BAŽNYČIOS VARPAI IR KELIO Į ATKURTĄ LIETUVOS VALSTYBĘ PRADŽIA

Lietuvos bažnyčių varpų sąšauka, skelbianti atkurtos mūsų valstybės šimtmetį, ‒ ne tik šventės ženklas. Tai ir vertybinis istorijos rodmuo, vertinantis nepaprastai svarbų ir reikšmingą Lietuvos katalikų bažnyčios indėlį į mūsų valstybės atkūrimą, puoselėjimą, o okupavus valstybę – vilties brandinimą ir laisvės atgavimą.

Dar XIX a. pab., nacionalinės priespaudos glūdumoje, iš Jiezno bažnyčios sakyklos klebonas Mykolas Masiulis kvietė parapijiečius paimti į rankas lietuviškas maldaknyges, pats organizavo slaptą jų platinimo tinklą. Dvasinis krašto ganytojas Jonas Galaunė visa savo pamokslų galia ir organizaciniais sugebėjimais kūrė tvirtus Lietuvos valstybės dvasinius gynybos bokštus mūsų krašte, materialiai rėmė Lietuvą ginančius krašto savanorius. Prelatas Vincentas Vaičiulis išplėtė mūsų krašte tikinčiųjų gretas. Jam turime būti dėkingi už supratimą, kad tikėjimo tiesas turime nešti toliau – į viso krašto visuomenę. Pavasarininkų, ateitininkų, katalikiškų moterų organizacijų veikloje išaugo darbšti, patriotiška ir pilietiškai tvirta karta, kūrusi tvirtas šeimas, gausinusi darbu mūsų kraštą, o netekus valstybės kovojusi už laisvę pokario partizanų būriuose ir pogrindinėje veikloje. Toje kovoje ji buvo nepalaužta, neparklupdyta. Toje kovoje nukankinta. Negali čia neištarti Jiezno arbatinės kūrėjos, pirmojo Jiezne knygyno savininkės savanorių ir partizanų rėmėjos, katalikių moterų organizacijos steigėjos, pogrindininkės, žuvusios tremtyje, Anelės Švenčionaitės-Šaulinskienės pavardės. Taip pat Juliaus Ambrazevičiaus nuopelnų pavasarininkų judėjime.

Okupantams sutrypus valstybę, bažnyčia tapo vieninteliai mūsų dvasinės kelionės namai, kur pavargę nuo melo, nuo pažeminimo galėdavome šiek tiek atsitiesti, įgauti jėgų. Daugelio ganytojų, o ypač klebono Broniaus Bulikos perteikiamas Dievo žodis, jo homilijos, jo rūpestingas tėviškas žodis tarsi sakė mums: „Vaikeliai, bręskime laukime, kaupkime jėgas. Ugdykime savyje gerumą, išmintį, darbštumą, kantrybę, puoselėkim tikėjimą šeimose, perduokim jį vaikams. Oi, dar kaip prireiks gerumo, atsakomybės, dvasinio pasišventimo ir kantrybės atgimusioje Lietuvos valstybėje“.

Iš naujo atgimus Lietuvos valstybei visi mūsų tikėjimo kelio į Dievą vedliai ir mūsų rūpestingasis klebonas Rolandas yra mūsų sielos ugdytojai ir sielos gydytojai. Žinoma, kad pasitaiko ir bėdų mūsų Valstybės namuose. Bet tai mūsų Valstybės namai, kitų mes neturime ir, tikriausiai, niekada neturėsime. Tad turime šiuos namus tvirtomis, darbščiomis rankomis, giliu, prasmingu ir teisingu žodžiu, švaria sąžine ir tvirtais doroviniais principais kurti ir puoselėti, remontuoti, sodresnėmis spalvomis keisti mūsų ir ateinančių kartų labui.

Dievo namai ir valstybės namai ilgą laiką mūsų istorijoje buvo vientisi ir neatskiriami. Šiandieną tą vientisumo jausmą ir vėl jaučiame kiekvienas. Be mūsų katalikų bažnyčios, be mūsų parapijos pastangų, nesuvokiama ir šios didžiai valstybiškai prasmingos dienos šventinė prasmė.

Simbolinė krašto tarpukaryje nuotrauka

Esminius vertybinius pamatus mūsų valstybingumui padėjo pirmoji Lietuvos Respublika (1918-1940). Šiandien švęsdami valstybės atkūrimo krašte šimtmetį atsimename savo tėvus, senelius ir prosenelius, kūrusius ir gynusius valstybę savanorių ir partizanų gretose. 1918 m. vasario 16-ąją dvidešimties Lietuvos šviesuolių – Signatarų – pasirašyto Valstybės atkūrimo akto praktinis įkūnijimas mūsų krašte – mūsų krašto lietuviškos savivaldos įkūrimas ir funkcionavimas. Mūsų lietuviškojo Jiezno valsčiaus savivaldoje dalyvavo daug žmonių: viršaičiai, seniūnai, mokytojai, gydytojai, policininkai. Kaip čia nepaminėsi viršaičių Jurgio Dukavičiaus, Augusto Kavaliausko, Jono Raškevičiaus, Jurgio Randžio, Stasio Babiliaus, Aleksandro Mikalausko, Alekso Kuprio, V. Augustinavičiaus ir kitų. Šauniai savo pareigas atliko seniūnai (dabar tai atitiktų seniūnaitijų teritorijas): prisiminkime nuo sovietinių represijų nukentėjusį slabadiškį Julių Liuizą, jiezniškį Adomą Stepankevičių, sokoniškį Joną Raškevičių, kašoniškius Joną Šaulinską, Juozą Jurkonį, Petrą Taraškevičių, Antaną Kandrotą iš Sundakų, Antaną Kandrotą iš Sobuvos, Julių Klimavičių, Miką Valatką iš Kisieliškių, Praną Misevičių iš Daukantų ir kitus. Kaip nepasidžiaugti tuo, kad 1935 m. vasario 16 d. Lietuvos prezidento aktu nr.102 už nuopelnus Lietuvai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu buvo apdovanotas mūsų bažnyčios zakristijono tėvelis Karolis Kazlauskas. Jo apdovanojimui teiktoje charakteristikoje buvo rašoma: „Nuo 1920m. iki šiam laikui tarnauja Liciškėnų seniūnijos seniūnu. Pasižymi kaipo doras, darbštus, sąžiningas seniūnas“. Apdovanojimą Karoliui Kazlauskui įteikė ministras pirmininkas Juozas Tubelis. Karolis Kazlauskas savo pareigas sąžiningai atliko iki pat 1946 m.

Labai ryškus tarpukaryje mūsų krašte mokytojų vaidmuo. Tai pirmieji krašto mokytojai: Antanas Majus, Justinas Gusas, 62 metus mokytoja dirbusi Marija Kaluževičiūtė, Julius Celiešius, Anelė Kandrotaitė, Elena Kamarauskaitė, Marija Bieliauskienė, Marija Patinskienė, Karolina Pempytė, Ieva Pempienė. Taip pat vėlesnio laikotarpio mokytojai Salomėja ir Bronius Urbonavičiai, Anastazija Pileckienė, Jurgis Dzidolikas, J. Skirpstūnas, Juozas Tumosa, mokytoja Mitrulevičienė, mokytojas Adomas Bereiša. Nuo 1928 m. gegužės pirmosios, įsigaliojus privalomo pradinio mokymo įstatymui, mokytojo darbas buvo ypatingai reikšmingas. Mokytojų pasišventimu mūsų krašte iš esmės buvo įveiktas neraštingumas, mokiniai mokyklose buvo mokomi tikybos pagrindų, jiems buvo įdiegtos patriotinės vertybės.

Mūsų kraštietė, žinoma Lietuvos jurisprudentė Irma Randakevičienė, turinti savo genealogijoje Kisieliškių dvaro savininkų Jodkovskių bei valstiečių Tamošiūnų iš Kisieliškių ir Mickų iš Vilūnėlių kraujo, mums pateikė nuotrauką, kurioje ant Jiezno ežero kranto užfiksuoti 1935–1939 metų laikotarpio krašto mokytojai ir mokiniai. Tai veikiausiai bus Kašonių, Kisieliškių, Pelekonių, Sobuvos pradžios mokyklų mokytojai ir mokiniai. Buvusių mokinukų, nekalbant apie mokytojus, jau neturime. Gal nuotraukoje kas atpažins savo tėvelius ir papasakos apie sudėtingus šeimos istorinius vingius. Vieni krito kovose dėl laisvės partizanų būriuose, kiti pergyveno sunkią tremtį, treti turėjo labai sunkiai iškentėti gyvenimo negandas ir bent laikinai prisitaikyti prie slogios tikrovės. Atsiliepkite. Daugybė krašto žmonių savo darbu, savo visuomenine veikla, savo ištikimybe Valstybei prisidėjo prie abiejų Lietuvos respublikų kūrimo. Atrasti šiuos žmones, prisiliesti prie sudėtingų jų gyvenimų likimų tiesiog yra mūsų pareiga.

Nuo 1905 m. Vilniaus Seimo iki 1917 m. Vilniaus lietuvių konferencijos

Vasario 16-ąją varpų sąšaukoje atidengėme paminklinę lentą keturiems krašto žmonėms, Vilniaus konferencijos dalyviams. Vilniaus konferencijoje buvo išrinkta laikinoji tautos atstovybė – Lietuvos Taryba. Ji turėjo 213 įvairių Lietuvos visuomenės sluoksnių atstovų suteiktus įgaliojimus atkurti Lietuvos valstybę. Veikimo taktiką turėjo pasirinkti pati Taryba.

Konferencijos dalyviai iš mūsų krašto – Vilniaus katedros vikaras slabadiškis Pranas Bieliauskas, Jiezno klebonas Jonas Galaunė, Prano Bieliausko sekretorius, šv. Zitos draugijos vykdomojo komiteto pirmininkas Kostas Daunoras, turėjęs buhalterio specialybę, kilęs iš Liciškėnų kaimo. Prie jų prisijungė ir Kašonių dvaro savininkas Kazimieras Steikūnas. Tai lietuvybės puoselėtojas, lietuviškos spaudos propaguotojas, krašto savanorių finansinis rėmėjas, vėliau šaulys, Jiezno tautininkų partijos skyriaus vadovas. Pirmą kartą tyrinėjimų istorijoje dėka Ramunės Steikūnaitės-Zuokaitienės pateikiame Vilniaus konferencijos dalyvio Kazimiero Steikūno ir jo šeimos narių nuotrauką 1927 m. Kotryna Bačkauskaitė-Steikūnienė ant rankų laiko Joną, Kazimieras – Adomą. Iš kairės – dukra Gražina, šalia tėvų –Vytautas, dešinėje Kazys. Sudėtingas šios šeimos likimas. Tėvas Kazimieras mirė 1932 m., motina Kotryna – 1960 m., duktė Gražina išvyko 1937 m. į JAV, visi kiti vaikai yra susilaukę represijų, buvo nuolat sekami, jiems nebuvo leidžiama kilti karjeros laiptais. Jų jau nebėra, o mūsų visų pareiga – grąžinti šios garbios šeimos ir giminės istorinę atmintį į mūsų kraštą. Jie savo veikla Lietuvai ir mūsų kraštui tikrai to nusipelnė. Kazimieras Steikūnas palaidotas Jiezno senosiose kapinėse, kairėje nuo koplyčios pusėje, šalia tėvų.

Šie krašto aktyvistai išrinko Lietuvos Tarybą ir degė noru krašte žadinti lietuvišką sąmonę. Ir jie turėjo labai daug darbo.

XX a. pr. pravažiuodami per Jiezno kraštą Liudas Gira, Vincas Matulaitis, Martynas Yčas ir kiti konstatuodavo girtuoklystę, muštynes, ypač vestuvių metu. Sanitarijos nesilaikymas, neraštingumas, tamsumas, nusiteikimas prieš mokslo siekiančius, padlaižiavimas cariniams valsčiaus pareigūnams, lietuviškos spaudos neskaitymas – taip buvo apibūdinami Jiezno krašto žmonės.

1907 m. baigę mokėti palūkanas už 1861 m. baudžiavos panaikinimo metu gautą žemę valstiečiai tapo pilnateisiais savo žemės savininkais. Nemaža dalis kaimų 1904–1914 m. išsiskirstė iš gatvinių kaimų į vienkiemius. Tačiau ir toliau dauguma net drauge su savo broliais valdė 5–10 ha žemės. Pats Jiezno miestelis buvo kaip kaimas apšiuręs, tesiekęs 1000 gyventojų. Jame jau buvo įsigalėję žydų prekybininkai. Daugumai kaimo žmonių nebuvo galimybių prasigyventi. Tad energingesni, veiklesni žmonės ieškojo išeities. Prasidėjo pirmoji emigracijos banga į JAV. Ten išvyko per 500 krašto žmonių. Vos ne pusė jų grįžo į gimtąjį kraštą, nusipirko žemės ir sėkmingai ūkininkavo. Krašto žmonėms nepaprastai didelę įtaką darė lietuviškoji spauda. 1917 m. kiekviename kaime jau buvo po du – tris šviesuolius, kurie ne tik skaitė spaudą ir surašydavo nusiskundimus į valdžios įstaigas, perskaitydavo artimiesiems laiškus iš užsienio ir surašydavo atsakymus. Daug įtakos krašto gyvenimui turėjo 1910 m. klebono Jono Galaunės įsteigtas prekybos –vartojimo kooperatyvas „Spiečius“. Įsisteigė dvi taupomosios kasos Jiezne. Sumanesni, darbštesni žmonės pradėjo taupyti, pirktis žemės ūkio padargų ir technikos, statyti naujus trobesius. Šį procesą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas ir su juo susijusi kaizerinė krašto okupacija.

Jiezno kraštas po 1918 m. vasario 16-osios akto

Žmonės kentė sunkų kaizerinės okupacijos jungą, nes turėjo atiduoti arklius, sviestą, sūrius, kiaušinius, mėsą. Ypač kentėjo, badavo Vilniaus lietuviai, kurie buvo tautiškai ir pilietiškai aktyviausi. Klebono Jono Galaunės, Kosto Daunoro pastangomis į Vilnių 1914–1918 m. pastoviai buvo vežamas maistas badaujantiems lietuviams. Okupantai negailestingai kirto miškus ir vežė į Vokietiją. Jie slopino bet kokį priešinimąsi rekvizicijoms. 1917 m. Pikelionyse susidorojo su jų įsakymams nepaklususia Ardaravičių šeima.

Okupacinė valdžia po Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto paskelbimo neleido jo įgyventi praktikoje, steigiant vietinę lietuvišką savivaldą.

Tokioje padėtyje ypač aktyvus buvo nepriklausomybės siekio Jiezne vairininko klebono Jono Galaunės pagalbininkas Kostas Daunoras. Tai jis paslapčia atvežė į Jiezną ir aplinkinius kaimus ir išplatino nespėtus okupantų konfiskuoti kelis 1918 m. vasario 19 d. „Lietuvos aido“ egzempliorius su laikraštyje patalpintu Nepriklausomybės aktu. Jo agitacija minėtu laikotarpiu davė rezultatą. Įsidėmėkime Kosto Daunoro (Kazynio Kastanto) publikacijas 1918 m. kovo 23 ir balandžio 3 d. „Tėvynės sargo“ žurnale. Jie apibūdina Kosto Daunoro veiklą, artimiausius pagalbininkus: „Liciškėnų sodžius (Jiezno parapija). Nuo Naujų Metų pas mus pradėjo darbuotis pernykštė mokykla, kurią lanko 40 vaikučių, bet greitu laiku tikimasi, kad skaičius lankytojų gerokai padidės, nes be vietinių vaikučių nuolat peršasi mokyklon iš kaimyninių sodžių jų draugai. Dėlei mokytojo Justo Guso darbštumo ir sumanumo, šita mokykla yra pavaizdu visiems apylinkės sodžiams.

Vakarais jaunimo tarpe buvo įsivyravęs kortų lošimas, bet tą blogumą jaunimas greit suprato ir vietoje kortų įtaisė suaugusiems vakarinius kursus. Kursų įrengime daugiausiai pasidarbavo susipratęs vietinis ūkininkas Petras Kuzmickas (šilta banga manyje, tai mano senelis – V. K.), kurio naudingais patarimais kaimynai jau senai naudojosi. Kursuose mokoma lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, geografijos, aritmetikos ir sveikatos dalykų; mokytojauja J. Gusas ir A. Majus. Kursus lanko 16 vaikinų, 1 vyriškis ir 5 merginos. To paties jaunimo čia yra ruošiamas vakaras, kuriame bus vaidinta 4-ų veiksmų komedija „Vagys“. Kazynio Kastantas“ („Tėvynės sargas“, 1918 m. kovo 23 d., nr.11, p.8).

Po dviejų savaičių minėtame laikraštyje skaitome kitą Kosto Daunoro korespondenciją: „Jiezno gyventojai jau prieš karą išsiskirstė į kolonijas, kuriose gyvenimas sekasi nepalyginamai geriau. Prieš karą buvo net kelios draugijos. Svarbiausia jų buvo vartotojų draugija; jos krautuvėje, be įvairių prekių buvo ir visokių įrankių. Kurį laiką gyvavo arbatinė, veikė dvimetė liaudies mokykla, bažnyčioje giedodavo didelis choras.

Užėjusi karo audra visa prarijo. Betgi dabar išblaškytas visuomenės judėjimas vėl grįžta į vagą. Š.m. vasario mėn. „špitolės“ bute buvo atidaryta mokykla, kurią lanko daugiau kaip 30 mokinių. Mokytojauja Antanas Majus. Mokyklai padidinti rūpinamasi pataisyti senosios mokyklos namas. Kaip girdėti klebonas kun. Galovnia rengia suaugusiems vakarinius ir paidagogijos kursus. Vietinis vargonininkas organizuoja didelį bažnytinį chorą, kuris be bažnyčios giesmių mokins ir skambiųjų lietuviškų dainelių ir pradžiugins jomis visą Jėzno apylinkę“ („Tėvynės sargas“, 1918 m. balandžio 3 d., nr.13, p.8 – kalba netaisyta)

Lietuvos Taryba ieškojo sprendimų, siekdama išgauti iš Vokietijos diplomatinį pripažinimą. Klebonas Jonas Galaunė su Kazimieru Steikūnu tuo metu steigė tautines pradžios mokyklas Pelekonyse, Vėžionyse. Jiezno parapijoje renkamos lėšos tautos reikalams.1918 m. birželio 30 d. parapijiečių susirinkime išrenkamas Jiezno parapijos komitetas, kurio pirmininkas Jonas Galaunė, nariai: mokytojas A. Majus, ūkininkai I. Klimavičius, K. Valatkevičius, A. Česnavičius.

Bus daugiau

istorikas Vytautas Kuzmickas