Šiais metais minime Jiezno parapijos klebonų kun. Jono Galaunės 140-ąsias ir prel. Vincento Vaičiulio 125-ąsias gimimo metines. Tęsiame pažintį su iškiliaisiais dvasininkais (pradžia 2016 m. lapkričio mėn. Nr.10.)
Prelatas Vincas Vaičiulis – Lietuvos valstybės atgimime 1919–1924 m. Vilkaviškio „Žiburio“ draugijoje
Trečiajame „Žiburio“ draugijos susirinkime 1918 m. balandžio 1 d. kunigas V. Vaičiulis pasikvietė į svečius žinomą Vilniaus gimnazijos veikėją poną Grajauską, kuris visus supažindino su Lietuvos valstybės atstovo – Lietuvos Tarybos veikla – ir tolimesniais siekiais.
Gegužės 12 d. įvyko ketvirtasis iš eilės „Žiburio“ skyriaus susirinkimas. Kunigas V. Vaičiulis šiame susirinkime pasiūlė išrinkti ir nusiųsti į 1918 m. birželį numatomą Lietuvos valstybingumo šventę du delegatus. Taip pat buvo numatyta rengti pramoginius „Žiburio“ vakarus, o surinktas lėšas skirti mokytojams už darbą vakariniuose suaugusių žmonių mokymo kursuose.
„Buvo nutarta surengti pramogėlė jaunimui tokia programa: iš ryto devintą valandą bažnyčioje iškilmingos mišios su tam tyčia pritalkintu pamokslu; po visų bažnytinių pamaldų antrą valandą po pietų susirinks jaunimas drauge su senesniaisiais į tam tyčia parengtą salę: a) sakys prakalbas, b) skaitys referatus, c)deklamuos eiles, d) sakys monologus, e) padainuos iš to paties jaunimo susidaręs choras keletą dainelių, f) pažais keturis tautiškus žaislus(tautinius žaidimus-V.K) ir pagaliau g) to paties jaunimo sudarytam orchestrui pagriežus keletą šokių, visi skirstysis namuosna“ („Tėvynės sargas“ 1918 m liepos 7 d,nr. 25,p.6-kalba ir stilius netaisyti).
„Birželio 19 d. Vilkaviškyje vyko bepartyvinis lietuvių susirinkimas, vadovaujant vietinei inteligentijai su kunigu V. Vaičiuliu ir ponu Gavėnu priešakyje. Susirinkimo programa buvo šiokia: Vilkaviškio iškilmių (Lietuvos nepriklausomybės paminėjimas) surengimas, delegatų rinkimas Vilniaus iškilmėsna važiuoti ir tautinės vėliavos pagaminimas“ („Tėvynės sargas“1918 m. liepos 10 d.,nr.26, p.8). Buvo priimti sprendimai, minėtiems dalykams įgyvendinti buvo sudarytos 4 komisijos
Septintajame „Žiburio“ skyriaus susirinkime 1918 m. rugpjūčio 20 d. „pažymėtinas kunigo V. Vaičiulio projektas paimti „Žiburio“ draugijai katalikišką laikraščių agentūrą, ypačiai „Tėvynės sargo“, kaipo Žiburio „organo“ („Tėvynės sargas“, 1918 m. spalio mėn. 11 d., nr.33, p.10).
Kunigas V. Vaičiulis – Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos steigėjas
1918 m. sausio 6 d. V. Vaičiulio ir kitų bendražygių iniciatyva atkurtas „Žiburio“ skyrius jau vasario mėnesį įsteigė suaugusių kursus, kuriuos lankė apie 300 jaunimo. 1918 m. lapkričio 15 d. kunigo V. Vaičiulio iniciatyva buvo įsteigta Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazija. Gimnazijos direktoriumi paskirtas Stasys Vaitkevičius. 1918 m. lapkrityje joje veikė 2 klasės su 49 mokiniais. Apie jo rūpinimąsi gimnazija liudija daugybė dokumentų. Tai kartu su direktoriumi parašytas prašymas Švietimo ministrui J. Tūbeliui, kur dėl gimnaziją lankančiųjų skaičiaus augimo prašoma atidaryti trečiąją, ketvirtąją ir penktąją gimnazijos klases. Prašymo pabaigoje pabrėžiama :„Atsakymą ant prašymo meldžiame pranešti ar gimnazijos vedėjo ar „Žiburio“ skyriaus pirmininko ir Centro į galiotinio kunigo Vinco Vaičiulio vardu“ (LCVA, f.391,ap.2,b.1871,l.21). Tai daugkartiniai prašymai Švietimo Ministerijai pašalpoms, mokytojų atlyginimams apmokėti. Vincas Vaičiulis nuo pat pirmųjų gimnazijos dienų buvo jos kapelionas, dėstė tikybą ir Lietuvos istoriją.
1920–1921 m. kunigas V. Vaičiulis dirbo Alytaus gimnazijoje, kur daug nuveikė steigdamas pavasarininkų ir ateitininkų organizacijas. 1921–1923 m. jis jau Lietuvos kariuomenės Ulonų pulko kapelionas Kaune.
1923 m. jis vėl paskiriamas kapelionu Vilkaviškio gimnazijoje. Čia jis gimnazijos administracijos yra labai nuoširdžiai sutinkamas: „Mokytojams Vincui Vaičiuliui ir V. Kuliešiui paskirta visas Kalėdų priedas, nors šiais metais jie Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje mokytojauja tik 6 mėnesius.“ Kunigas V. Vaičiulis pirma perėjimo mokytojauti buvo etatiniu karo kapelionu virš dviejų metų,tiek pat Vl. Kuliešius tarnavo Lietuvos kariuomenėje Vyresniuoju leitenantu .Už tat ir skaitau juos turinčius teisę gauti Kalėdų pilną priedą (80% atlyginimo-V.K.) Jeigu tik galima prašyčiau Kalėdų priedą prisiųsti iki šio gruodžio mėn 22 d,kad Kalėdų atostogų pradžiai jį būtų galima mokytojams išmokėti“ (LCVA, f.391, ap.2, b.1875, p.244). Kunigas V. Vaičiulis 1923–1924 m. turėjo 22 tikybos, 4 Lietuvos istorijos ir 8 auklėjimo pamokas penktoje ir šeštoje gimnazijos klasėse. Už 34 pamokas kunigas kas mėnesį gaudavo 379 litų atlyginimą (Ten pat, p.45). Vyskupija jam mokėjo atskirą atlyginimą kaip kapelionui. Dvasiškio ir mokytojo darbas jam labai patiko, jis buvo kolegų ir gimnazistų gerbiamas ir mylimas. Sekantis jo gyvenimo etapas – darbas kapelionu ir mokytoju Aukštadvario mergaičių prekybos progimnazijoje 1924–1928 m. Iš čia, kaip labai brandi, patriotiška, dvasinga asmenybė, jis atvyko į Jiezno parapiją.
Šmeižtas apie Vincą Vaičiulį
2015 m. vasario 15 d. Birštono kurhauze buvo pristatyta Birštone gimusio ir čia mirusio Lietuvos kariuomenės leitenanto Alekso Žiūko (1910‒1983) prisiminimų knyga „Lemties verpetuose“. Kaip vienas iš knygos pristatytojų, buvau pakviestas ir aš. Neturėjau galimybių susipažinti su pačia knyga (ją įsigijau tik pristatymo dieną), tad savo pristatymą parėmiau turimais archyviniais dokumentais. Skaitydamas šią knygą nustėrau. Man žinomi dvasiniai ganytojai V. Vaičiulis ir kunigas Akstinas be rimtų faktų pristatyti kaip tautos išdavikai, MGB informatoriai: „Kryžkelėje Aleksas išlipo ir sutiko Jiezno kleboną, prelatą Vaičiulį, kuris po gydymo Birštono sanatorijoje atvažiavo į Jiezną. Senos kartos žmogus, klebonas į lietuvių tautos reikalus žiūrėjęs pro siaurus klerikalo akinius. Aleksui per savo šeimininkę, storą nutukusią bobą Agotą, kuri buvo visai užvaldžiusi „tėvelį“, jis daug pakenkė vokiečių okupacijos metais, o sugrįžus tarybų valdžiai į Jiezną jo, kaip dvasiškio, autoritetas, žodžiai buvo svarūs. Už tai Aleksas buvo nuteistas 15 metų katorgos. „Geradaris “ prelatas, išsipurtęs savo kailį už auksą, išraudo susidūręs su Alekso akimis. Matyt, dvasiškam tėveliui sąžinė neleido ramiai praleisti šito susitikimo“ (Aleksas Žiūkas. Lemties verpetuose. Vilnius, 2015, p.307, toliau – A. Žiūkas). Kitas „perliukas“: „Atėjo 1944 metų vasara. Tarybinė valdžia, išvijusi vokiečių okupantus, pradėjo kraštą valyti nuo nepageidaujamų „gaivalų“, kurti „naują rytojų“. Į nepageidaujamų asmenų sąrašą pateko ir prelatas Vaičiulis. Bet jis, būdamas turtingas, turėdamas nemažai aukso, išsipirko ir pažadėjo čekistams atsilyginti, įduodamas jiems į rankas nepageidaujamus piliečius. Vaičiulis apskundė Aleksą, atkeršydamas už jo pasiūlymo nepaisymą (prelatas V. Vaičiulis tuometiniam Jiezno valsčiaus viršaičiui A. Žiūkui patarė įsiklausyti ne į nacionalistus, atvirai bendradarbiaujančius su naciais, bet į krikščionis demokratus – V. K.). Už prelato prasimanymus, nebūtus šmeižtus Aleksas buvo nubaustas 15 metų katorgos (Ten pat, p.318). Kitur tarp jo šeimos tragedijos kaltininkų, „tikrųjų išdavikų“, įvardijamas prelatas Vaičiulis (Ten pat, p.313).
Tikroji tiesa
Istorijos mokslas remiasi argumentais, bet ne simpatijomis, antipatijomis ar prielaidomis. Tad peržiūrėjau daugybę archyvinių dokumentų, kad įrodyčiau ar paneigčiau A. Žiūko teiginius. A. Žiūkas 1941 m. birželio 23–25 d. vadovavo Birštono žmonių antisovietiniam sukilimui, suiminėjo tautai prasikaltusius komunistus, po to pora mėnesių vadovavo Birštono miesto apylinkės valdžiai. Kai sovietai jau artėjo prie Lietuvos, darbą pradėjo sovietų karinė žvalgyba „Smerč“ (rusų k. ‒ „mirtis„). Ji pirmiausiai suiminėjo dalyvavusius 1941 m. birželio sukilime, holokausto vykdytojus. A. Žiūko pavardė ir jo veikla iš Birštone gyvenusių komunistų buvo gerai žinoma. Jie jo ieškojo. Kadangi jis, 1942–1943 m. būdamas Jiezno valsčiaus viršaičiu gyveno pas prelatą, tad „Smerč“ tardė ir prelatą V. Vaičiulį. 1944 m. rugpjūtyje tardymo metu į klausimą, ar žinąs A. Žiūko buvimo vietą, prelatas atsakė, kad nežinąs. Tik girdėjęs, kad vienas Žiūkas žuvo Kaune, o kitas, mokytojas – Stakliškėse (Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, b.46951/ 3, p.80). Peržiūrėjau šimtus dokumentų Ypatingajame archyve, bet neradau net užuominos apie V. Vaičiulio bendradarbiavimą su NKVD. Todėl A. Žiūko kaltinimus prelatui vertinu kaip visiškai nepagrįstus.
A. Žiūkas, būdamas Jiezno valsčiaus viršaičiu, prie nacių pasižymėjo uolumu: „Aš, kaip valdžios pareigūnas, Jiezno valsčiuje šiuo karo metu kreipiu Tamstos rimtą dėmesį ir reikalauju, kad visos Jums uždėtos žemės gaminių, mėsos prievolės, pastočių ir kt. būtų visiškai ir laiku atiduotos bei pristatytos. Atminkite, kad karo metu vienos minutės pavėlavimas ir laiku nepristatymas būtinų reikmenų frontui pražudo tūkstančius žmonių. Nuo šios dienos aš imsiuos griežtų priemonių. Kas bus nerangus, tyčiom neatliks jau uždėtų prievolių, bus išsiųstas į koncentracijos stovyklas, priverčiamo darbo lagerius, bus nuvytas nuo ūkio ir panašiai. Tad, nerūgokite, jei dėl jūsų nerangumo, jus ištiks tokie smūgiai.“ (LCVA, f.399, ap.6, b.147, p.125). Buvo pradėti masiniai žmonių išvežimai darbams į Vokietiją. A. Žiūko sprendimu, į Vokietiją išsiųsti krašto šviesuoliai Steikūnų ir Mikailų šeimos. Prelatas V. Vaičiulis ir altarista J. Galaunė tam priešinosi (A. Žiūkas, p.224–228). Prelatas V. Vaičiulis pasiskundė Alytaus apskrities viršininkui Pečiuliui, su kuriuo 1920 m. tarnavo viename pulke. A. Žiūkas 1943 m. gruodžio 24 d. gavo iš apskrities raštą: „Jiezno valsčiaus viršaitis atleidžiamas iš pareigų, kaip netinkamos dvasios didžiajam Vokietijos Reichui. Pareigas prašau perduoti Palioniui Jiezno valsčiaus ūkininkui, o pačiam prisistatyti po 48 valandų į apskritį, kur gaus kitą paskyrimą“ (Ten pat, p.228). A. Žiūkas buvo nukreiptas į Svyrių apskritį, kur siautė raudonieji partizanai (Ten pat, p.228).
Šios bei kitos aplinkybės lėmė antipatiją prelatui V. Vaičiuliui. Patyrus suėmimą bei tremtį, ieškota skundikų ir juo „tapo“ nemielas V. Vaičiulis, bet, kaip minėjau, tai netiesa. Prelatas V. Vaičiulis buvo vienas iškiliausių to metų dvasininkas ir tautos patriotas.
Istorikas Vytautas Kuzmickas