1941 m. birželio tremtis, kaip komunizmo ir sovietizmo nusikaltimas, atskleidė aiškius sovietų ir vietinių komunistų tikslus: sunaikinti mūsų tautą, palikti ją be inteligentijos ir intelektualų. Naikinant tautą remtis siauro politinio akiračio, menko išsilavinimo, baimės pilnais, nuolat pataikaujančiais žmonėmis. Antra vertus, baisi tremtis atskleidė mūsų tautos atsparumą, valingumą ir užsigrūdinimą labai sunkiose ir kritiškose situacijose. Tai didele dalimi nulėmė žmonėse tarpukaryje išugdyti tikėjimo ir patriotizmo pagrindai. Daugelis mūsų krašto tremtinių ir dabar pastebi: juos saugojo, juos lydėjo Dievo Apvaizda. Visi krašto žmonių trėmimai buvo sudėtingi, bet mums visiems, ir valdžios vyrams taip pat, derėtų suprasti, kad pirmojo trėmimo žmonės pergyveno ypatingas kančias, išbandymus ir netektis. Pirmiausiai juos turėtume atsiminti, jiems parodyti ypatingą jautrumą, nes net ir Gedulo ir vilties dienos paminėjimas išaugo iš šios dienos.
Sobuva, Nenartavičiaus Juliaus lizdas prieš tremtį
500 metų senumo Sobuvos kaime buvo žinomos devynios Nenartavičių giminės šakos. Apie Simano šaką ir aktyvų sportininką, tvirtą moksleivį pogrindininką Vytautą krašto spaudoje jau esu rašęs. Aldonos Nenartavičiūtės-Januškevičienės senelis Julius, gimęs 1873 m., būdamas dvidešimt penkių išvyko į JAV, užsidirbo pinigų. Pasikvietė už Atlanto mylimąją Domicelę, ją vedė, susilaukė dukros Julijos ir sūnaus Jono (Džano). 1910 m. grįžo į tėviškę. Pastatė sūnui Jonui namą, kuris buvo nuomojamas mokyklai. Čia Sobuvoje gimė dar du Jono ir Domicelės vaikai, dukros: Adelė – 1915 m. ir Domicelė – 1919 m.
1924 m. Julius turėjo 18 ha žemės. Gražios dukros, tvarkingas ūkis traukė jaunikių dėmesį. Žentais tapo suvalkiečiai. 1932 m. birželio 12 d. Jiezno klebonas prelatas Vincentas Vaičiulis Kruonio bažnyčioje sutuokė Bronių Urbanavičių, gimusį 1904 m. Kalvarijoje, su sobuviške Adele Nenartavičiūte. Tai pasiturinčių ūkininkų Jurgio Urbanavičiaus ir Onos Kasperavičiūtės-Urbanavičienės sūnus. Baigęs pradžios mokyklą, jis 1927 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją ir nuo 1927 m. iki 1932 m. dirbo Sobuvos pradinėje mokykloje, buvo aktyvus visuomenininkas, visų Sobuvoje vykusių vaidinimų režisierius. Nuo 1932 m. iki 1941 m. rugsėjo 11 d. dirbo Eigelonių pradinėje mokykloje. Nuo 1941 m. rugsėjo Bronius Urbanavičius buvo paskirtas Jiezno pradinės mokyklos vedėju. Jis dargi sutiko būti sovietų po okupacijos įkurto Jiezno kultūros židinio, vykdžiusio rusų kalbos mokymo kursus, vadovu. Deja, tai neišgelbėjo nuo tremties.
1936 m. piršliai pas Nenartavičius pasibeldė antrąkart. Dukrą Domicelę įsidėmėjęs atvyko dvylika metų vyresnis Jiezno policininkas, baigęs Kauno aukštesniąją policijos mokyklą, Antanas Baltrušaitis, kilęs iš Marijampolės apylinkių. Tų pačių metų spalio 31 d. prelatas Vincentas Vaičiulis Antaną ir Domicelę sutuokė. Įdomu, kad liudininkais buvo tuometinis Jiezno policijos nuovados viršininkas Jurgis Piontka, žuvęs tremtyje 1942 m., Antano draugas Vincentas Ivaškevičius, vienas iš Alytaus apskrities policijos vadovų 1941‒1944 m., ir svainis mokytojas Bronius Urbanavičius.
Tremties pradžia
Visus mamos prisiminimus apie Urbanavičių tremtį yra užrašiusi jau po karo gimusi, Jiezne prieš savaitę Gedulo ir vilties dienoje dalyvavusi Urbanavičių dukra Ramutė. „Ankstų 1941 m. birželio 14 d. rytą čekistai ėmė daužyti mūsų namų duris. Įsiveržę į butą Jiezne vyrą tuoj pat pasodino ant kėdės ir liepė nejudėti, o man liepė krautis daiktus. Aš pradėjau verkti ir nežinojau, už ko pirmiausiai reikia griebtis. Daiktų leido pasiimti ne daugiau kaip 100 kilogramų. Ėmiau krautis tuos daiktus, kurie buvo lengvesni ir vertingesni (patalynę, drabužių, maisto). Aš labai skubėjau, iš spintos mėčiau, kas pakliuvo po ranka. Penkerių metų sūnus (Vytautas – V. K.) labai norėjo pasiimti dėžutę su knygomis, bet ją numečiau į šalį. Užtai labai vėliau gailėjausi. Aprengusi vaiką, buvau įsodinta į mašiną, kurioje jau buvo kiti mokytojai, pulkininko šeima ir kiti pažįstami. Čekistai į mašiną įkėlė ir mūsų naują motociklą, kurį Alytaus geležinkelio stotyje pasiėmė sau. Atvykę į geležinkelio stotį radome daug žmonių. Moterys verkė, vaikai klykė, buvo baisus vaizdas“ ( Prieškario trėmimai, Urbanavičių šeima ‒ „Kalvarijos kronika“, 2003 m. gruodžio 5 d., p.4).
Kelionė. Pradžia
Pasiremsime įtaigiais ir detaliais Adelės Nenartavičiūtės-Urbanavičienės atsiminimais, kuriuos užrašė dukra Ramutė Kadišienė. „Vagonuose buvo padaryti kelių aukštų mediniai narai su viršuje padarytu grotuotu langeliu. Tualeto reikalams grindyse žiojėjo iškirsta skylė. Kol buvo pildomi vagonai žmonėmis, ešelonas geležinkelio stotyje stovėjo kelias dienas. Aplink jį vaikščiojo ginkluoti sargybiniai, kurie pašaliniams neleido prisiartinti prie vagonų. Stovint traukiniui į tualetą, esantį stotyje, palydėdavo sargybinis. Kai ešeloną užpildė žmonėmis, traukinys pajudėjo ir po kelių valandų pasiekė Naujosios Vilnios geležinkelio stotį. Kita diena išaušo graži ir saulėta. Vagonų durys buvo atidarytos. Sužinojome, kad eidami pro vagonus kareiviai šaukia vyrų pavardes. Taip buvo nuo šeimų atskiriami vyrai. Prasidėjo sumaištis ir verksmai. Mūsų vagone buvę vyrai pradėjo slėptis po narais, juos moterys apklojo drabužiais ir daiktais. Priėję prie mūsų vagono, kareiviai ėmė šaukti pavardes. Mes, moterys, sakėme, kad tokių čia nėra. Dievui padedant, taip laimingai ir išsisukome. Atėjus nakčiai, vagonai buvo užrakinti ir ešelonas pajudėjo. Po kiek laiko pasiekėme Oršos miestą. Atidarę vagonus, gavome karšto vandens ir kibirą kažkokios prašvinkusios košės. Košė buvo neskani, todėl ją išmetėme pro vagono skylę. Oršoje sužinojome, kad prasidėjo karas. Taip ešelonas pamažėle slinko į rytus, ilgai pastovėdamas stotyse, nes reikėdavo praleisti riedančius vagonus su kareiviais į vakarų frontą“ (Ten pat, p.5).
Barnaule
Šioje ilgoje kelionėje dėl ligų ir pergyvenimo mirė daug senyvo amžiaus žmonių. Traukinys turėdavo stoti prie miško ir išmesti lavonus. Pasiekę Barnaulą čekistai žmones išlaipino ir apgyvendino tam skirtuose barakuose. Visiems buvo išdalintos kortelės duonai. Urbanavičius Bronius dirbo kelių tiesime, vėliau namų statybose. Dirbantieji gaudavo 800 g, vaikai – 400 g duonos. Moterys, neturinčios vaikų, dirbo statybose: nešė plytas, molį ir kitas statybines medžiagas. Už darbą labai mažai mokėdavo. Kadangi Adelė Urbanavičienė turėjo mažą vaiką, nedirbo. Lankydavosi ji miesto turguose, kur parduodavo iš Lietuvos atvežtus daiktus. Juos labai pirkdavo po Leningrado blokados atvežtos karininkų žmonos. Už gautus pinigus pirkdavo šiokio tokio maisto nuo bado apsiginti.
1941 m. ruduo, tolesnė tremtis
„Po kiek laiko buvo gautas įsakymas visiems greitai ruoštis kelionei. Visi sunerimome. Juk čia buvome apsipratę gyventi ir staiga, viską palikus – vėl kelionė. Niekas nesakė, kur veš. Buvome išgabenti į geležinkelio stotį, kurioje jau laukė gyvuliniai vagonai. Vagonuose buvo maži pečiukai „buržuikos“ su kuru, mediniai narai, grotuotas langelis. Atvežė į Altajaus krašto Bijsko rajono Buravliankos miestelį, kuriame buvo mokykla ir ligoninė. Gyventi nebuvo kur. Dėl vyro Urbanavičiaus apsukrumo ir mokėjimo bendrauti su vietiniais gyventojais gavome kambarėlį vienoje rusų šeimoje. Bronius gavo darbą geležinkelio stotyje, kur pjovė malkas garvežiui šildyti. Užsidirbdavo 50 rublių, bet turėjo šiokių tokių lengvatų maistui nusipirkti“ (Ten pat).
Adelė nedirbo, važinėjo į kolchozus, kur už menką darbą gaudavo tai bulvių kibirėlį, tai litrą pieno ir kt. Bronius darbe gaudavo košės, kurios likučių dar ir mums parnešdavo. Šiek tiek prasigyveno. Iš rusų šeimos išsikraustė, nes gavo barake kambarį. Prie miško Urbanavičiai pasisodino du kibirėlius bulvių, tikėdamiesi rudenį gauti pirmąjį derlių. Deja, jų viltys neišsipildė. Žinomas, Anapilin išėjęs rusų demokratas – bardas Vladimiras Visockis dainoje „Balta pirtis“ dainavo apie tremtinį, kurį trėmė iš Sibiro į Sibirą. Tokį likimo išbandymą patyrė ir Urbanavičiai.
1942 m. trėmimas į Stolbus
Vėl lietuviams buvo įsakyta ruoštis tolimesnei kelionei. Rusė, kuriai Urbanavičienė padėjo prižiūrėti vaiką, pradėjo verkti sakydama, kad dabar visus veš ten, „kur labai šalta“.
„Iš Bijsko geležinkelio stoties traukinys pajudėjo šiaurės link. Vežė iki Angaros upės, kur buvome išlaipinti laukti atvykstančio garlaivio. Per dvi laukimo savaites miškuose rinkome mėlynes, kurių čia buvo daugybė. Atvykęs laivas mus nugabeno iki Krasnojarsko, o čia sunkvežimiais iki Lenos upės. Čia vėl ilgai teko laukti garlaivio. Jam atvykus, po kiek laiko pasiekėme Tiksio uostą. Tai buvo Lenos žiotys su daugybe negyvenamų salų ir salelių. Vienus čia išlaipino, o mus ir kitus lietuvius (apie 100 žmonių) plukdė toliau. Trumpam sustoję Kokačo saloje, buvome nuplukdyti už penkiasdešimt kilometrų į Stolbų salas“.
Stolbuose
„Naktį, sušlapę, alkani ir sušalę, buvome išlaipinti. Tamsoje suradome kažkokį statomą namą. Suradę plytų, šiaip taip įsitaisėme gultus. Aplink nebuvo jokios augmenijos, nei gyvybės požymių nebuvo. Tik kai kur žaliavo mažai apsnigtos tundros samanos, nors buvo rugpjūčio pabaiga. Aplinkui mėtėsi kažkokie kauburėliai. Tai buvo ankstesniųjų ekspedicijų žuvusiųjų kapai“ (Ten pat, p.5).
Jeigu Altajaus krašte žmonės dirbo ir davė kažkokią naudą šaliai, tai atgabenti į šiaurę, į negyvenamą salą, lietuviai buvo pasmerkti mirčiai. Šioje saloje iš anksto buvo atgabentos baržomis statybinės medžiagos – lentos, rąstai, plytos. Prižiūrėtojai ėmė raginti žmones, kuo greičiau statyti sandėlį, nes turėjo atvykti laivas su maistu. „Vse padochnim (visi mirsime), jei nebus sandėlio“. Lentų buvo daug, bet vinių nebuvo. Kažkur radę vielos, vyrai iš jų darė vinis. Statyba vyko sparčiai: per tris dienas buvo pastatytas ne tik sandėlis, bet ir barakas.
Žvejyba – kova už išlikimą
Po statybų imta ruoštis žiemos žvejybai. „Žmonės buvo suskirstyti į brigadas. Urbanavičiai turėjo dvylika tinklų, t. y. su jais žvejoti ir prižiūrėti. Tai buvo sunkus ir varginantis darbas, ypač žiemos šaltyje. Specialių drabužių niekas nedavė. Reikėdavo iškirsti vienoje eilėje daugybę ekečių. Kiekvieną dieną užšalusias eketes tikrindavome, išgraibstydavome iš jų ledus ir numetę pirštines, traukdavome tinklą, išnarpuliodavome žuvis. Tinklas apledėdavo, rankos baisiai šaldavo. Paskui viską reikėdavo kartoti – tikrinti kitą tinklą. Ir taip visą dieną. Sugautą žuvį reikėdavo pristatyti į priėmimo punktą. Buvo galima nusipirkti tik septynis kilogramus žuvies per mėnesį. Atvykę kaliniai mums patarė neatiduoti visų žuvų į punktus. Vėliau išsigudrinome žuvis slėpti leduose. Valdžia, pamačiusi, kad mažai pristatome žuvies, ėmė kontroliuoti. Atvyko net kontrolieriai, bet žuvų „pagrobėjų“ neišaiškino. O žuvys mums buvo pagrindinis maistas, vitaminai ir vaistai. Tai omuliai, makūnai, kandiovkos, taimeniai, eršketai nuo 5 iki 15 kg.
Poliarinę naktį visus tremtinius išveždavo žvejoti į kitas negyvenamas salas, kurių Lenos žiotyse buvo daugybė. Brigados po dešimt žmonių išplaukdavo kungasais (didelėmis irkluojamomis valtimis) ir užmesdavo didžiulius tinklus (iki 300 m). Paskui stovėdami iki kelių ar juosmens vandenyje iš visų jėgų traukdavo juos į krantą. Taip dirbdavo 10–12 valandų. Kiaurai peršlapę ir sušalę, bėgdavo į palapines, nusimesdavo šlapius drabužius. Šiek tiek pamiegoję vėl lįsdavo į tuos pačius šlapius rūbus. Juos džiovinti nebuvo laiko, nes laukė žūklė“ (Ten pat, p.6).
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas