Jiezno šauliai stipriai padirbėjo 1925–1935 m. ugdydami krašto žmonių patriotizmą. 1923 m. jie jau organizavo Joninių šventimą krašto piliakalniuose, 1925 m. savo ir rėmėjų surinktomis lėšomis pastatė paminklą 1919 m. Jiezno mūšyje su bolševikais kritusiems savanoriams. 1930 m. jų dėka krašte buvo paminėta Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių sukaktis. Nuo 1931 m. Jiezno šaulių turto aprašymuose yra futbolas. Juo buvo vadinamas futbolo kamuolys, kuriuo šauliai žaidė futbolą. Nuo 1935 m. jiezniečiai kovojo zonos šaulių pirmenybėse su Birštono „Šarūno“ klubu, su butrimoniškiais, puniškiais.
Jiezno šaulių veikla tiek kiekybiškai, tiek įvairiapusiškumu ir atsakomybe išsiplėtė 1936 m., kada buvo atkreiptas dėmesys į šaulių judėjimo kokybę. „Kad šaulių šeima visada būtų sveika, turime neįsileisti tokių, kurie mėgintų griauti kariška drausme pagrįstą tvarką. Kiekvienas šaulys turi žiūrėti, ko naujai įstoję į šaulių eiles siekia, kuriuo tikslu jie stoja šaulių tarpan. Būtinai reikėtų įsitikinti, iš kur ir ko atėjo, kas per vieni, kokia jų praeitis. Gali pasitaikyti, kad kitas stoja tik iš baimės netekti tarnybos, iš tikro šaulių darbo nemėgdamas. Visa, kas lietuviška, neigdamas, o gaudydamas svetimus vėjus. Tokių neturėtų būti šaulių eilėse. Jie nebus nuoširdūs šauliai, jiems nerūpės didieji šaulių darbai. Tokiems rūpi, prisidengus šaulio vardu išsilaikyti bet kurioje šiltoje vietelėje arba varyti kurį nors nenaudėlio darbą“.
VYTAUTAS STEIKŪNAS
Jiezno šaulių būryje buvo atliktos kruopščios būrio narių peržiūros, atsiskaityta už atliktus darbus. Jiezno šaulių būrio atsinaujinimą akcentavo „Trimitas“: „Lapkričio 14 d. įvyko būrio metinis susirinkimas. Po būrio vado, tarybos pirmininko ir revizijos komisijos pranešimų paaiškėjo, kad būrys šiais metais žymiai padidėjo. Be surinktų įvairių minėjimų ir šiaip atliktų darbų būrio iniciatyva kviečiamas miestelin kinas, kuris būrį paremia pinigais. Naujojo būrio tarybon išrinkti: policijos viršininkas Piontka, mokytojai: Aliulis ir Boreiša ir pašto valdininkas Žvirblis. Revizijos komisijon išrinkti: Vytautas Steikūnas, Jonas Valatka ir Vincas Česnavičius. Būriui stropiai vadovauja atsargos leitenantas Jurčys“ (Trimitas, 1937, nr. 45, p.1172).
1937 m. Jiezno šaulių būrys išaugo iki šaulių kuopos. Tais pačiais metais šauliais tampa ir Juozas Ogilba, Adomas Zablackas bei kiti būsimieji partizanai.
Šaulių manevrai
Šauliai laikė namuose ginklus, išbandydavo šaudymo taiklumą šaulių būrių vidinėse varžybose. Tačiau daugiausiai šauliai krašto gynybos įgūdžių įgaudavo bendrose šaulių būrių pratybose, tuo metu vadinamuose manevruose. Apie tai liudija kelios to laikmečio publikacijos: „1932 m. lapkričio 27 d. buvo Alytaus rinktinės V-os kuopos manevrai prie Verbyliškių kaimo. Vieną grupę sudarė Stakliškių, Jiezno ir Pikelionių šaulių būriai, kurie gynė Jiezno miestelį. Vadovavo V-osios kuopos vadas P. Sinkevičius, jaunesnysis leitenantas. Kitą grupę sudarė Butrimonių, Punios, Birštono, Nemajūnų būriai, kurie puolė Jiezną. Tai grupei vadovavo atsargos jaunesnysis leitenantas Oželis. Manevrai nuo 9:30 tęsėsi iki 11:30. Puolantiems reikėjo persikelti per Verknės upę, todėl puolimas truputį užsitęsė. Rinktinės vadas kapitonas Petruškevičius kalbėjo apie Novickio ir puolamosios granatos vartojimą ir buvo parodyta jų sprogimas. Manevrus nagrinėjo ir sąjungos karinio parengimo inspektorius majoras Karaša ir rinktinės vadas kapitonas Petruškevičius. Manevrus žiūrėjo svečias šaulys žurnalistas M. Bagdonas“ („Trimitas“,1932 12 08, nr.50, p.994).
1936-ieji metai, spalio 9 diena. Jieznas tapo strategine Alytaus apskrities šaulių manevrų vieta. „Mėlynieji užėmę Alytų, savo puolimu turėjo tikslą išmušti raudonuosius iš pozicijų ir užimti Jiezną. Raudonieji įsitvirtino Karveliškių kaime. Mėlynieji po atkaklių kautynių privertė raudonuosius atsitraukti ir užėmė Jiezną“ („Trimitas“, 1936 10 22, nr.43(828), p.1036). „Per sekmadienį tarp Jiezno ir Stakliškių apylinkių prasidėjo Alytaus šaulių rinktinės manevrai. Mėlyniesiems vadovavo atsargos leitenantas Oželis, o raudoniesiems atsargos leitenantas Jurčys. Abi pusės atkakliai kovėsi. Apsilankė Alytaus šaulių rinktinės vadas Basiulis ir jo padėjėjas kapitonas D. Jėčys (vėliau – Dainavos partizanų apygardos vadas Dominykas Jėčys-Ąžuolis, žuvęs kartu su kitais kovos draugais, enkavedistams apsupus partizanų žeminę Punios šile – V. K.), kurie su dideliu susidomėjimu sekė manevrų eigą. Manevrų metu rinktinės vadas pasidalijo su šauliais 1918–1919 m. Nepriklausomybės kovų momentais, pažymėdamas, jog ir čia šaulių eilėse jam tenka matyt tos kovos dalyvių pažįstamus veidus“ („Trimitas“,1936, nr.45, p.1076).
Jiezno šauliai-tremtiniai
Jiezno šaulių patriotinę mokyklą praėjo daugiau kaip 150 narių. Jie krašto gynimo nuostatas ugdė savo šeimose, giminėse, tarp kaimynų. Šaulio vardas buvo Tėvynės gynėjo sinonimas. Sovietams, okupavusiems gimtąjį kraštą, jie tapo pirmuoju priešu. Pasinaudodami Lietuvos šaulių sąjungos kruopščiai vesta dokumentacija, kur buvo per 40 000 šaulių buvimo Šaulių sąjungoje kortelių, jie pradėjo juos represuoti. Didesnė dauguma krašto šaulių buvo ištremti arba žuvo už Tėvynės laisvę partizanų būriuose.
Šaulys-tremtinys Julius Liuiza
JULIUS LIUIZA
Julius Liuiza buvo slabadiškis. Gimė 1902 m., baigė jau lietuvišką pradžios mokyklą.1924–1925 m. tarnavo pirmajame LDK Didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulke, užsitarnavo vyresniojo puskarininkio laipsnį. Po kariuomenės vedė dviem metais jaunesnę žmoną Anelę. Gyveno kartu su tėvais, susilaukė šešių vaikų: Antano, Jono, Simo, Juliaus, Irenos, Stasės. Gausiai šeimai 8 ha žemės nebuvo didelė paguoda. Julius turėjo nemažų organizacinių sugebėjimų, tad nuo 1934 m. iki 1945 m. dirbo Slabados seniūnu (13 aplinkinių kaimų). Šias pareigas jis vykdė ir pirmosios sovietų okupacijos metais, tiek prie nacių (LYA, F.k-1, b17555/3. p.4ap). 1945 m. gegužę Julius Liuiza buvo suimtas. Jam sovietai pateikė šiuos kaltinimus: „Liuiza Julius, Simo, nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. birželio dirbo Slabados seniūnu, vykdė visus vokiečių valdžios sprendimus, išskiriant žmones medienos ruošimo, kelių tvarkymo darbams, organizavo maisto prievolių surinkimą. Julius Liuiza pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą 58/2,58/3 straipsnius buvo apkaltintas Tėvynės išdavimu ir buvo nuteistas pataisos darbo lagerio dešimčiai metų Vorkutoje. Po poros metų ta bausmė buvo sumažinta iki penkerių“ (Ten pat, p.31). Taip ir neaišku, už ką buvo nubaustas Julius Liuiza iš Slabados. Už tai, kad buvo šauliu – Lietuvos patriotu? Tikiu, kad perskaitę tai, atsilieps Juliaus Liuizos artimieji. Kokia tolesnė šio žmogaus gyvenimo odisėja? Ji svarbi mūsų kraštui, jaunajai kartai. Tvirtai tikiu, kad Jiezno jaunieji šauliai suras šio žmogaus artimuosius ir netgi pakvies juos į Birželio 14-osios renginius.
Negirdėjo, nesuprato
Kalbėdami apie 1941 m. birželio 14 d. trėmimą, neturėtume užmiršti ir šaulių, ir tų, kurie buvo abejingi tautiečių tremčiai, jų tragedijoms. Štai mokytojo šaulio Kosto Skirpstūno, žuvusio pirmaisiais tremties mėnesiais, dukra Vanda rašė: „…Išvežė apgavimo būdu į Jiezną (iš Verbyliškių – V. K.), Jiezne pasakė, kad Skirpstūnas areštuotas, kad šeima tremiama. Kaip prašė tėvelis su mama užvažiuoti į namus paimti ką nors iš daiktų, negirdėjo, nesuprato, neužjautė. Nieko nebuvo paimta su savimi, nei maisto, nei drabužių“ (LYA, F.V-5, b.42726, p.41). Trėmimus vykdyti padėjo milicininkai, kraujo ir kitų prakaitu, ilgamečiu sunkiu darbu uždirbto turto perskirstymo ištroškę komunistai…
Bus daugiau-
Vytautas Kuzmickas istorikas