1918 m. pab. Jiezno krašte atsiradusi lietuviška savivalda sužadino viso krašto žmonių entuziazmą, jų aktyvumą, smalsumą ir savivaldos žmonių didžiavimąsi tarnavimu kraštui. Iki šiol plačiau nenagrinėjome Jiezno valsčiaus administracinio valdymo cariniais laikais. Savivaldos tuo metu neturėjome. Remsimės žinomo kraštiečio, kariškio ir visuomenės veikėjo Vinco Grigaliūno-Glovackio prisiminimais. 
Vincas Grigaliūnas-Glovackis gimė 1885 m. Jiezno dvare, 1899-1902 m. dirbo Jiezno valsčiaus raštinėje. Savo prisiminimuose jis atskleidė visos carinės sistemos ydas, tuometinių carinio valsčiaus valdininkų ištižimą ir pasipūtimą…
Jiezno valdininkai
Anuo metu Jiezne gyveno keturios rusų, ne karių (Jiezne cariniais laikais Pacų rūmuose buvo karinė įgula – V. K.) šeimos: mokytojas Afanasij Smoriga, valsčiaus rašvedys, arba, kaip mes jį vadindavom, ponas pisorius Jokūbas Borovskis, uriadnikas (policijos punkto vedėjas) Visockis, bevaikis, taip pat bevaikis felčeris Matusas. Kiek vėliau Jiezne apsigyveno viengungiai akcizo inspektorius ir kelių technikas Chrosciskis. Faktišku valdovu valsčiuje buvo taikos tarpininko pastatytas valsčiaus sekretorius rusas Borovskis. Viršaitis turėjo būti visiškai paklusnus okupantams. Viršaitis neva buvo renkamas. Kandidato į valsčiaus viršaičius parinkimą tvarkė valsčiaus sekretorius. Rinkimus prižiūrėjo pats apskrities taikos tarpininkas. Priežiūra pasitenkindavo tuo, kad jis į rinkimus suvarytiems žmonėms paskelbdavo ir paklausdavo: kas prieš? Niekam neprasižiojus, jis pažymėdavo: „Kandidatas išrinktas vienbalsiai“.
Valdininkai ir užeigos
„Tuo metu Jiezne buvo kelios karčiamos, užeigos, bet garsiausia buvo Abelio Kormano. Pas jį visada buvo pakankamai Prienų Golbergo, Aukštadvario Odynco ir Stakliškių Rabinovičiaus alaus. Savaime suprantama, kad monopolinės tikrai netrūko. Nešykštėjo Kormanas ir su užkanda: silkė, paukštiena, kiaušinių patiekalai. Tik „kiaulystės“ nebuvo nė kvapo, nes Kormanas buvo griežtai tikintis žydas. Labai dažni jo svečiai buvo viršaitis, starosta (seniūnas – V. K.), uriadnikas Visockis. Pempė kone kiekvieną dieną eidavo gerti į Abelio sveikatą. Visockis, nors nežymiai, rečiau. Jei Kormano užeigos iškabos vietoje būtų pakabintos valsčiaus valdybos ar policijos punkto iškabos, tai nebūtų apsirikta“ (Vincas Grigaliūnas-Glovackis. Generolo prisiminimai. V., 2017, p.38).
Uriadnikas, vyresnysis policininkas Visockis, buvo vidutinio ūgio, gana kresno sudėjimo vyras. Veidą puošė ruda, keturkampė barzda. Skruostai buvo nevisiškai sveiko raudonumo. Slyvos spalvos nosis aiškiai rodė, kad jos savininkas yra didelis „svaigalų“ priešas, jų naikintojas.
Skausmo istorija Jiezne
„Buvo Jiezne dvi dailidės. Abu vaidino lenkų šlėkteles. Namuose kalbėjo lenkiškai, bendravo tik su į save panašiais, patekusiais į lenkų būrį. Vienas buvo Dobkevičius, vedęs kunigo A. Nonevičiaus giminaitę. Jo sūnus Klemansas buvo auklėjamas klebonijoje. Antras buvo Urbonavičius, kurio namas Jiezne buvo laikomas šlacheckiausiu. Šis turėjo du sūnus, Vaclovą ir Apolinarą, ir vieną dukrą, jau pradėjusią įžengti į „kritišką“ amžių.
Urbonavičiaus namuose apsigyveno kelių technikas, rusas Chrosciskis. Neilgai tetruko ir Chrosciskis, ir Urbonavičiūtė užmezgė romaną, dėl ko pradėjo gesti panelės figūra. Šiais moderniais laikais, tai paprasčiausias ir net pageidaujamas dalykas. Tačiau anais laikais į „nuodėmingą“ meilę, o itin į jos vaisių, buvo žiūrima labai kreivai. Tuo labiau šlacheckiausioje miestelio šeimoje. Apvainikuoti šią meilę vedybomis Chrosciskis griežtai atsisakė ir iš Jiezno išsikėlė kitur. Gaudyk vėją laukuose. Vargšė mergelė nutarė vaisių numarinti. Moterėlių patarta gavo kažkokių vaistų. Matyt, kad būtų visiškai gerai, išgėrė per didelę dozę. Rezultatas – atsidūrė ant lentos. Kilęs skandalas labai paveikė abu tėvus. Motina labai greit iškeliavo paskui dukrą, o tėvas tapo nedarbingas. Sūnus Vaclovas, šiek tiek kurtokas, išmoko siuvėjo amato ir tapo geriausiu moterų drabužių siuvėju. Apolinaras pasekė tėvo pėdomis ir tapo geru dailide. Abu sūnūs gražiai užlaikė seną, darbingumo nustojusį tėvą“ (Ten pat, p.39).
Valsčiaus valdybos pastatas
Valsčiaus pastatas atsirado apie 1862 m., po baudžiavos panaikinimo. Dabartiniuose šaulių namuose matome jo senovinius pamatus. Ant pamatų stovėjęs valsčiaus medinis pastatas sudegė 1927 m. su daugeliu ten buvusių tiek carinio, tiek Nepriklausomybės laikotarpių dokumentų. Dabartinis pastatas buvo pastatytas 1927 m. pabaigoje. Cariniu laikotarpiu valsčiaus namuose buvo gana nemaža salė. Joje vykdavo rinkimai, „schodai“, susirinkimai, o šiaip ji buvo naudojama kaip laukiamasis. Taip pat buvo įrengtas specialus kambarys atvažiuojančiai ponybei, jei ji tik likdavo nakvoti. Tokie ponai valdydavo pas svarbiausią nuolatinį Jiezno valsčiaus pareigūną sekretorių“.
Valsčiaus valdyba turėjo tris kambarius: raštinę, archyvą, ir teismo salę. Teismo salė tik turėjo vardą, nes šioje patalpoje gyveno sekretoriaus Borovskio tarnaitės. Kiemas buvo gana didelis ir jame buvo pora pastatų. Viename buvo kalėjimas, kurį vadinom „šaltąja“, svirnas ir malkinė. Antrame buvo daržinė, arklidės, tvartas karvei. Kieme buvo šulinys, tik be svirties.
Valsčiaus valdybos namuose gyveno valsčiaus sekretorius su savo šeima. Turėjo trijų kambarių butą su virtuve ir patogumais. Raštininko padėjėjas Vincas Grigaliūnas-Glovackis turėjo patogų kambarį prie raštinės. Valdybos pastate taip pat gyveno sargas Jonas“ (Ten pat, p.65).
Valsčiaus sekretorius Borovskis
Borovskių šeima buvo gana maloni, bet labai atsidavusi stačiatikybei, pamaldi, gal šiek tiek juodašimtiška. Kaip ir lenkai, lietuvius laikė mužikais ir paprastai toliau virtuvės neįsileisdavo. Borovskis buvo jau apysenis, kokių 50 m. amžiaus vyras. Vidutinio amžiaus, apystoris. Visad gerai apsirengęs. Prieš visus laikydavosi gana išdidžiai. Taip pat su valsčiaus viršaičiu Pempe nesileisdavo į nereikalingas kalbas. Buvo gerokai nervingas. Labai bijodavo audrų. Kai tik blykstelėdavo žaibai, sutratindavo griaustinis, tai Borovskis galvą duknomis apsiglobęs lįsdavo į palovį. Borovskienė, gan daili moteris, buvo kokia dešimtimi metų jaunesnė už savo vyrą. Buvo aukšto ūgio, taip pat apystorė. Ji buvo demokratiškesnė už savo vyrelį ir prieinamesnė. Žmonės savo reikalus tvarkydavo per ją.
Vyriausiojo raštininko padėjėjo darbai
Pirmiausiai Vincui Grigaliūnui-Glovackiui tekdavo pavaduoti valsčiaus sekretorių, kai šis susirgdavo. „Tarnybos laikas buvo 8–11val. ryto ir nuo 2 iki 5 val. po pietų. Darbo buvo daug. Kitu metu galėjau daryti ką tinkamas. Galėjau žmonėms padėti, galėjau užsidaręs savo kambaryje skaityti ir mokytis. Žvakių ar lempos deginti man negynė. Tik kai tekdavo ruošti valsčiaus darbuotojų metinę ataskaitą, biudžetą, bei praeitų metų apyskaitą, dirbdavau, kiek buvo reikalinga, kartais 12–14 valandų per parą. Toks darbymetis truko tik kokias dvi ar tris savaites“ (Ten pat, p.66).
Antras Vinco darbas buvo pašto patarnavimas. „Visus kaimiečiams adresuotus laiškus, ypač iš JAV, paštas atiduodavo valsčiaus valdybai. Sau paštas tepalikdavo laiškus pažįstamų ar laiškus tų, kurie už tam tikrą mokestį prašė juos pašte palaikyti. Mums duotus laiškus turėjau įrašyti į knygą. Už kiekvieną laišką iš adresato buvo imamas 5 kapeikų mokestis, už kvietimus pinigams gauti ir jų patvirtinimą buvo imama 5 procentai nuo gaunamos sumos. Už šio mokesčio surinkimą ir knygos vedimą bei ataskaitą aš gaudavau 20 procentų nuo surinktos sumos. Likę 80 proc. eidavo į valsčiaus valdybos, o greičiausiai į paties Borovskio, iždą, nes registracijos knyga, jam duota, kažkur išnykdavo. Įvairūs revizoriai taip pat niekad negavo šios knygos pamatyti. Valsčius buvo didelis ir todėl mano algos priedas buvo visiškai neblogas: pirmais metais vidutiniam mėnesiui sudarė 15 rublių, kitais metais dar daugiau“ (Ten pat).
Kelionė mokesčių rinkti į Stakliškes
Vincas turėjo padėti valsčiaus viršaičiui Pempei rinkti valstybinius ir valsčiaus mokesčius. Dažnai tų mokesčių rinkti reikėjo važiuoti į Stakliškes. Tai dažniausiai būdavo paskutinė spalio ir pirmoji lapkričio mėnesio savaitės.
„Borovskis man davė reikiamus nurodymus, ką ir kaip turiu daryti. Savo instrukcijas baigė sakydamas, kad jei šie pinigai bus surinkti, kaip reikiant tvarkingai, be problemų ir komplikacijų, tai aš gausiu 20 rublių premiją. Paskutinę instrukcijos dalį supratau kuo geriausiai. Pempei (valsčiaus viršaičiui – V. K.) Borovskis perskaitė pamokslą, bet nuo jo nutekėjo, kaip vanduo nuo žąsies. Į Stakliškes važiavom Jiezno valsčiaus arkliais. Pakeliui tarėmės su Pempe, kaip organizuoti darbą. Pempė buvo labai gero ir malonaus būdo žmogus, bet alkoholikas. Jis manimi pasitikėjo ir mane mylėjo dėl to, kad aš jį tituluodavau „ponas staršina“. Mano pasiūlytą planą jis labai mielai priėmė. O planas buvo labai paprastas. Mano darbas buvo priimti ir patikrinti pinigus, įrašyti į sąrašus ir išrašyti kvitą. Viršaičio darbas buvo kvitus pasirašyti. Kad nebūtų bereikalingų ginčų su žmonėmis, nes ponas staršina niršdavo, kad negali išeiti nugurkšnoti, o tai tik be reikalo gaišina laiką, pasiūliau: „- Ponas staršina, duosi man pinigų dėžę, iš anksto pasirašytas kvitų knygeles. Aš rinksiu pinigus, o ponas staršina, būsi laisvas ir galėsi eiti tvarkyti kitų reikalų, kur parašo nereikia“. Pempė suprato. Atvažiavus į Stakliškes, sustojome užeigoje. Arkliai buvo grąžinti atgal į Jiezną, nurodant, kurią dieną vėl turi grįžti mūsų pasiimti. Pempė atidavė man pinigų dėžę ir pasirašė kelias kvitų knygeles. Užeigos savininkui žydui įsakė, kad mane gerai prižiūrėtų ir duotų man ko paprašysiu. Man į pagalbą pinigų dėžei saugoti priskyrė seniūno pavaduotoją ir dešimtininką. Pats Pempė su seniūnu nuėjo su „oficialiais“ vizitais pas kleboną ir mokytoją. Po to sekė „neoficialūs“ vizitai. Pempę pamačiau tik, kai laikas jau buvo grįžti atgal. Atėjo patenkintas, šviežutėlis, kaip iš pirties. Beje, ir jis prižadėjo, kad jei viskas bus tvarkoje, tai duos man 15 rublių magaryčių. Na, ir šis viršaičio pažadas, kaip ir Borovskio, man buvo prie širdies. Sąrašus ir kvietimo tvarką nustačiau iš anksto. Pagalbininkams pastačiau alaus ir pusbonkį, tai jie man noriai gelbėjo. Kvitus paruošdavo iš vakaro. Darbas ėjo greit ir sklandžiai. Tuo metu aš dar neturėjau supratimo nei apie svaigalus, nei apie rūkymą. Todėl ir žmonės buvo patenkinti, nes juk maloniau turėti reikalų su mandagiu, blaiviu jaunuoliu, nei su pusgirčiu staršina. Mokesčių rinkimas praėjo visiškai tvarkingai. Laiku spėjau sutvarkyti knygas, padaryti apskaitą, patikrinti pinigus. Arkliai jau mūsų laukė. Atėjo ir Pempė, išsipustęs lyg į vestuves. Iškilmingai grįžome į Jiezną. Borovskis labai nustebo, kad Pempė blaivus ir be kvapelio. Atidaviau dėžę, kurioje buvo tvarkingai sudėtos knygos, kvitai, pinigai, apskaita. Patikrino. Viską rado tvarkingą. Bene pirmą kartą buvo taip tvarkingai surinkti mokesčiai. Patenkintas buvo ir sekretorius Borovskis, patenkintas ir staršina Pempė. Labiausiai buvau patenkintas aš, nes jie prie savo žadėtų premijų pridėjo beveik antra tiek „magaryčių“ (Ten pat, p.68).
Vytautas Kuzmickas, istorikas