Marš!
„Marš, algirdėnai! Algirdo kardas
Senojo Kremliaus daužė vartus!
Laisvės kovose Algirdo vardui
Lenkėsi vėliau priešas nuožmus.
Marš, algirdėnai! Dzūkams karžygius
Primena tylūs Jiezno kapai.
Marš, algirdėnai! Pulko mūs žygius
Skelbia Tėvynės Kovų Varpai.
Ilgas, didingas žygių mūs kelias,
Kelias į laisvę, garbę tautos.
Ten, kur pasviręs stovi kryželis,
Ilsisi kaulai aro kovos.
Alytus, Jieznas! Dauguvos žygiai…
Gynėm net brolių latvių žemes.
Pliekėme priešus visur mes lygiai,
Bermonto gaujas triuškinom mes …
Jiezne pradėję, iki Kalkūnų
Gujom gausingus priešo pulkus.
Kovės su priešais pulkas – klajūnas
Ten, kur Tėvynė pašaukė mus.
Dzūkai, aukštaičiai, broliai žemaičiai
Mūsų garbingus žygius atmins;
Alytus, Jieznas, Seinai ir Giedraičiai
Algirdo pulką amžiams primins.
Žygis po žygio, kruvinos kovos ….
Vėliava Vyčio kalba už mus!
Meilė Tėvynės – mūsų vadovas
Aušrai ištikus buvo ir bus!“
Liudas Žukauskas – Liudas Sakalinis
Vyčio kryžiaus kavalierius, kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, keliskart sužeistas, mokytojas, karininkas, poetas Liudas Žukauskas (1894–1978) yra tarsi viso praėjusio šimtmečio krašto veidas. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, o nuo 1919 m. iki 1923 m. – Nepriklausomybės kovose. Daug laiko jis kovojo LDK didžiojo kunigaikščio Algirdo II pėstininkų būrio, kovojusio su bolševikais Jiezne 1919 02.10–13 dienomis, sudėtyje. Iš jo eilėraščio galima manyti, kad jis galėjo dalyvauti ir Jiezno mūšyje. Už 1938 m. išleistą eilėraščių rinkinį buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės vado 1500 litų premija. Pokaryje jo eilėraščiai tapo partizanų dainomis. 1941 m. birželio 15 d. Liudas Žukauskas ir jo 4 asmenų šeima buvo ištremta į Tomsko sritį.
Šis eilėraštis mūsų krašte skelbiamas pirmą kartą. Noriu tikėti, kad jis taps chrestomatiniu gimnazijos moksleiviams, kultūros ir laisvalaikio centro darbuotojams bei visiems krašto žmonėms.
Mūšio su bolševikais Jiezne svarba Lietuvos karo istorijoje
2009 m. minint mūšio Jiezne 90-ąsias metines ir vėliau esu gausiai rašęs krašto spaudoje. Tad akcentuosiu tik mažai žinomas detales.
Tarpukariu bei okupavus Lietuvą emigracijoje esantys kariškiai – Kazys Ališauskas, lietuvių pajėgų Jiezno mūšyje su bolševikais vadas, vėliau generolas Stasys Zaskevičius, yra daug rašę apie Jiezno mūšį. Kurį laiką šios temos buvo kiek vengiama dėl pirmame mūšyje lietuvių pajėgose buvusio karininko Jokūbo Četuchino išdavystės ir lietuvių vadovybės nepatyrimo patirtų aukų.
Bet 1931 m. pulkininkas Stasys Zaskevičius išsakė svarbiausius mūšio su bolševikais 1919 m. Jiezne svarbos akcentus: „Jeigu įsivaizduotumėt, kad iš stovinčio rytų Nemuno pusėje Jiezno, pro Birštoną ir Prienus eina Suvalkijos centran trumpiausias ir geru tiltu kelias, jei tuo keliu bežygiuodamas gali ne tik Alytų „aplenkti“ ir Marijampolės apylinkes demoralizuoti, bet taip pat besitvarkančio anuomet Kauno reikalus paliesti, tai už taktikos ribų, Jieznas perkeliamas į strategiją“ (S. Zaskevičius. Ar girdit – P. Akiras-Biržys, Kaunas, 1931, p.673–674). Svarbios ir kitos lietuvių pajėgų vado, tuometinio krašto apsaugos viceministro S. Zaskevičiaus mintys: „Tačiau jei priminti, kad militariški įvykiai rutuliavosi, kaip tik tuo laikotarpiu, kai Nemunas užšalęs, sniego neperdaug ir egzistuoja dar vienas Kruonio – Darsūniškės kelias; Be to jei įsidėmėti, kad bolševikai veikė Prienų kryptimi vienu pulku, o mūsų pusėje net po operacijos pabaigoje buvo ne daugiau kaip dvi pėstininkų kuopos ir raitininkų būrys (menkų vokiečių jėgų čia neminint) ir vėl turėsim į taktikos dirvonus keltis. Žinoma tokia „ kelionė“ mums virstų rimtu politišku ir ekonomikos smūgiu, jei ponams bolševikais pavyktų tuomet pro Prienus Suvalkijon patekti“ (Ten pat, p.674).
1919 m. vasario 8–10 d. lietuvių savanoriai įnirtingai kovojo Kėdainių – Šėtos kautynėse. Įveikus bolševikus šiems buvo užkirstas kelias į Kauną. Tačiau vasario 12–13 d. bolševikai užėmė Alytų. Mūsų savanoriams pralaimėjus pirmąsias kautynes prie Jiezno vasario 10 d., susidarė pavojinga padėtis Prienams ir visai Suvalkijai. Tad antrajame kovos etape įveikti bolševikus buvo tiesiog būtinybė. Lietuvių kariai, vasario 13-ąją sutriuškinę bolševikus prie Jiezno, tiesiog stabilizavo karinę ir politinę krašto ir visos Lietuvos padėtį. Po Jiezno mūšio vokiečių – saksų būrys vasario 15 d. išvijo bolševikus iš Alytaus. Taigi Lietuvos kovotojai 1919 m. vasario 10–13 d., nežiūrint kai kurių klaidų ir nuostolių, padėjo apginti ir išsaugoti jauną Lietuvos valstybę. Mes, jiezniečiai, tuo turime pagrįstai didžiuotis. Tai mūsų garbės kodas. Neatsitiktinai dailininko Alvydo Každailio 2002 m. sukurtame Jiezno herbe ant drąsą, pergalę ir meilę simbolizuojančio raudono skydo pavaizduota skrendanti sidabrinė sparnuotos moters figūra. Tai pergalės deivė, kuri ir simbolizuoja mūsų krašto žmonių ir savanorių tvirtumą, kovingumą ir pergalę.
Jiezno mūšio aidai kitose krašto vietose
Mūšis neįsivaizduojamas be Prienų, Birštono, Stakliškių, Pakuonio. Pirmomis 1919 m. sausio dienomis Kaune įsikūrė Jiezno mūšyje su bolševikais kovojęs Antrasis pėstininkų pulkas, kuriam vadovavo mūsų žemietis karininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackis, prieš tai Pirmajame pasauliniame kare tarnavęs carinėje kariuomenėje. Per mėnesį pulko vadui pavyko įvesti karinę drausmę, aprūpinti kai kuria karine amunicija. 1919 m. vasario pradžioje pulke jau buvo 50 karininkų ir 1262 kareiviai. Deja, jie teturėjo 420 šautuvų. Iš Prienų jau kilo grėsmė Kaunui. Prienų žydai žavėjosi bolševizmo idėjomis, o lenkai linko į Lenkiją. Situacija Kaune buvo irgi įtempta, nes ten tarp kareivių sustiprėjo bolševikai nusiteikusių spartakininkų veikla, buvo laukiama jų puolimo.
Bolševikų septintam šaulių pulkui dar esant Vilniuje, vasario 1 d. krašto apsaugos ministras įsakė išsiųsti karius tiek iš Pirmojo pėstininkų būrio, dislokuoto Alytuje, tiek iš antrojo – Kaune, Prienų tilto apsaugai.
Lietuvių kariams buvo labai svarbus Birštonas. Kad sutrukdytų 1919 m. vasario 8 d. atvykusiems ir išsisklaidžiusiems po Punią ir Butrimonis bolševikams užimti Nemuno kilpas, vasario 10 d. ir buvo pradėtas pirmas, tačiau nesėkmingas puolimas Jiezne. Karininkas Antanas Žemaitis Birštone su keliais kariais pasiliko saugoti Nemuno kilpų. Birštone buvo tvarstomi sužeisti lietuvių kariai, iš čia įvyko susijungusių I ir II pėstininkų pulkų karių antrasis puolimas.
Stakliškės 1919 m. vasario 8–13 d. buvo bolševikų septinto šaulių būrio vadavietė. Tad Jieznas, Liciškėnai, Sokonys, Kašonys tapo betarpišku kovos lauku.
Bolševikų 7-asis šaulių pulkas išėjo Jiezno kryptimi. Jame buvo ketvirtadalis karo metu carinėje kariuomenėje tarnavusių lietuvių, trys ketvirtadaliai baltarusių, lenkų, rusų, žydų. Turėjo 900 šautuvų ir 14 kulkosvaidžių. Vasario 8 d. bolševikai jau buvo Jiezne.
Lietuvių savanorių II pėstininkų pulko 200 karių kuopa, vadovaujama karininko Stasio Zaskevičiaus, išvyko iš Kauno į Prienus. Kiekvienam buvo išduota po 100 šovinių, atsargai buvo paimtas ir vežimas šovinių. Kuopa buvo ginkluota šautuvais, kulkosvaidžių neturėjo. Vasario 9-ąją savanorių kuopa pernakvojo Birštone. Kitą dieną lietuvių savanoriai pradėjo puolimą, bet patyrė nemažų nuostolių ir turėjo pasitraukti į Birštoną, o vėliau ir į Prienus. Čia po poros dienų prie jų prisijungė atvykusi iš Alytaus pirmojo pėstininkų būrio kuopa, vadovaujama karininko Antano Žemaičio. Šioje kuopoje buvo iš Jiezno krašto kilusių savanorių.
Gynė gimtuosius namus Adomas Treidaras (1885–1943)
Jis gimė Musninkų kaime, Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo carinėje kariuomenėje. 1918 m. gruodžio 29 d. su namiškių ir Jiezno klebono J. Galaunės palaiminimu išvyko į Alytų, įstojo į pirmojo pėstininkų pulko pirmąją kuopą. Dalyvavo mūšio su bolševikais Jiezne antrajame etape. Buvo paskirtas Pirmojo pėstininkų pulko kuopos vadu, rodė pavyzdį įsiverždamas į Jiezno miestelio centrą, o vėliau vydamas bolševikus iki pat Pikelionių. Po dviejų mėnesių už pasižymėjimą mūšyje buvo pakeltas į karininkus, vėliau už didvyriškumą kituose kovų mūšiuose apdovanotas Vyties kryžiumi. Pirmajame LDK didžiojo kunigaikščio Gedimino pulke pakilo iki majoro, 1937 m. buvo išleistas į atsargą. Gyveno Ukmergėje. 1943 m. žuvo, palaidotas Ukmergės kapinėse.
Pranas Liutkaitis (1898–1945)
Gimė Kašonių dvare. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo carinėje kariuomenėje. Grįžęs į Lietuvą, nors buvo silpnos sveikatos, įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Buvo paskirtas į II pėstininkų pulko kuopą prie Prienų komendantūros. Kartu su savo prieniškiu draugu Jonu Žiūra aktyviai dalyvavo antrame Jiezno mūšio etape. Nuėjo ilgą kovų su bolševikais kelią, už narsą kovose apdovanotas Vyties kryžiumi. Tarpukaryje gyveno Prienuose, dirbo eiguliu, buvo aktyvus šaulys. Sovietai jį ištrėmė pirmuoju 1941 m. birželio trėmimu. 1945 m. nuo ligų ir bado mirė Krasnojarsko krašte.
Vertėtų priminti, kad mūšyje labai narsiai kovėsi jau 1918 m. pabaigoje savanorių telkimą Jiezne organizavę Pirmojo pėstininkų pulko karininkai Zigmas Talevičius ir Antanas Pošiūnas. Už narsą Jiezne jiems buvo pakelti kariniai laipsniai. Kautynėse su bolševikais Jiezne žuvo 18 Lietuvos savanorių, bet buvo užkirstas kelias bolševikų skverbimuisi į Suvalkiją ir Kauną. Apie savanorių drąsą Jiezne generolas Stasys Zaskevičius rašė: „Kas gi skatino tuos jaunus tik „pavasariškai“ apsitaisiusius, menkai ginkluotus ir dar menkiau mokančius ginklą vartoti naujokus spiestis į krūvą ir sekti paskui mus, taip pat ne per ilgai gyvenimo patyrusius karius. Jie ėjo, nes juos stūmė valia, galingesnė už visas kliūtis, stipresnė už gausingų priešų užmačias, valia, kuri liepė jiems burtis į krūvą, sekti tokius pat jaunuolius ir iškovoti saviesiems laisvę! Taip, taip paprasčiausiai žmonišką laisvę, kurios anuomet gailėjo Lietuvai lenkų ponai, rusų valdininkai, vokiečių žandarai, bolševikų komisarai ir aibės nenaudėlių, tykojusių iš nukankinto krašto pelno ar naudos (Stasys Zaskevičius. Prisiminus žuvusius už krašto laisvę ties Jieznu. Trimitas, 1939 m. vasario 9 d.).
Istorikas Vytautas Kuzmickas