Greit minėsime valstybės šimtmetį, o dar po metų – Jiezno kautynių su bolševikais šimtąsias metines. Prienų–Vilniaus ir Alytaus–Kauno kelių sankryžoje, šalia Verbyliškių, atsiras monumentas, skirtas savanoriams, pavertusiems niekais bolševikų planus įsitvirtinti Jiezne ir veržtis į Prienus, Marijampolę ir laikinąją sostinę Kauną.
Bolševikų įsiveržimas į Jiezną
1919 m. vasario 9 d. iš bolševikų 1919 m sausio 5 d. užimto Vilniaus išžygiavę bolševikinio 7-ojo pulko kariai pasirodė Jiezne. „Pasaulinės revoliucijos nešėjų“ veiksmus užfiksavo vienas iš pirmųjų Jiezno savanorių iš užužerėje buvusio Antanavos kaimo Juozas Saikelis – Saikevičius. Pateikiame jo, kaip betarpiško liudininko atsiminimus: „Pro bažnyčią vieškeliu atjojo su riksmu apie 20 bolševikų, jie jodami kėlė didelį triukšmą, rėkė ant arklių, kad jie eitų, nes tie nenorėjo jų klausyti ir vos kojas vilko. Jie rėkė ant žmonių, kad kelią duotų. Bet žmonės jų labai nenoromis klausė: vos tik pamatė neprašytus svečius, tuoj ir liko tuščias miestelis. Visi skubino namo, nes bijojo bolševikų. Šie atjoję visi nulipo nuo arklių ir skubino į krautuves medžioti maisto ir kitų jiems reikalingų daiktų. Juozas Saikelis – Saikevičius neskubėjo į namus, jis norėjo pamatyti, kaip bolševikai atrodo: „Ir iš tikrųjų buvo ko pažiūrėti: vieni arkliai su balnais, kitų – dirbtiniai balnai, (pančiais persirišę per arklius, galuose kilpos), o jie patys irgi – vieni civiliai, kiti kariai ir apiplyšę, kaip ubagai, o prie krūtinių turėjo prisisiuvę raudonos spalvos kaspinus. Išėję iš parduotuvių, jie negrįžo tuščiomis rankomis, bet daugiausiai nešėsi duonos ir eidami graužė iš viso kepaliuko, rodos, devynias dienas nevalgę“.
Kiek pabuvęs miestelyje, savanoris grįžo į namus. „Motina pradėjo verkti iš baimės, kad neatimtų paskutinės duonos. Bet mes pradėjome darbuotis: slėpėme valgomus ir nevalgomus daiktus, kad jie nerastų, o palikome tik dėl akių truputį duonos ir mėsos.“
Bolševikų ilgai laukti neteko. „Tuoj atsidarė durys ir įslinko civiliai apsirengęs asmuo, tik su diržu ir šautuvu rankose, o ant šautuvo durtuvo – raudonas skurlys. Pirmiausiai paprašė pavalgyti, o kada pavalgė, tai paaiškinęs, kad ir jo „tovariščiam“ reikia valgyti, nuėjo pats ieškoti daugiau. Pamatęs mėsą iš džiaugsmo net suriko: „Ei, buržujai! Aš jau mėsos skonį pamiršau, o čia jos yra. Ir atsinešęs mėsą į kambarį, pradėjo pjaustyti ir kimšti į krepšį, bambėdamas po nosimi „ant buržujų“.
Bolševikai pradėjo apiplėšinėti ne tik Jiezno, Jiezno dvaro kolonijų, Liciškėnų žmones, atiminėjo ir pašarą, uždraudė būriuotis daugiau kaip po tris. Bolševikai, nesiskaitydami su klebono Jono Galaunės protestu, į bažnyčios bokštą įkėlė kulkosvaidį.
Lietuvos kariuomenės vadovybės sprendimas
Bolševikų žygio strateginis tikslas buvo užimti Jiezną, Birštoną, Prienus, o vėliau ir laikinąją Lietuvos sostinę – Kauną, kurį gynė gan silpnokos lietuvių pajėgos. Lietuviams kovose su bolševikais tuo metu padėjo vokiečiai. Deja, dažnai jų veiksmai buvo neprognozuojami, dėl karinės drausmės susilpnėjimo ir vokiečių daliniuose pasireiškusios kairiųjų – spartakininkų įtakos.
Lietuvos valstybės būklė tomis dienomis buvo ypatingai sudėtinga. Vyko įnirtingos kovos su bolševikais ne tik mūsų krašte, bet ir Alytuje bei Kėdainių-Šėtos rajone.
Lietuvos kariuomenės vadovybė nedelsdama pasiuntė į Jiezną daugiau kaip 200 antrojo pėstininkų pulko kuopos karių. Jiems vadovavo pats krašto apsaugos ministras Stasys Zaskevičius. Antrajam pulkui tuo metu vadovavęs jieznietis V. Grigaliūnas – Glovackis, viceministro sprendimu, buvo paliktas Kaune. Dauguma Jiezne kovojusių pulko karių buvo kilę iš Šakių, Vilkaviškio, Alvito, net iš Išlaužo, Prienų, Šilavoto ir kitų Suvalkijos vietovių. Tarp šio pulko karių jiezniškių nebuvo. Savanoriai pagal kovos planą bolševikus Jiezne iš Birštono turėjo pulti ir apsupti 3 kryptimis: kairiajame sparne link Kruonio, centre, pro Benčiakiemį, dešiniajame sparne link Verbyliškių – Antanavos, apeinant ežerą.
Vyties kryžiaus kavalieriaus Juozo Pauliukevičiaus atsiminimai
Juozas Pauliukevičius gimęs 1893 m. Šilavoto valsčiuje. Jo pasakojimas įdomus tuo, kad jis, žygiavęs kuopos centrinėse pozicijose, atskleidė pirmąjį nesėkmingą lietuvių karių kovos etapą 1919 m. vasario 10 d. „Pūga pasidarė lėtesnė. Iš tolo ryškėja ir Jieznas su savo susispaudusiais trobesiais virsta lyg naujai dažomas tamsesniais dažais. Kažin kas nurodo ir mes pamatome miestelį ant kalniuko. Iš jo bėga juodi kūnai. Po du, po tris, po penkis grupelėmis. Dar vienas kitas nubėga, su jais nuskamba ilgi ploni paskutinių šūvių garsai. Vėl kažin iš kur ateina žinia, kad priešas bus sumuštas. Gulim mes sniege, kalename iš šalčio dantimis ir spėliojame, kas iš to miestelio bėga?
Tyla sniegyne. Stingstanti, šalstanti tyla. Girdėti užpakalyje darda vežimai. Apsisukę skaromis, miliniais drabužiais vietiniai grįžta iš Prienų (iš turgaus – V. K.) ir žiūri į mus. Matom jų veiduose didžiulį nustebimą ir šokinėjančias akis.“
Lietuvių savanoriai niekaip negalėjo patikėti vietinių ūkininkų pasakojimu, kad Birštonas pilnas sužeistų lietuvių kareivių, kad aplink daugybė kraujo. Savanoriai netgi šautuvą piktai kaimiečiui parodė.
„Ar galime tikėti, įsakymo laukiame. Iš čia nepasitrauksime, nors kažin ką kalbėtų“
Bet greitai pasirodė nepažįstamas lietuvis karys: „Pro pravirą kepurę matėsi kuokštelės sulipusių rusvų plaukų, žvilgančių prakaitu. Jis atbėgo su pranešimu – atgal! Trauktis! Šios minutės buvo pačios bjauriausios. Kautynių viltis mumyse užmušė daugybę vargų ir trūkumų. Dabar jutome pyktį, skausmą, geliančius šaltyje kaulus, alkyje praleistą dieną ir šiurkščias ateities mintis. Tris kilometrus prie sniege susmegusio kaimo (Benčiakiemio – V. K.) sustojome. Čia priėjo prie mūsų dar karių. Vadai prikišę žemėlapį žiūrėjo, tarėsi, svarstė būseną ir sprendimą.“
Artėdami prie Birštono besitraukiantys antrojo pulko kariai sutiko nuo Prienų į pagalbą skubėjusius karius. „Jie nuėjo į Prienus, o mes – Birštono pusėn. Sava žeme, savuoju keliu eina savieji vyrai. Mes dar nesutriuškinti“.
Anot J. Pauliukevičiaus, tik atvykus į Birštoną, atsiskleidė pilnas kautynių vaizdas. „Čia radome savo kairiojo sparno liekanas po kovos prie miestelio pūgoje. Kas buvo atsitikę su savanoriais, ėjusiais savo noru į kautynes? Juos vedė karininkas Četuchinas. Naujokai, trokštantys pergalės, buvo stabdomi vado, sukišti į kažin kokią netinkamą vietovę, o galų gale ir pats vadas atsisuko prieš savo kareivius. Jis buvo išdavikas! Būrys buvo atiduotas priešui, o jis pats perbėgo pas bolševikus.“
Sunki buvo išlikusių lietuvių savanorių būklė. „Mačiau vyrus, pametusius klumpes ir ilgą laiką ėjusius sniegu basom kojom. Vienplaukiai, suvargę, dėl nesėkmės sugniužinti, jie atrodė bejausmiai ir nekalbūs. Apsižiūrėję pamatėme, kad tarp mūsų ne visi. Keliolika kuopos draugų nebebuvo. Jie dingo ten, toje gėdos kraujo ir sniego pūgoje“
18 lietuvių savanorių žuvo, šeši buvo sužeisti, 33 pateko bolševikų nelaisvėn. Kuopoje teliko 120 vyrų.
Mūšio metu daugelis jiezniečių katalikų slėpėsi bažnyčioje, o judėjai – miesto mūrinėje ligoninėje (šalia dabartinės kavinės). Iš bažnyčios bokšto kalenantis kulkosvaidis kėlė paniką jiezniečiams. Klebonas J. Galaunė nurodė gultis ant bažnyčios grindų ir melstis. Už nepaklusimą bolševikams klebonas J. Galaunė kartu su sužeistaisiais ir belaisviais buvo išsiųstas į Stakliškes. Jį ir belaisvius buvo norima nužudyti, juos savo užtarimu išgelbėjo pas bolševikus tarnavęs karininkas Stasys Puzinas.
Bolševikai žiauriai pasielgė su sužeistaisiais: „Jie gulėjo suversti vienas ant kito, nuogi arba su baltiniais, perkirstais veidais, subadyti atviromis akimis arba sugniaužtomis rankomis.“
Jie buvo bolševikų netvarkingai apkasti. Prie jų kapo duobės (šalia pietinės kapinių užtvaros – V. K.) bolševikų pulko komisaras S. Mickevičius (nepainioti su V. Mickevičium-Kapsuku) pasakė „revoliucinę kalbą“, keikdamas nužudytus „buržujus“. Dienos vakare bolševikai lėbavo ir šaudė į apylinkes, kur papuolė“.
Bolševikai Jiezne 1919 m. vasario 11-12 dienomis
Kaip teigiama lietuvių rastuose bolševikų „komandieriaus“ užrašuose, vasario 11 d. bolševikai mūsų miestelyje nuvertė dar 1911 m. pastatytą paminklą carui Aleksandrui Antrajam, baudžiavos panaikinimo iniciatoriui: „Vasario 11 d. rytą Jiezno aikštėje Tarybų respublikos papročiu po nugriauto Caro Išvaduotojo paminklu buvo palaidotos revoliucijos aukos: nukautas raudonasis skyrininkas ir pulko ūkvedys. Abu buvo palaidoti paprastų pušų lentų, išmuštų raudona medžiaga, karstuose“.
„Vasario 12 d. kareiviai išsiskirstė į kaimus, beieškodami pieno, duonos ir kiaušinių, šaudė į dangų negailėdami šovinių“.
Kaip tik tą dieną, artimųjų teigimu, buvo bolševikų žvėriškai nušautas Liciškėnų kaimo gyventojas Juozas Daunoras, atsisakęs paklusti bolševikų savivalei, atimant jo maisto atsargas. Savanorių kapinėse ant jo kapo buvo užrašyta, kad jis – žuvęs savanoris. Patyrinėjus sužinome, kad jis nepriklausė jokiai karinei daliai. Iš tiesų – tai pirmoji bolševikų genocido auka mūsų krašte.
Vasario 12 d. bolševikai išsiuntė žvalgus į įvairias puses. „Žvalgai grįžo su blogomis naujienomis. Kašenų (Kašonių – V. K.) dvare pėstieji žvalgai buvo apšaudyti stipria priešo šautuvų ugnimi. Iki Birštono – irgi nepriėjo, pietuose žvalgai neperėjo dargi Verchnios upės“.
Iš Vilniaus buvo gautas įsakymas bolševikų pajėgoms 1919 m. vasario 15 d. užimti Kauną.
Vasario 12 d. vakare bolševikai nuėjo į kleboniją, pas vargonininką. „Tasai pasirodė esąs puikus muzikantas ir ilgai lepino brangiuosius svečius, skambindamas fortepijonu. Daugelis raudonųjų vadų paprašė vargonininką, kad šis paskambintų jų ūpui ir ėmė plaukti stiprūs marseljietės garsai. Paskui išdaiga nutraukęs motyvą, vargonininkas paskambino Šopeno maršą. Jis buvo liūdnas, kažkoks gresiančios nelaimės nujautimas kaustė kojas, neramino sielą.
Galėjo atsitikti, kad vargonininkas pasielgė ir išmintingai, ir sumaniai. Veikiausiai, jis bolševikams paskambino F. Šopeno „Laidotuvių maršą“
Bolševikų „kamandieriaus“ žygio užrašai parodo, kad vasario 13-osios dienos rytas bolševikams buvo nerimastingas: „… Rytas 13 d. buvo ūkanotas… Po neramios baisios nakties… žmonės užmigo… Išsiųstus žvalgus sutiko retąja ugnimi ties Lingėniškiu… Antanavos plente pasirodė… kažkokie kareiviai su vežimais… Jiezno ežero pietų pakrantėse pasirodė reta rinktinė… Tuojaus buvo pakeltos kuopos“. Tokie padriki bolševikų „komandieriaus“ užrašai rodė bolševikų baimę dėl tolesnės įvykių eigos.
Bus daugiau ‒
istorikas Vytautas Kuzmickas