Urbonavičiai su Vytuku prieš tremtį 1941 m.
1941 m birželio 14-oji sovietinio – krašto žmonių naikinimo pradžia.
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo valstybės kūrėja ir puoselėtoja, tad sovietai okupavę Lietuvą 1940 m. birželio 15 d., naikindami valstybės pamatus, iš karto ėmėsi žiaurios prievartos prieš Lietuvos katalikų dvasininkiją:
1) 1940 m. birželio 25 d. sovietai atskyrė bažnyčią nuo valstybės, likvidavo vienuolijas, brolijas, nacionalizavo jų turtą;
2) Tų metų liepos 2 d. atleido iš pareigų visų tikybų kapelionus;
3) Liepos 3 d. nutraukė konkordatą su Vatikanu;
4) Liepos 5 d. sovietai užėmė Telšių kunigų seminarijos patalpas, iš ten išvarė seminaristus;
5) Liepos 15 d. taip pat buvo pasielgta su Vilkaviškio kunigų seminarija;
6) Rugpjūčio 24 d. popiežiaus nuncijus išvyko iš Lietuvos, ryšys su Šv. Sostu nutrauktas;
7) Spalio 2 d. sovietai pradėjo registruoti dvasininkus bei juos verbuoti darbui NKVD informatoriais ir agentais;
8) Spalio 31 d. nacionalizuota bažnyčios nuosavybė (žemė ir pastatai);
9) Lapkričio 28 d. NKVD komisaras A. Guzevičius pradėjo persekioti vyskupą V. Brizgį, Raudondvario, Šančių, Karmelitų, Vilijampolės, Petrašiūnų, Raseinių, Utenos, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės kunigus, stengėsi trukdyti švęsti Šv. Kalėdas;
10) Gruodžio 10 d. jie pareikalavo Kauno vyskupams ir kurijos kunigams per 24 valandas išsikraustyti iš arkivyskupijos namų, tačiau jie to reikalavimo nevykdė;
11) 1941 m. sausio 12 d. Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai nedalyvavo rinkimuose į Sovietų AT, nes jų patalpas prieš kelias dienas užėmė sovietų kariuomenė;
12) Kovo 21 d. Vatikanas gavo vyskupo V. Brizgio laišką, kuriame informuojama, jog Lietuvoje areštuota apie 30 kunigų ir tūkstančiai pasauliečių;
13) Balandžio 24 d. Lietuvos vyskupų konferencija parengė memorandumą, kuriuo reikalavo nevaržyti sąžinės laisvės, gražinti bent vieną kunigų seminariją. Sovietų valdžia, jos švietimo komisaras A. Venclova tą memorandumą ignoravo;
Per pirmuosius valdymo metus komunistai sunaikino VDU Teologijos ir filosofijos fakultetą. 4 kunigų seminarijas (Kaišiadorių, Panevėžio, Telšių, Vilkaviškio), 37 vienuolijas su 87 vienuolynų namais, Lietuvos katalikų mokslo akademiją, 18 privačių gimnazijų ir vidurinių mokyklų, 18 privačių pradžios mokyklų, 35 vaikų darželius, kurčnebylių institutą, 10 namų našlaičiams, 10vaikų globos namų, 25 senelių namus, 2 ligonines, 6 didelius centrinius knygynus, 643 katalikų archyvus, 823 parapijinius ir kitokius knygynus, 32 katalikiškus laikraščius ir 1 dienraštį ir kitus leidinius turėjusius 7,5 mln. prenumeratorių, taip pat atėmė 7 spaustuves. (Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940-1991,V.,1999,p.54-55). Bolševikai nužudė Stirnių kleboną, tarpukaryje klebonavusį Jiezne Joną Daugėlą (Ten pat, p.56).
1941 m. SSSR NKVD komisaro pavaduotojas I. Serovas suderinęs su LKP (b) sekretoriumi A. Sniečkumi patvirtino instrukciją dėl pasiruošimo masiniam gyventojų trėmimui. Joje buvo numatyta kaip organizuoti tremiamųjų apskaitą ir patį trėmimą. Šio plano ruošime aktyviai dalyvavo ne tik Antanas Sniečkus, bet ir Fridas Krastinas, Icikas Dembo, Leo Finkelšteinas, Eusiejus Rozauskas, Aleksandras Slavinas, Antanas Macevičius, Danielius Todesas ir kiti. Jau 1940 m. sovietai pradėję naikinti valstybininkus, birželio 14 d. trėmimu siekė sunaikinti šeimas, jų turėtą visuomeninę patirtį, jų atžalas. Norėta sunaikinti visuomenės intelekto elitą: mokytojus, karininkus, gydytojus, policininkus, advokatus. Tarp 17600 ištremtųjų buvo 5060 vaikų iki 16 metų.
Antanas ir Domicelė Baltrušaičiai
1941 m birželio 14 d. ištremtųjų naikinimas
Baisus buvo ne tik pats pirmasis trėmimas, žmonių vežimas tvankiuose gyvuliniuose vagonuose, bet ir tolesnis jų naikinimas badu, šalčiu speigo zonose. Iki 1941 m. gruodžio išgulė pusė lagerio lietuvių, o paskui prasidėjo mirtys. Vienus jau vežė juodas jautis į kapus, ten laidojo sniege, o kiti lietuviai užėmė išvežtųjų vietas barakuose. Sausio mėnesį nusilpusieji jau užėmė 8 barakus. Žmonės neperkeldavo kojų per 10 cm durų slenkstį. Žiemą per parą mirdavo apie 30 žmonių, šaltesnėmis dienomis – iki 40. 1942 m. žiemą vien šiame lageryje mirė apie 2000 lietuvių. Vienus užkasė, kitus palaidojo sniege. Vilkai, lapės ir kiti žvėrys ėdė lietuvių lavonus, o pavasarį lavonų kaulus užkasdavo į žemę urkos. Gilių duobių nekasė, nes žemė buvo įšalusi. Mirusio lagerininko mirtį apiformindavo pagal standartą. Ypatingo skyriaus vedėjas mirusio lagerininko asmens kortelėje (formuliare) įrašydavo mirties datą su mirusio lagerininko numeriu. Tą medinę lentelę su numeriu pririšdavo prie mirusio dešinės kojos nykščio arba kaklo, ir nurašymo aktas baigtas. Mirusį išbraukdavo iš maitinimo ir iš brigados arba ligoninės sąrašo. Lavoninėje laikydavo apie parą, kad palaikai sušaltų ar bent sustingtų. Mirusiuosius išveždavo iš lagerio naktį, kruopščiai juos apžiūrėjus laidojimo viršininkui ir gydytojui. Sargybinis mirusiam į krūtinę įsmeigdavo durtuvą ir po to sanitarai sukraudavo į dėžę. Mirusių galvas kišdavo į dėžės dugną, o kojos kyšodavo. Vežiką su juodu jaučiu į kapus lydėdavo sargybinis su šautuvu ir durtuvu“ (Ešelonų broliai, V,.1991,p.127-128).
„Vietinė gydytoja Griko visiškai nieko nežiūrėjo, nes pasak jos: „Jie čia atvežti, kad rastų sau kapus“ O tie kapai visai prie pat ligoninės. Negaliu pasakyti, kad tai buvo kapai. Tiesiog sudėtos lavonų, skeletų krūvos. Prie ligoninės atbėgdavo šunys ir tąsydavo žmonių lavonus, kaulus. Žinoma, ne vien mūsų, lietuvių. Tąsė kaulus ir suomių, jakutų bei kitų tautų žmonių. Bet daugiausiai – suomių ir lietuvių“ (R. Staugaitis. Lietuviai šiaurėje,V.,1991,p.14).
1941 m. birželio 14 d. tremtiniai
Dar iki šiol 1941 m birželio 14 d. ištremtųjų sąrašai nėra labai tikslūs. Jeigu žingeidūs skaitytojai ko nors neras sąrašuose, tai informuokite mane apie tai telefonu ar elektroniniu paštu. Mano turimais duomenimis iš Jiezno 1941 m. birželio 14 d. (kai kas net 13 d.) – birželio 19 d. buvo ištremti šie krašto gyventojai:
1) Jiezno pradinės mokyklos vedėjas Bronius Urbonavičius, žmona Adelė Urbonavičienė – Nenartavičiūtė, sūnus Vytautas;
2) Jiezno policijos nuovados viršininko padėjėjas Antanas Baltrušaitis, jo žmona Domicėlė Baltrušaitienė -Nenartavičiūtė, dukros 4 metų Aldona – Janina ir pusės metų Danutė;
3) Jiezno valsčiaus sekretorius Vincas Pileckis ir jo nėščia žmona Jiezno pradinės mokyklos mokytoja Nastutė Pileckienė – Senkutė;
4) Jiezno tarnautojas, aktyvus tautininkas Stasys Budrevičius, jo žmona Ona su ketverių metų dukra Ona – Aldona ir penkerių metų sūnumi Vincu – Marijonu;
5) Agronomas Jurčys Aleksas su žmona amatininke Ona. Kartu ištremtas ir Alekso brolis mokytojas Stasys Jurčys;
6) Kašonių pradinės mokyklos mokytojas Kostas Kuliešius kartu su žmona Sofija Kuliešiene -Lukaite;
7) Verbyliškėse gyvenęs Pikelionių pradinės mokyklos mokytojas Jonas Skirpstūnas ir žmona Vanda su vaikais: 18 metų Janina, 15 metų Emilija, 9 metų Stanislovas – Vytautas;
8) Iš Pelekonių Jonas Steponkevičius (gim. 1899) ir Marijonas Steponkevičius (gim. 1907). (Jų asmenybes dar reikia aiškintis, gal pelekoniškiai galėtų padėti?);
9) Iš Krokialaukio ištremta Sundakuose gimusi, tuo metu Krokialaukyje dirbusi mokytoja Anelė Kandrotaitė – Skučienė, jos vyras Krokialaukio pradinės mokyklos mokytojas Kazys su vaikais: kelių mėnesių Saulius, 4 metų Gražina, 7 metų Mindaugas ir 9 metų Algimantas;
10) Iš Merkinės ištremtas Juodaviškėse gimęs, Merkinės pašto viršininkas Jonas Jankauskas ir jo žmona mokytoja Marcelė Jankauskienė. Dukra Palmira Jankauskaitė – Matusevičienė 1941 m. birželio 14 d. tremties išvengė, bet 1954-1957 m savanoriškai pateko į tremtį.
Ilgai laukti susitikimai.
Dievas nukreipia mūsų mintis, jas koreguoja. Iki šių metų plačiau žinojau apie 1941 m. birželio 14 d. ištremtų Jiezno valsčiaus sekretoriaus Vinco Pilecko ir jo žmonos Jiezno pradinės mokyklos mokytojos Nastutės Senkutės -Pileckienės likimus. Perskaičiau jos prisiminimų knygą „Ilgas trumpas gyvenimas“, plačiai susipažinau su archyvine medžiaga. Ir štai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio renginyje prie manęs priėjo jieznietis Mindaugas Skučas man priminė, kad yra tremtinių, Sundakuose gimusios mokytojos Kandrotaitės -Skučienės ir mokytojo Kazio Skučo sūnus – tremtinys. Dar po dviejų savaičių telefone išgirdau labai žvalų žemietės, gimusios Sobuvoje, gyvenančios Jiezne Aldonos Nenartavičiūtės -Januškevičienės balsą. Žemietė pranešė turinti medžiagos, nuotraukų net apie dvi savo tetų – tremtinių Adelės Nenartavičiūtės -Urbonavičienės ir jos vyro mokytojo Broniaus Urbonavičiaus ir Domicerlės Nenartavičiūtės – Baltrušaitienės ir jos vyro Jiezno policijos viršininko padėjėjo Antano Urbonavičiaus šeimas. Vėliau susiradau ir mūsų mielą mokytoją, patyrusią didelius išgyvenimus Palmirą Jankauskaitę – Matusevičienę. Šių susitikimų metu užrašiau daug prisiminimų, surinkau daug nuotraukų, Lietuvos Centriniame Valstybės ir Vidaus reikalų ministerijos archyvuose peržiūrėjau daug medžiagos. Keistoka, kad du vieno likimo žmonės vieni apie kitus nedideliame miestelyje nieko nežino. Tai tarsi pasako, kad birželio 14 d. renginys turi įgyti daugiau jautrumo, daugiau gyvumo, daugiau betarpiškumo…, o aš tęsiu savo misiją – stengsiuosi bent iš dalies sugražinti į mūsų garbingų tremtinių istorinę atmintį.
Bus daugiau
istorikas Vytautas Kuzmickas