Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas
Jieznas ir Pacai lenkų mokslininkės Anos Silvijos Čyž mokslinėje studijoje „Pacų giminės meno fundacijos“ (II).
Garbios lenkų mokslininkės, mokslų daktarės Anos Silvijos Čyž studijoje svarbu pastebėti mūsų bažnyčios interjero istorinę kaitą ir išsiaiškinti, kas joje dar yra išlikę iš pačių seniausių laikų (tai vertingas daugiau kaip 350 m. sakralinis paveldas) ir ko mes esame netekę. A. S. Čyž, remdamasi įvairiais šaltiniais, iš pradžių pastebi, kad naujosios Jiezno bažnyčios statyba susideda tarsi iš dviejų laikotarpių. Kristupas Zigmantas Pacas pradėjo ją kartu su rūmų statyba 1662–1665 m. Antrasis darbų etapas siejamas su skliautų suformavimu ir stogo uždengimu. Bažnyčios puošyba ir aprūpinimas buvo baigti iki 1670 m. Tačiau apie pačio papuošimo turinį nekalba. Tų metų rugpjūčio 18 d. pagrindiniai LDK sielovados vadovai Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega kartu su Žemaičių vyskupu Kazimieru Pacu konsekravo Mykolo Arkangelo bažnyčią Jiezne. Tačiau ir tada darbai buvo neužbaigti. 1672 m. Jiezno bažnyčios vizitacijoje bažnyčia apibūdinama, kaip „mūrinė, uždengta stogu, varpinės ir kito bokšto statyba neužbaigta“ ( Czyź Anna Sylwia. Fundacje artystyczne rodziny Pacow bonae spei at antiguitaste consectarum, Warszawa, 2016, p.264). Tačiau vėliau studijos autorė pateikia Lenkijos Tautos bibliotekoje esančio 1678 m. Kristupo Zigmanto Paco testamento išrašą, kur sakoma, kad tais metais bažnyčia Jiezne pastatyta ir visas papuošimas atliktas (Ten pat, p.271). Apie konkretų papuošimą nekalbama, bet minima, kad į bažnyčios vidų veda daug meniškų skulptūrų (Ten pat, p.264). Bet jų dislokacija nepateikiama.
Vilniaus vyskupas Aleksandras Kazimieras Sapiega
1676 m. bažnyčios aprašyme pastebėta, kad iš užpakalinės fasado pusės buvo matomos langų angos, nuo kurių iki šių dienų išliko viduramžiškas akmeninis aprėminimas su trumpa atbrailos nuopjova. Mokslų daktarė remdamasi 1671, 1672 ir 1676 m. Jiezno bažnyčios inventoriaus aprašymais daro išvadą, kad ant šventovės stogo buvo pastatytas „Didysis bokštas“ su ant išgaubto šalmo pakeltu paauksuotu metaliniu kryžiumi. Antrasis bokštas, nei 1676 m. K. Z. Paco testamente, nei vėliau, nepaminėtas. Kyla klausimas, kada jis pastatytas? Peržiūrėjus 1771 m. liepos 21 d. Jiezno bažnyčios inventorių krenta į akis žodžiai: „bažnyčia seniau pastatyta dabar iš naujo dėka grafo Antano Mykolo Paco yra išplatinta ir išplėsta su dviem bokštais, frontonas iš pagrindų yra pastatytas, su katakombomis ir rūsiais po visa bažnyčia išmūrytais. Dar nėra visiškai išbaigtas. Tačiau greitai, duok Dieve, kai tas bus baigta, žmogiškai akiai bus galima su pasigėrėjimu matyti architektūrą, gražias skulptūras ir piešinius“ (VUB MB, F.57-B53-389, p.3). Yra dar užuomina Tadeušo Slidžienio pamoksle laidojant Antaną Mykolą Pacą apie pastarojo kilniaširdiškumą, kai jis atsisakė bylinėtis su Vilniaus tinkuotojų brolija, nekokybiškai atlikusia darbus (šią medžiagą esame publikavę „Jiezno parapijos žiniose“). Nekokybiškai atlikti tinkuotojų darbai užfiksuoti 1782 m. Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio vizitacijoje. Tad ar galima visiškai tikėti žymaus Užuguosčio klebono, 1794 m. sukilimo aktyvaus dalyvio, kritusio kovoje su rusų kazokais prie Alytaus, Kazimiero Januškevičiaus 1771 m. surašytu inventoriumi? Be papildomų šaltinių patvirtinti sunku. Ir tais laikais pasitaikydavo daug savigyros. Vis tik, negalima ignoruoti daugelio to meto amžininkų, pripažinusių to meto ryškią bažnyčios ir reprezentacinių rūmų rekonstrukciją. Lenkų mokslininkė savo argumentais mums padeda.
Jiezno bažnyčios
vidinis išplanavimas XVII a.
Lenkijos mokslininkė teigia, kad Kristupo Zigmanto Paco pastatyta šventovė buvo labai kukli, vienanavė, kur plačiai dominavo prestbiterija, padalinta į dvi zakristijos patalpas, su ten buvusiomis aukų dėžutėmis plačioje rytinio parterio dalyje. Prieš prestbiteriją buvo muzikinio choro vieta. „Į bažnyčios vidų vedė daugybė meniškų skulptūrų. Viduje buvo trys drožtiniai dviejų aukštų paauksuoti altoriai, paremti, kulkomis pritvirtintu raudonu audeklu“. Bažnyčioje tuo metu buvo trys altoriai (1782 m. – 11, o pagrindinis iš esmės pakeistas). Pagrindiniame altoriuje buvo Mykolo Archangelo, taip pat Šventojo Kristupo paveikslai. Ant altoriaus pastoviai buvo šešios didelės ir dvi mažos žvakidės. Tabernakulis buvo medinis, padažytas ir paauksuotas. Reikia pastebėti, kad iš pradžių Kristupo Zigmanto Paco sumanymas buvo statyti pagrindinį altorių akmeninį. Tai yra pastebėjęs žinomas kultūros istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas Paknys savo studijose apie Pažaislio vienuolyno dekoravimą. Buvo bandoma per Konstanciją Pacaitę-Butlerienę, Karūnos pakamarienę (žemės ginčų teisėjo žmoną – V. K.), už 100 auksinų užsakyti tokio altoriaus padarymą iki 1666 m. Šv. Mykolo atlaidų. Jiezno seniūnas Mokčyckis (Makrickas?) buvo sudaręs sutartį su dailide dėl to altoriaus pastatymo. Tačiau vėliau šio sumanymo buvo atsisakyta (Ten pat, p.270). Gal tiesiog Gardino amatininkams tai atlikti buvo per sunku?
Šoninio altoriaus dešinėje pusėje buvo Rožinio Dievo Motinos su kūdikėliu Kristumi paveikslas, taip pat buvo ir Šv. Jokūbo paveikslas. Marijos ir Kristaus galvos buvo papuoštos sidabrinėmis karūnomis. Ant šio altoriaus pastoviai buvo kryžius su nukryžiuotoju ir nedidelis žalvarinis varpelis. Iš kitos pusės – Rožančiaus brolijos drožybos relikvijorius, paauksuotas ir pasidabruotas, kartą per mėnesį panaudojamas procesijos metu (apie šią katalikišką broliją esame rašę, parapijoje ji veikė apie 200 m. ir daug prisidėjo skatindama krašte tikėjimą – V. K.).
Kairiajame bažnyčios šone esančiame altoriuje buvo K. Z. Paco žmonos Klaros de Mailly Lascaris mamos patronės Šv. Onos Škaplierinės paveikslas, taip pat šv. Marijos Magdalenos de Pazzi paveikslas (tikėtina, kad šis paveikslas po Jiezno bažnyčios rekonstrukcijos (1760–1772 m.), 1776 m. Teresei Radvilienei-Pacienei pastačius naują Užuguosčio bažnyčią, buvo perkeltas į šią bažnyčią). Joje tuo metu klebonavo K. Januškevičius, 1771 m. Jiezno bažnyčios vizitatorius. Šis paveikslas yra dabartinėje Užuguosčio bažnyčioje, tačiau daugelį kartų pertapytas ir jau neišlaikęs XVII a. originalumo. Šiame altoriuje taip pat buvo ketaus varpelis bei medinis Nukryžiuotasis (Krucifiksas). Prieš altorių buvo marmurinė krikštykla, joje alavo dubenėlis. Dangtis gražiai išdrožtas, dar pilnai neužbaigtas ir nepaauksuotas. Sakykla buvo paauksuota, įrengta pagal paprotį išdrožinėtais evangelistų atvaizdais.
Bažnyčioje buvo 24 suolai, išdrožta choro pakyla, už jos – 12 paauksuotų paveikslų, vaizduojančių Kristaus gyvenimą (Kryžiaus kelio stacijos iš 14 paveikslų – V. K.).
Vargonai (dydis, klavyrai nenurodyti – V. K.) visiškai paauksuoti, taip pat ir angelai prie jų. Prie choro stovėjo dvi medinės išpažinčių klausyklos, dalinai nudažytos geltonai. Apaštališki kryžiai turėjo medinių ir dažytų kryžių su skardinėmis žvakidėmis formą (Ten pat, p.266–267).
Prie įėjimo durų (1782 m. buvo trejos įėjimo durys), dalinai dažytų ir papuoštų metaliniais apkaustais bei geležiniais rageliais, – du fontanai (1782 m. marmuriniai dubenys) šventintam vandeniui. Šventovėje kabojo dar du dideli paveikslai: Šventos Magdalenos de Pazzi ir Dievo Motinos. 1782 m. buvo daug altorių, daug paveikslų. Grindys buvo išklotos marmurinėmis plokštėmis arba olandų gamybos plytomis (1782 m. – grįstos tašytais akmenimis). Fasadas dar buvo neiškeltas, ,,bet prie bažnyčios jau stovėjo trys įvairių dydžių varpinės paaukštintos paauksuotos šalmais“.
Studijos autorė, kaip ir Mindaugas Paknys, laikosi nuomonės, kad prie Jiezno bažnyčios statybos prisidėjo Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo meistrai: architektas D. B Fredianis, tapytojas M. Palionis, skulptorius D. Merlis ir kiti.
Pacų (žemutinės) koplyčios
mokslinė problematika.
Mes, Jiezno parapijiečiai, iki šiol buvo susidarę nuomonę, kad po bažnyčios prestbiterija esanti koplyčia, anksčiau vadinta Pacų vardu, atsirado po Antano Paco atliktos bažnyčios rekonstrukcijos iki 1772 m. Tačiau Annos Silvijos Čyž moksliniai argumentai keičia šią nuostatą. Ji, remdamasi daugybe dokumentų, teigia, kad koplyčia atsirado dar XVII a. antroje pusėje, statant bažnyčią, ir buvo įrengta jos rytinėje dalyje. Patekti į ją buvo galima dvejais patogiais laiptais prieš prestbiteriją. Nuo laiptų į abi puses buvo įrengta patalpa su langais, užsidarančiais tiek į koplyčios išorę, tiek į vidų. Iš vakarų pusės buvo tokia pati patalpa, tik neįrengta. Koplyčia buvo pakankamai plati ir aukšta, (aukščiausia vieta 230 cm) ir šviesi. Patalpą apšviesdavo penkios langų pradaros. Prie jų buvo altorius su trejomis durelėmis, už kurių buvo relikvijos. Koplyčios grindys buvo išklotos olandiškomis marmurinėmis plokštėmis, kaip ir pačioje bažnyčioje.
Minėta patalpa nuo pat įsteigimo galėjo funkcionuoti kaip privati koplyčia, sujungta su kripta. Tai veikiausiai buvo nusižiūrėta nuo šv. Teresės bažnyčios Vilniuje, tik su mažesne pritaikymo skale. Gal buvo planuojama rengti šeimos mauzoliejų? Tačiau pastačius Pažaislio kamaldulių vienuolyną tos minties atsisakyta dėl palaidojimų saugumo. Jiezno bažnyčia buvo daugelio kelių kryžkelėje, o Pažaislio vienuolynas – nuošaliau nuo istorijos tėkmės.
Prie giminės mauzoliejaus idėjos buvo sugrįžta rekonstruojant Jiezno bažnyčią. Neatmestinos kai kuriuose straipsniuose pasirodančios versijos, kad bažnyčios požemiuose, o gal net ir koplyčioje, buvo palaidota 1664 m. mirusi sesuo Katerina, Marijanelės vardu tarnavusi Kauno Šv. Klaros vienuolyne. Bet tam reikia išsamesnių tyrinėjimų.
Kristupo varpas –
Jiezno bažnyčios statybos
amžininkas
Bažnyčios statybą tarsi simbolizuoja vienas iš pačių gražiausių prancūzų kilmės liejiko, 1662 m. apsigyvenusio Vilniuje, Jono Delamerso 1676 m. Jiezno bažnyčiai nulietas varpas vardu Kristupas. Jo fundatoriumi buvo LDK didysis kancleris Kristupas Pacas. Varpo korpuso aukštis siekė 68 cm, skersmuo 100 cm. Ant jo nulietas Dievo Motinos atvaizdas bei jai skirto himno „Sveika, Dangaus karaliene“ (lotyniškai) su žodžiais „O Marija, mergelių žiede, tarsi rožė ar lelija, perduok maldas sūnui, kad išganytų tikinčiuosius“. Kitoje varpo pusėje – Šv. Kristupo atvaizdas bei įrašas: „Garbinu Dievą, sušaukiu liaudį, suburiu dvasininkus, apraudu mirusius, marą nugenu, šventes papuošiu“. 1894 m. Jiezno bažnyčios inventoriuje rašoma, kad varpui 1888 m. buvo pagaminta nauja geležinė pakaba. 1915 m. varpas buvo išvežtas iš Lietuvos. Jis buvo saugojamas Pietų Rusijoje, Malčevskos slabadoje (dabar Rostovo sritis, Milerovo rajonas (Gintautas Žalėmas. Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpai, Kaišiadorys, 2008, p.15–16).
Mokslų daktarės Anos Silvijos Čyž studijoje daug įdomių, iki šiol negirdėtų dalykų apie Jiezno dvaro rūmų statybą, Pacų biografijas. 2019 m. kovo mėn. prie tos temos sugrįšime. Besibaigiantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio paminėjimas ir artėjantis mūšio su bolševikais 100-metis reikalauja ieškoti naujų, dar nežinotų faktų apie šį garbingą krašto istorijos puslapį. Tam dabar ir skirsime dėmesį.
Bus daugiau
istorikas Vytautas Kuzmickas.