Holovčinskiai karuose už Tėvynę
1571 m. mirus broliui Mikalojui, kunigaikščiai Sčastnas ir Jaroslavas Holovčinskiai savo valdas persiskirstė taip, kad Jiezno ir Šventininkų žemės, Holovčinas ir dvarai prie Minsko atiteko Sčastnui, o Kniažycai, Balbieriškis bei Pramiežio (Peršėkės – dabartinė Balbieriškio seniūnija) dvaras su pilimi atiteko Jaroslavui, kartais save vadinusiam, pagal tolimus protėvius, Rapalovskiu.
Kunigaikštis Sčastnas 1581 m. gegužės 23 d. Kauno žemės teisme įrašęs Jiezno miestelio steigimo aktą, po dviejų mėnesių, birželio 25–30 d., pirmąkart susidūrė su karo realybe: dalyvavo Mogiliovo gynyboje, atrėmė maskvėnų puolimą. 1581 m. birželio 30 d. jis iš sudeginto Holovčino rašo laišką karaliui Steponui Batorui: „Jūsų karališkai malonybei Mogiliovo ir Mogiliovo priemiesčių šimtus namų moskovitai (maskvėnai – V. K.) sudegino ir nužudė tuos, kurie negalėjo patekti į pilį ir pasislėpti mieste. Bet su Dievo pagalba Jūsų Karališkos Malonybės jo Šviesybės, Trakų pono Kristupo Radvilos, pono Kozanovskio ir pono Temriuko kuopos kariai iš karto susirinko ir davė vos ne dešimteriopai stipresniam priešui atkirtį ir apgynė pilį ir miestą“. Maskvėnai pasitraukė iš LDK. Kyla hipotezė, kad būtent šie įvykiai ir galėjo paskatinti brolius apie Jiezno dvaro rūmus įrengti gynybinius įtvirtinimus.
Sčastno Holovčinskio žemės dabartinėje Baltarusijoje dažnai atsidurdavo kovų su Maskva pafrontės zonoje tiek Stepono Batoro, tiek vėlesnio karaliaus Vladislavo Vazos laikais.
Sčastno Holovčinsko valdas Holovčine, kaip ir visose LDK valdose, be karų dažnai kamavo ir gamtos stichijos. Apie tai kalba net senieji rusėnų Barkulabo metraščiai: „1587 m. žiema buvo labai snieguota, stiprūs šalčiai, galingos pūgos. Nepasisekė ir pavasarį, reta diena buvo be sniego. Ir taip iki Švento Jurgio. O Jurgis šventuoju buvo tik dvi savaites, o po to baisu ir dienomis, ir naktimis buvo. Viesulas plėšė namų stogus, griovė pačius namus, niekaip negalėjo naktimis užmigti žmonės. Net piemenų su gyvuliais pastoges kruša sukapojo. O kunigaikščio Holovčinskio miškuose daug kupetų šieno perkūnas sudegino. Jau rugsėjį vėl pasirodė sniegas, javai taip ir liko nenupjauti. 1587 m. buvo nederliaus ir bado metai“.
Kunigaikščiai Holovčinskiai įsijungė į kovas su Tėvynės priešais. Sčastno ir Jaroslavo tėvas Jaroslavas (iki 1567 m.) dalyvavo 1558–1582 m. Livonijos karo pradžios kariniuose veiksmuose. O jo anūkai aktyviai dalyvavo kovose su priešais didžiojo jų giminaičio Jono Karolio Chodkevičiaus gretose. Sčastno sūnus generolas Jonas Holovčinskis dalyvavo Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos karuose su Švedija 1600–1629 m., taip pat Infliantų kare. Jaroslavo sūnus, Žemaitijos pilininkas Aleksandras Holovčinskis (1570–1617) dalyvavo 1609 m. kare prieš Rusiją prie Smolensko ir kartu su broliu Konstantinu derybose su Maskvos pasiuntiniais 1615 m.
Kunigaikščiai Holovčinskiai
pavietų žemės teismuose
Kunigaikščiai Holovčinskiai buvo labai uolūs ir kantrūs savo teisių, savo ekonominės ir politinės gyvensenos sampratos gynėjai, nors ne visuomet jie buvo pripažįstami teisiais. O mums įdomu, kokia buvo to meto realybė. 1584 m. spalio 5 d. Sčastno Holovčinskio tarnautojas Zakarijus Fedoravičius skundėsi dėl Kauno pavieto žemionio Iljos Ulskio Jachniškių kaimo (pavadinimas nuo vieno pirmųjų valdos savininkų Jachnovskio) pavaldinių, kurie 1584 m. spalio 28 d. užpuolė Jiezno kunigaikščio Vilūnų kaimą ir iš kunigaikščio pavaldinio Jurgio Lukaševičiaus pagrobė karvę, pirktą už 2 kapas lietuviškų grašių.
1583–1584 m. tęsėsi teisminiai ginčai tarp Jaroslavo Holovčinskio, jo žmonos Z. Chodkevičiūtės ginčai su Trakų pavieto žemionimis Stanislovu ir Martyno Miglinais. Mat, 1571 m. miręs abiejų Holovčinskių brolis Mikalojus buvo skolingas Miglinų giminaičiui. Holovčinskiams teismuose atstovavo tas pats Fedoravičius. Nors Holovčinskiai stengėsi vilkinti procesą, bet teismas galutinai nusprendė, kad Jaroslavas Holovčinskis turi sumokėti 100 kapų skolos ir baudą už neatvykimą į teismus – 6 kapas lietuviškų grašių ir dar 36 grašius.
1582 m. Sčastnui Holovčinskiui teko bylinėtis Minsko žemės teisme, nes jis pažeidė kaimyninių bajorų žemės valdų ribas. 1590–1591 m. jis taip pat bylinėjosi Lietuvos Vyriausiame Tribunole su Barbora Kišina dėl 1000 lietuviškų grašių sumos.
Visgi, pagrindinis Jiezno dvaro savininko rūpestis tuo metu buvo Jiezno miestelio plėtimo darbai, pirmosios Holovčinskių valdose kalvinų maldos namų statyba, Jiezno grafystės plėtimas. Grafystė (administracinė – teritorinė, o ne grafų valda – V. K.) savo esmine sudėtimi buvo užbaigta formuoti 1606 m. Net dabartinis miestelio planas, daugelis jo gatvių, kelių krypčių, pirmieji dvaro rūmų pamatai mena pirmąjį miestelio architektą – kunigaikštį Sčastną Holovčinskį. Jis 1605 m. Minsko apylinkėse iš Panevėžio ir Šeduvos laikytojo Petro Krašinsko įsigijo Zacievo dvarą. 1600 m. Sčastnas buvo paskirtas Minsko pilininku ir šias pareigas vykdė iki pat savo mirties. 1610 m. mirus Sčastnui, o 1612 m. ir jo žmonai Halskai Chodkevičiūtei, Jiezno valdas laikinai prižiūrėjo brolis Jaroslavas, o nuo 1618 m. jos atiteko sūnui Jonui Holovčinskiui, Holovčinas – seseriai Reginai. Reikėtų pridurti, kad Sčastnas Holovčinskis dar turėjo dukras: Kristiną (1573–1581) ir Sofiją, mirusią 1605 m. Jau po brolio mirties 1612 m. Jaroslavas Holovčinskis fundavo Balbieriškio kalvinų maldos namus.
„Padėk mums, Viešpatie, kuris sutvėrei, mus, dangų ir žemę“
Tai būdavo daugelio kalvinų sinodų, vykusių dažniausiai Vilniuje, apibendrinantys maldos žodžiai. Būdamas Vilniuje prie reformatų vėlesnio laikotarpio maldos namų, taip pat prie Radvilų rūmų, kur anksčiau buvo pirmieji kalvinų maldos namai, apmąsčiau XVI –XVII a. sandūroje vykusios reformacijos ir kontrreformacijos esmę, santykį ir dvasią. Suprantama, istoriškai, o ne konfesiškai. Reformacija išaugo ant katalikų bažnyčios tarnų jautrumo stokos žmogui, perdėto verslumo bažnyčios veikloje, priešinimosi reformuoti liturgiją. Tuo metu vykusioje kovoje tarp katalikų ir reformatų pasireiškusi įtampa keliasdešimt kartų viršijo tyčiojimosi ir neapykantos atmosferą, su kuria šiuo metu susiduria kai kurie, tam tikros tolerancijos reikalaujantys asmenys. Būta daug smurto, neteisingumo. Ir su visa atsakomybe akcentuoju, kad ypatingai daug to būta iš katalikų pusės. Šalia to, ši kova atnešė daug naudos: lietuvišką žodį per Martyno Mažvydo „Katekizmą“, M. Daukšos „Postilę“, Vilniaus universitetą – kultūros ir laisvos minties fenomeną, pradines parapijines mokyklas lietuvių kalba, puošnumo spindesį Jiezno ir kitose bažnyčiose.
Manau, ateityje dar nustatysime tikslią kalvinų maldos namų Jiezne pastatymo datą, gal netgi bus ryžtasi tai įamžinti atminimo lentele. Dabar prognozuojame tarp 1581 m. miesto į kūrimo akto, kuriuo skelbiama vienos pirmųjų krašte apaštališkos kalvinų bažnyčios statyba, ir 1599 m., kada kunigaikščiai Holovčinskiai buvo atsisakę mokėti dešimtinę Darsūniškio bažnyčiai dėl Jiezno kalvinų bažnyčios išlaikymo naštos.
Kalvinų bažnyčios funkcionavimą parapijos mėnraščio puslapiuose esame nušvietę iki 1625 m. Dabar, lenkų mokslininkams pateikus naujus tyrinėjimus, remiantis Lenkijoje esančiais dokumentais, tą chronologiją galime pratęsti.
1625 m. mūsų regione buvo penki kalvinų maldos namai: Jiezno, Balbieriškio, Pramiežio (šalia Balbieriškio), Šventežerio ir Druskininkų. 1627 m. šios keturios kalvinų bažnyčios, išskyrus Druskininkų buvo prijungtos prie Žemaitijos kalvinų srities (distrikto). 1630 m. Jiezne jau dešimt metų kalvinų pamokslininko pareigas atliko Stanislovas Bialockis.
Jonas Holovčinskis – kalvinizmo rėmėjas LDK
Kunigaikščio Sčastno sūnus Jonas aktyviai propagavo kalvinizmą, statė kalvinų maldos namus. 1623 m. jis fundavo Holovčino, o 1630 m. Sidro maldos namus, rūpinosi jų statyba.
Jiezno kalvinų bažnyčia be sutrikimų funkcionavo iki 1631 m., iki tol, kol buvo gyvas šis Jiezno dvaro savininkas. Jonas Holovčinskis, kaip LDK didysis taurininkas (atsakingas už karališkų gėrimų sandėlius ir puotų organizavimą), 1630 m. LDK kalvinų maldos namams Jiezne, Holovčine, Balbieriškyje, Pramiežyje ir Sidroje skyrė 400 auksinų, tarp jų iš savo Jiezno dvaro dvariškių – 100 auksinų, surinktų tiek iš evangelikų, tiek iš katalikų.
Prieš porą metų teigėme, kad Jiezno kalvinų bažnyčia nustojo veikusi apie 1634. Tačiau naujausi atrasti šaltiniai mini bažnyčios veiklos nutraukimą 1637 m. Visgi, paskutinysis, nuo 1631 m. buvęs Jiezno kalvinų pamokslininkas Martynas Skrockis nepasisavino jokių Jiezno kalvinų bažnyčios sidabrinių pinigų, jis juos atidavė Rusų (Minsko, Oršos, Polocko, Mstislavlio, Vitebsko kalvinų maldos namai) superintendantui, kuris laiku jų neperdavė Jono Holovčinskio našlei Elenai. Martynas Skrockis, netekęs ganytojo vietos Jiezne, 1637 m. buvo iškeltas į Raseinius.
1631 m. mirus bevaikiui Jonui Holovčinskiui, Jiezno valdos pereina į sesers Reginos Holovčinskaitės (?–1640) rankas. Ji pirmą kartą buvo ištekėjusi už Minsko pilininko Petro Tiškevičiaus (Logoisko atšaka), kuris mirė 1631 m. Prieš antrą kartą ištekant už Mstislavlio ir Vitebsko vaivados Kristupo Kiškos 1634 m., 1633 m. ji pardavė Jiezno dvaro valdas ir rūmus giminystės ryšyje buvusios Pacų šeimos atstovui pakancleriui Steponui Pacui.
Jiezno kalvinų maldos namų pavertimas katalikų bažnyčia įvyko ne anksčiau kaip 1637 metais.
Kaip Pacams ateiti į politinę areną padėjo Radvilos, taip Holovčinskiams – glaudžiai giminystės ryšiais susiję Chodkevičiai, o vėliau ir Valavičiai. Bet ir Holovčinskių tikėjimo orientacija reformacijos laikotarpiu keitėsi: Sčastno Holovčinskio dukra Regina jau nepropagavo kalvinizmo. 1617 m. į katalikybę perėjo brolio Jaroslavo sūnus, Žemaitijos pilininkas Aleksandras Holovčinskis. 1630 m. už Kristupo Sapiegos ištekėjo jo sesuo Ona ir perėjo į katalikybę.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas