasnojarsko kraštą.
Aš nuteista neteisėtai ir per 6 lagerio metus bei 4 tremties metus netekau sveikatos ir viena negaliu pragyventi.
Sesuo ir brolis, kurie galėtų man palengvinti gyvenimą, gyvena Lietuvos TSR.
Prašau Jus panaikinti man teistumą, išlaisvinti iš tremties ir leisti grįžti į savo tėvynę, pas savus Lietuvos TSR–Stepankevičienė Marija 1954 XI.14, Krasnojarskas.“
Apie šios šaulės, kitų šaulių sudėtingus likimus – kitame „Parapijos žinių“ spalio numeryje. Giminaičiai, atsiliepkite.
Vytautas Kuzmickas, istorikas