1918 m. Vokietijos diplomatinė gudrybė ir krašto padėtis
1918 m. kovo 23 d. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet ne 1918 m. vasario 16-osios akto pagrindu, o pagal 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos diplomatinį nutarimą, kuriuo ji konstatavo Lietuvos federacinius ryšius su Vokietija. Lietuvoje ir toliau liko kaizerinė kariuomenė, toliau buvo sunkiomis prievolėmis apiplėšiami krašto ūkininkai, buvo rekvizuojamas jų turtas ir galvijai. Negana to, kaimuose pasirodė cariniai kareiviai – dezertyrai, kurie plėšikavo, atimdavo iš ūkininkų paskutinį maistą ir pinigus, net žudė. Terorizuojami kaimo žmonės sudarė budinčias savigynos grupes, užtverdavo įvažiavimus į kaimus.
Kaizerinė valdžia net neleido organizuoti 1918 m. liepos paskutinėmis dienomis Tautos šventės, kuri turėjo vykti Vilniuje. Prie jos ruošimo daug prisidėjo mūsų kraštiečiai kunigas Pranas Bieliauskas ir jo padėjėjas Kastantas Daunoras.
Tokiomis aplinkybėmis buvo galima tik kurti lietuviškas mokyklas, rengti vaidinimus, platinti lietuvišką spaudą.
Minėjome jau ne vieną atsidavusį krašto mokytoją. Verta prisiminti mokytoją Justiną Gusą, Kasparo, iš Liciškėnų kaimo, ištikimą Nepriklausomybės šauklio klebono Jono Galaunės bendražygį. Neturime jo nuotraukos. Gal atsilieps jo anūkai? Gimė jis 1897 m. Liciškėnų kaime. 1913 m. baigė Jiezno dviklasę carinę valdinę mokyklą, vėliau privačiai išsimokino iki 4‒5 klasių gimnazisto lygio. 1918 m. vedė žmoną Emiliją Ligeikaitę, susilaukė Angelės, Mykolo, Albino, Birutės. 1914 m. tarnavo vartotojų bendrovės „Spiečius“ pardavėjo padėjėju, 1914‒1915 m. – mokytoju slaptoje lietuvių mokykloje Kašonių kaime, 1915‒1917 m. – pardavėju minėtoje parduotuvėje. 1917‒1918 m. dirbo mokytoju Jiezno pradžios mokykloje. 1919 m. Lietuvos kariuomenės teisme teismo tardytojo sekretoriaus pareigose. 1920‒1931 m. tarnavo įvairiose pašto, telegrafo, telefonų įstaigose, V, VI, VII eilės valdininku. 1931‒1935 m. dirbo Jiezno valsčiaus raštininku, vėliau ūkininkavo.
1918 m. lapkričio revoliucija Vokietijoje – postūmis krašto savivaldos kūrimui
1918 m. lapkričio pradžioje karą pralaimėjusioje Vokietijoje kilo revoliucija, lapkričio 9 d. buvo nuverstas kaizeris Vilhelmas.
Lietuvos Taryba nuo tos dienos pasiskelbė Lietuvos Valstybės Taryba ir pradėjo kurti valstybinius institucinius pradmenis. 1918 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Tarybos prezidentas Antanas Smetona, viceprezidentai, Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Valdemaras, kiti ministrai, aiškiai suvokdami kilusį pavojų iš bolševikinės Rusijos ir pilsudskinės Lenkijos, kreipėsi į šalies gyventojus: „…Negaišdami nė dienos kiekvienoje parapijoje susirinkite vyresnieji, be kalbos ir tikybos skirtumo ir išrinkite parapijos komitetą iš penkių ar septynių žmonių. Išrinktasai komitetas turi tuojaus paimti į savo rankas ir tvarkyti gyvenimą. Tasai komitetas turi tuojaus pasikviesti stiprius ištikimus vyrus ir sudaryti iš jų miliciją. Milicijos darbas yra saugoti ramius žmones nuo įvairiausių grobikų ir užpuolikų ir palaikyti viešąją tvarką. Komitetai tegul susižino su kaimyninių parapijų komitetais ir bendrai teįsteigia Apskričių (Kreizų) komitetus. Šitie teužmezga nuolatinius ryšius su Lietuvos vyriausybe. Valstybės Taryba drauge su savo ministeriais rūpinsis, kad niekas netrukdytų jūsų išrinktiesiems parapijų ir apskričių komitetams darbo dirbti. Jinai rūpinsis taip pat, kad jūsų sudarytai milicijai būtų pristatyta ginklų. Žinokite, visi Lietuvos piliečiai, kad Valstybės taryba remsis jūsų išrinktaisiais Parapijų ir Apskričių komitetais ir drauge su Jumis ves Lietuvą į laisvę, laimę ir gerovę… Būkite pasirengę, Valstybės Tarybai pašaukus, eiti ten, kur reikės, mūsų brangios tėvų žemės – Lietuvos ginti“ („Lietuvos aidas“,1918 m. lapkričio 13 d., nr.130(178), p.2)
Alytaus apskrities suvažiavimai
„Ketvirtadienis 1918 m. lapkričio mėn. 14 diena. Vėl pilni keliai į Alytų plaukiančios liaudies. Mieste vokiečių kareivių sargyba net buvo besikėsinanti išvaikyti susirinkusius ir daugiaus įvažiuoti neleisti, bet vietiniams iniciatoriams pareikalavus, nustota kliudyti“ (1918 m. lapkričio 22. „Laisvoji Lietuva“ nr.2, p.3).
Taigi, 1918 m. lapkričio 14 d. į Alytų susirinko parapinių komitetų atstovai iš Daugų, Alytaus, Alovės, Nemunaičio, Ūdrijos, Krokialaukio, Rumbonių, Nemajūnų, Metelių, Birštono, Jiezno, Stakliškių, Punios ir Seirijų. Po pusantro mėnesio prie apskrities prisijungė Butrimonys, Dusmenys, Leipalingis, Liškiava, Miroslavas, Merkinė, Pivašiūnai, Kabeliai. Jie nusprendė įkurti Alytaus apskrities komitetą. Į tą komitetą buvo išrinkti kunigai Garmus, J. Kunigėlis (Nemajūnų klebonas), daktaras Janavičius, daktaras Kanauka, P. Biržys. Jiezno parapiniam komitetui pirmajame suvažiavime atstovavo klebonas Jonas Galaunė ir Nemajūnų dvarininkas Ordylovskis. Kai kurie nutarimai tiesiog atspindėjo sunkią, be finansų esančią besikuriančios valstybės būklę: „Milicionieriai renkami iš vietinių gyventojų ir neapmokami“… „parapijinis komitetas renka ginklus nuo vietinių gyventojų ir padalina milicijai“. Tokia sunki buvo Lietuvos valstybės atkūrimo pradžia.
Po savaitės įvykusiame antrajame apskrities suvažiavime buvo išrinkta apskrities Taryba, išklausyta P. Biržio, apskrities atstovo prie Valstybės Tarybos, pranešimas apie padėtį Lietuvoje. Buvo svarstyti milicijos kūrimo, miško apsaugos, susitarimo su vokiečiais klausimai. Ypač svarbūs buvo susitarimai su vokiečiais, kurių kariuomenė buvo apskrityje. Iš vokiečių karinės okupacinės valdžios buvo prašoma ir reikalaujama, kad: 1) vokiečių valdžia visus klausimus, susijusius su apskritimi ir jos gyventojais, nespręstų be Apskrities Tarybos žinios; 2) kad būtų sustabdytas valstybinių turtų naikinimas, rekvizavimas ir išpardavinėjimas; 3) kad būtų sustabdytas vokiečių žandarų įvairiose parapijose vykdytas žmonių naikinimas ir pastatų deginimas; 4) kad vokiečiai netrukdytų kurti milicijos.
Pamažu su okupantais pavykdavo susitarti. Juk gerai žinome, kad iki 1919 m. vasaros Jiezno ir kituose mūšiuose su bolševikais daug padėjo saksų artilerijos daliniai. Antrajame suvažiavime Jiezno parapinį komitetą atstovavo (nenurodomi vardai): Šaulinskas, Ginkus, kunigas J. Galaunė, mokytojas Julius Celiešius, Narkevičius ir Bajoras (LCVA, f.1367, ap.3, b.1, p.41v).
Konfliktas kuriantis savivaldybėms
Parapijų ir apskričių komitetų kūrimasis, administracinio-teritorinio šalies padalijimo kaita buvo revoliucinis virsmas, kurį ne visi suprato. Jiezno valsčius tapo Alytaus apskrities, o ne Trakų, kaip anksčiau, dalimi. Ar tai, kad buvusios Nemajūnų valsčiaus žemės išsprūdo iš Jiezno valsčiaus, ar tai, kad Jiezno parapijos komiteto atstovai nebuvo išrinkti į apskrities Tarybą, ar visos šios priežastys drauge, deja, nulėmė Jiezno parapijos komiteto konfliktą su aukštesne valdžia.
Jau lapkričio 21 d. įvykusio apskrities suvažiavimo pabaigoje klebonas Jonas Galaunė kartu su kitais jiezniečiais triukšmingai su žodžiais „Išeikim, vyrai“ apleido suvažiavimo Alytuje salę. Jiezniškiai kvietė suvažiavimą palikti ir kitus, bet niekas jų nepaklausė („Laisvoji Lietuva“. 1918 m. gruodžio 28 d., nr.12, p.3). „Lapkričio mėn. pab. Jiezno klebonas Jonas Galaunė sukvietė į Jiezną Birštono, Nemajūnų ir kitus aplinkinius parapijų komitetus. Pasirodo, kad jo norima buvo įkurti senobinę rusų valdžios tvarką (netiksliai suformuluota, turėtų būti kalbama apie teritorinį suskirstymą –V. K.), išrinkti viršaitis, valsčiaus teisėjai ir t.t. Bet kitų parapijų žmonės prie Jiezno „respublikos“ nepanorėjo ir yra nusistatę laikytis Valstybės Tarybos nustatytos tvarkos“ (ten pat).
Tai buvo konfliktas ne tik tarp Jiezno ir naujai atsiradusios, niekada istorijos erdvėje nebuvusios Nemajūnų savivaldybės, bet ir konfliktas tarp iš valstiečių ir iš bajorų kilusios dvasininkijos kartų atstovų ir jų požiūrių į visuomeninius procesus, taip pat savotiškas konfliktas tarp dviejų krašto lyderių. Jiezno parapijos vadovas Jonas Galaunė, palaikydamas gerus ryšius su Jiezno amtsforšteriu (kariniu vietos viršininku) Roth, tikėjosi išvengti okupantų represijų. Kai kurias prievoles pavykdavo sumažinti, bet valsčiaus žmonių apiplėšinėjimas, turto rekvizavimas vis vien vyko. 1918 m. lapkričio 12 d. vokiečių žandarai nušovė valsčiaus gyventoją Pempę, kad šis neleido rekvizuoti arklio. Kilęs iš Jūžintų, taip pat Vilniaus konferencijos dalyvis Jonas Kunigėlis okupantų siautėjimą vertino kategoriškiau, nesutiko leisti apiplėšinėti savo parapijos žandarams, kurie nuolatos engė Punios, Butrimonių parapijiečius. Jis parapijiečius kvietė stoti Lietuvos kariuomenėn, parūpino jiems ginklų, pamoksluose pasisakydavo prieš okupantų siautėjimą. „1918 m. lapkričio 16 d. Jiezno amtsforšteris su žandarais iš Nemajūnų, Stakliškių, Butrimonių, Nemajūnų apsupo klebonijos trobas, nieko neleisdami išsinešti. Klebono Jono Kunigėlio ieškojo net išeinamoje vietoje (klebonas tuo metu buvo Alytuje). Neradę klebono padegė klebonijos klojimą, kur buvo 150 kapų nekultų rugių, 35 kapos kviečių, 50 kapų miežių, 35 dvikinkiai dideli vežimai žirnių ir 15 vežimų vikių. Drauge padegė tvartus, daržinę, kur buvo 1000 pūdų šieno, arklidę, ratainę su trimis vežimais ir ketvertu naujų pakinktų, ketveriomis rogėmis ir visais ūkio padargais. Troboms bepleškant amtsforšteris Roth liepė padegti bažnyčią. Žmonės per pusę valandos pasimeldė, kol paliepė bažnyčios ir klebonijos nedeginti“ („Lietuvos aidas“, 1918, nr.166(214), p.6). Šį kaizerinių okupantų siautėjimo faktą svarstė ir pasmerkė Lietuvos Valstybės Taryba savo 1918 m. lapkričio 27 d. posėdyje.
Mykolas Bartašiūnas – pirmasis Jiezno milicijos vadovas
Klebono Jono Galaunės Jiezno parapijos komiteto vadovo atsakomybė buvo labai didelė. Jis buvo atsakingas už viską, kas vyko parapijoje. Bene vienas pirmųjų jo nuopelnų, kad jis surado patikimus policininkus, kurie užtikrino tvarką krašte: „Protokolas 14 sausio 1919 m. aš vyresnysis Jiezno parapijos milicijantas M. Bartašiūnas su savo milicija važiavom in Sundakus areštuoti plėšikų, kurie apiplėšė Ivanauskį. Privažiavom prie Babaguro dvaro geriau pastebėjau, kad stovi netoli nuo kelio padvada. Aš tuoj pasiunčiau milicijantus pažiūrėti, kokia ten padvada stovi. Milicininkai išlipo iš mūsų padvados ir leidosi girion apžiūrėti tos padvados. Švilptelėjus milicijantui ant švilptuko, tuoj kaip pradėjo bėgti prie mūsų žmonės su kirviais. Bet po mano įsakymo milicijantai šovė į viršų ir žmonės nusigando, pasidavė, mes juos suareštavome. Ir visų minėtame dvare buvo surašyti jų vardai ir sustatytas ant jų protokolas. Anie yra šių: Baltramiejus Vilkas, s. Adomo, Adomas Vilkas, s. Mackaus, Mackus Vilkas, s. Kūbo, Adomas Vilkas, s. Martino, Urša Galinskienė, dukra Kazimiero. Kaimas Steponiškių Jiezno parapijos Alytaus apskrities. Anie visi beraščiai, taigi ant šios mažos kortelės pasirašė už juos visus Baltramiejus Vilkas.“ (LCVA, f.399, ap.1, b.649, p.10 – kalba netaisyta).
Lietuvos savanoris iš Nibrių
Jau ne kartą esame pabrėžę kunigo Jono Galaunės nuopelnus kraštui ir Lietuvai telkiant Jiezno savanorius. Daug apie juos esame rašę, bet ne apie visus. Šįkart prisiminkime Miką Burbulį (1895–1971) iš Daukantų kaimo. 1919 m. sausio 1 d. jis tapo savanoriu ir įstojo į LDK didžiojo kunigaikščio Gedimino pirmąjį pėstininkų pulką. M. Burbulis dalyvavo mūšiuose su bolševikais. 1919 m. birželio 15 d. buvo sužeistas į dešinę koją ties Navasalkų kaimu. Toliau dalyvavo 1920 m. mūšiuose su lenkais prie Širvintų ir Giedraičių. Po šių kautynių paleistas į atsargą. 1920 m. vedė Kastulę Kuprytę, susilaukė dukrų Onos, Marytės, Adelės, Bronės ir sūnaus Antano. Tarpukariu valdė 14,5 ha žemės. Turėjo namą, kluoną, tvartą ir klėtį javams laikyti. 1928 m. spalio 31 d. jis buvo apdovanotas savanorio – kūrėjo medaliu, nr.1181. Po jo liudijimu pasirašė ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras ir pulkininkas Povilas Plechavičius. 1928 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona dešimties metų Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvėms paminėti Miką Burbulį apdovanojo Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu nr. 25984. Nuo 1931 m. iki 1935 m. savanoris dirbo Daukantų seniūnijos seniūnu. 1934 m. Jiezno policijos nuovados viršininkas Bronius Karlonas savanorį apibūdino taip: „Turiu garbės pranešti, kad Daukantų seniūnijos seniūnas Burbulis Mikas, gyvenantis Daukantų kaime Jiezno valsčiaus, yra valstybinio ir tautinio nusistatymo, pilietiniai patikimas, teismo nebaustas ir blogame nepatėmytas. Vietos gyventojų tarpe turi gerą vardą ir pasitikėjimą“. Mikas Burbulis praėjo sudėtingus laiko išbandymus sovietmetyje. Palaidotas Nibrių kapinėse.
Iš Nibrių kaimo buvo ir daugiau savanorių. Apie juos rašysime ateityje.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas