Kristupas Zigmantas Pacas – didysis LDK diplomatas, kancleris, Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos pilietis ir politikas, žmogus, siekęs savo sielai ramybės, o kūnui – pilnakraujiškumo. Jo valstybininko atsakomybe buvo sustabdytos ir XVII a. 7 dešimtmetyje išstumtos iš LDK agresorių maskvėnų ir švedų kariuomenės, buvo išplėsta LDK autonomija bendroje su Lenkija valstybėje, kas trečias Seimas susirinkdavo Gardine. Jis savo aktyvia mecenato veikla suteikė žmonėms tikėjimo džiaugsmą, meno vertybes Pažaislio kamaldulių vienuolyne, Jiezno ir Vilniaus bažnyčiose.
Kristupas Zigmantas Pacas gimė 1621 m. (prieš 395 metus) tėvo, Lietuvos pakanclerio Stepono Paco ir motinos Onos Marcibelės Rudaminaitės šeimoje. Tiksli data nėra žinoma. Remiantis J. Volfu, būsimasis kancleris turėjo du brolius: Stanislovą Eustachijų (Prienų seniūnas) ir Mikalojų Steponą bei tris seseris. Sesuo Sofija buvo ištekėjusi už Vilniaus pilininko Jono Kazimiero Chodkevičiaus, Ona – už Mstislavlio vaivados Fridricho Sapiegos. Kotryna pasirinko vienuolės kelią.
Pasiruošimas valstybinei tarnybai
Jungtinėje Abiejų Tautų Respublikoje (Lietuva ir Lenkija) valstybines pareigas galėjo užimti tik kvalifikuoti, užsienio kalbas mokantys, valstybinio darbo ir teisės, karybos, mokėjimo bendrauti pagrindus turintys bajorai. Jau 1632 m. Kristupas Zigmantas su vyresniuoju broliu Stanislovu Eustachijum išvyko studijuoti į Krokuvos Universitetą. 1638 m. būsimasis kancleris ir jo brolis tęsė studijas Italijos Paduvos miesto universitete, dar po metų toje pačioje šalyje jie persikėlė į Perudžos universitetą. Po to abu broliai trejus metus studijavo Austrijoje, Graco universitete. O 1642 m. Kristupas Zigmantas Pacas Olandijos Leideno universitete studijavo karo inžinerijos dalykus – matematiką ir teisę.
Valstybinę lenkų kalbą jis mokėjo labai gerai. Studijuodamas vokiečių ir italų universitetuose jis išmoko šių tautų kalbas. 1654 m. vedė karaliaus Jono Kazimieo žmonos Liudvikos Marijos Gonzagos globotinę ir rūmų damą Klarą Izabelę Eugeniją de Mailly Lascaris, buvusio Prancūzijos kunigaikščio Conde giminaitę, tad pramoko ir prancūziškai. Kristupas Zigmantas Pacas gerai mokėjo ir to meto kanceliarijos rusėnų kalbą. Derybos su LDK okupavusiais maskvėnais vykdavo dažnai Maskvos tarme be jokių vertėjų. Tiesa, nėra jokių archyvinių duomenų, kad Kristupas Zigmantas Pacas būtų kalbėjęs lietuviškai.
Kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos globa
Radvilų Trimitų herbas, esantis Jiezno bažnyčioje, yra susijęs ne tik su Antano Mykolo Paco žmona Terese Radvilaite –Paciene. Jos giminaičiai tikrai žinojo, kad giminės Olykos šakos atstovas LDK kancleris Albertas Stanislovas Radvila globojo Kristupą Zigmantą Pacą ir suteikė jam politinės veiklos startą. Tai pirmąkart atskleidė istorikas Marijus Uzorka. Jis remdamasis šaltiniais rašė: „Prieš pat mirtį Steponas Pacas pasirūpino, kad broliai Kristupas Zigmantas Pacas ir Mikalojus Steponas Pacas (būsimasis Vilniaus vyskupas) bei jų giminaitis Mykolas Kazimieras Pacas (būsimasis LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada) būtų auklėjami kanclerio A. S. Radvilos dvare. M. K. Pacas globėjo buvo išsiųstas mokytis į jėzuitų kolegiją Lenkijos Braneve, jam buvo suteikta galimybė tarnauti husarų ar kazokų vėliavoje. Mykolas Kazimieras Pacas dažnai lydėjo savo patroną į Varšuvos seimus. Neabejotinai A. S. Radvila protegavo Kristupą Zigmantą Pacą, kuris vėliau netgi pakeitė globėją, viename svarbiausių Lietuvos ministrų poste – LDK kanclerio. Iš to galima spręsti, kad jau LDK pakanclerio Stepono Paco laikais draugiškumo ir savotišką tarnybos misiją Radvilų dvare atliekantys žymiausi Pacų atstovai buvo susaistyti glaudžiais įsipareigojimų ir protekcijos ryšiais.
Ligų išvargintas
Atrodytų, kad žvelgdami į LDK kanclerio paveikslus matome jį kaip galiūną, kurio rankose paskendęs kanclerio antspaudas. Iš tiesų, tai nuolat su ligomis kovojusi ir jų išvarginta asmenybė. Būdamas 44 metų,1665 m. jis surašė pirmąjį testamentą, kuriame jis pažymi, kad Jiezno bažnyčia dar nėra užbaigta, neuždengtas stogas. Jam mirus, Jiezno ir Šventininkų dvarai turėjo atitekti Vilniaus vaivadai ir LDK didžiajam etmonui Mykolui Kazimierui Pacui. M. Uzorka yra atkreipęs dėmesį, kad kancleris 1666-1667 m. sirgo, nedalyvaudavo svarbiuose Seimo posėdžiuose. 1673 m. vėl sušlubavo kanclerio sveikata, senatoriai rezidavo be jo. Nuo 1673 iki 1678 m. su pusmečių pertraukomis kancleris dažnai sirgdavo. 1678 m. jis parašė naująjį, kaip vėliau paaiškėjo, paskutinįjį testamentą, kuriame jis rašė, kad Jiezno bažnyčia jau užbaigta statyti, o Jiezno dvaras, jam mirus, turėjo atitekti žmonai Izabellei de Maill Lascaris. 1678 m. K. Z. Pacui labai paūmėjo dešimtmetį jį kankinusi inkstų liga, 1680 m. jį ištiko paralyžius, kuris nutraukė jo valstybininko veiklą. Nuo 1681 m. iki mirties 1684 m. kancleris gydėsi Karlsbade (Karlovy Vare).
Be ekonominės galios, su įtaka valdovui
Lenkų istorikas T. Vasilevskis yra paskaičiavęs garsių Lietuvos didikų pajamas iš paveldėtų turtų. Boguslavas Radvila gaudavo 240 000, Jonušas Radvila – 200 000 auksinų, o Kristupas Zigmantas Pacas – 40 000 auksinų.
Taigi, menkos pajamos neleido Pacų giminei iškilti. Kristupas Zigmantas Pacas (ypač žmonos pagalba) sumaniai priėjo prie karaliaus Jono Kazimiero Vazos ir iš dalies Mykolo Kaributo Višnioveckio. Už jų palaikymą jie susilaukdavo globos, suteikiant aukščiausius postus. 1674 m. išrinkus karalių Joną Sobieskį, kuris buvo prolenkiškas, jis Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos gyvenime įvairiausiais būdais menkino ir silpnino Pacų giminės įtaką, protegavo Radvilas ir Sapiegas. Tad Pacai dėl silpnos ekonominės galios, didelių asmenybių giminėje stokos ir dėl sudėtingos krašto, suspausto grobuonių valstybių rankose, padėties į politinį Olimpą jau niekados nesugrįžo.
Maskvos ir Švedijos agresijos metu
LDK kancleris – vienas iš svarbiausių LDK ministrų, vykdančių užsienio politiką. Karalius Varšuvoje turėjo Karaliaus kanclerį. Pagal veiklos pasidalijimą LDK kancleriui priklausė diplomatiniai santykiai su Maskva ir diplomatų priėmimų procedūros. Karūnos kancleris vykdė karaliaus pavedimus diplomatiniuose santykiuose su Vakarų valstybėmis ir Turkija. Kristupas Zigmantas Pacas, 1656 m. tapęs LDK pakancleriu, 1658 m. LDK kancleriu, iki gyvenimo pabaigos vykdė savotišką užsienio reikalų ministro funkciją, savo galias šios politikos požiūriu dažnai išplėsdamas. Savo darbo laikotarpiu kartu su Karūnos kancleriu jis rūpinosi santykiais tiek su Švedija, tiek su Turkija, tiek su kitomis valstybėmis.
1654 m. vasarą Maskva pradėjo senai suplanuotą invaziją į Lietuvos – Lenkijos valstybę. LDK turėjo menkas karines pajėgas ir nebuvo pajėgi pasipriešinti. Vilnius, Gardinas, Kaunas greit buvo užimti (buvo užimtas ir Jieznas, apiplėšti dvaro rūmai). Vakarinę Lietuvos dalį užėmė švedai. LDK buvo plėšiama ir niokojama.
Trijų dešimtmečių derybų fronte
LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas dėjo visas pastangas, kad iš maskvėnų ir švedų plėšiamos LDK kuo greičiau pasitrauktų maskvėnų kariuomenė, dar prieš maskvėnus buvo bandoma žaisti kitų okupantų – švedų korta. Tačiau Maskva nenorėjo sutikti su jokiomis teritorinėmis nuolaidomis ir delsė su derybomis iki 1656 m. rugpjūčio. Maskvėnai reikalavo, kad Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi būtų išrinktas Maskvos caras Aleksiejus Michailovičius, kuris išsaugos bajoriškas laisves, tikėjimo laisvę, padės Lietuvos – Lenkijos valstybei kare su Švedija atgauti Livoniją. Tokį maskvėnų siūlymą K. Z. Pacas atmetė, bet derybų nenutraukė. Lapkričio mėnesį su Maskva Nemėžyje, prie Vilniaus, pavyko pasiekti paliaubų susitarimą. Pagrindiniai punktai skelbė, kad sudaroma Maskvos ir Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos Sąjunga prieš Švediją, o caras bus renkamas valdovu arimiausiame JTR seime.
Dėl dvigubos okupacijos JTR buvo priversta bendradarbiauti su Maskva, kuri neteikė jokios pagalbos prieš švedus. Todėl pats K. Z. Pacas nusprendė vykti į Maskvą, bet valdovo buvo sustabdytas. Į Maskvą buvo išsiųstas kanclerio artimas draugas S. P. Medekša, per kurį buvo perduotas ir asmeninis K. Z. Paco laiškas carui, kuriuo buvo prašoma rusų užimtas kanclerio valdas Jiezną ir Kirsną grąžinti. S. P. Medekšos kelionė buvo nesėkminga. Po šio įvykio vėl prasidėjo didesni kariniai veiksmai tarp abiejų valstybių.
LDK kancleris suprato, jog negalima kariauti dviem frontais. 1660-1664 m. pasirašo taiką su Švedija ir imasi karinių veiksmų prieš Maskvą, veikdamas kartu su giminėmis, vadovavusiais LDK vėliavoms. Nuo 1667 m. Andrusavo paliaubų iki 1686 m. „Amžinosios taikos“ buvo nueitas didelis K. Z. Paco diplomatinis kelias. Šio valstybininko pastangomis buvo išsaugota valstybė, išvesta iš valstybės maskvėnų pajėgos, išvaryta švedų kariuomenė, nors valstybė ir neteko anksčiau priklausiusios Smolensko vaivadijos.
Karalius Jonas Kazimieras Jiezne
Jau nuo mažens girdėjome pasakojimus, kad Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos karalius Jonas Kazimieras Vaza lankėsi Jiezne ir gerėdamasis prabangiais, puošniais, su nieko nepalyginamais didingais rūmais lenkų kalba ištarė: „Rūmai verti Paco, o Pacas – rūmų“. Bet ar tai sakė karalius Vaza? Ar jie buvo skirti Jiezno rūmas ir kada tai įvyko? Stanislovas Moravskis savo darbe pateikė romantinę teoriją, kad tokie žodžiai, tarsi Jiezno sinonimas, taikytini XVIII a. II pusės rūmų savininkui, LDK Vyriausiam raštininkui (notarui) Antanui Pacui. Pagal Moravskį, rūmuose galėjo lankytis ir šiuos žodžius ištarti Rusijos caras Aleksandras I-asis. Tačiau šio fakto niekur nepavyko aptikti. Kita vertus, karalius, jeigu būtų ir užsukęs į Jiezną, tokius žodžius, skirtus politiniam priešininkui, vargu ar būtų ištaręs. Bičiuliai lenkai mums, jiezniečiams, brangius žodžius bando pritaikyti Dauspudos rūmams.
Daugybėje XVII-XVIII a. prisiminimų nekalbama apie šį istorinį faktą ir garsius Jiezno rūmus. Tiesiog jie buvo tolimi nuo kelių, buvo ne prie didžiųjų Lietuvos upių, buvo giliai pasislėpę apylinkių miškų tankmėje. Tiesiog savaime į galvą ateina paklydėlė mintis, kad Jiezno rūmai – vasaros rezidencija, skirta priimti privačius garbius svečius, politikus, pasislėpti nuo viešojo gyvenimo šurmulio. Bet tradicija apie karaliaus Jono Kazimiero Vazos apsilankymą Jiezne reikėtų tikėti. Tam visgi yra ir istorinių užuominų. Gerai įsiskaitykime į italų kalba parašytus karaliaus laiškus žmonai Marijai Liudvikai Gonzagai. Karalius Jonas Kazimieras nuo 1664 m. gegužės 15 d. iki liepos 7 d. buvo atvykęs į Vilnių kartu su Karūnos kancleriu, kitais karaliaus pareigūnais. Pas jį dažnai atvykdavo LDK kancleris Zigmantas Pacas, su kuriuo jie aptardavo valstybės reikalus. Žadėjo į Vilnių atvykti ir žmona Marija Liudvika, bet dėl ligos neatvyko. Birželio 18 d. laiške žmonai Jonas Kazimieras laiško pabaigoje pastebi, kad pas jį atvyko kanclerienė Pacienė. Ar kanclerienė negalėjo pakviesti karaliaus prieš išvykstant į Varšuvą užsukti į Jiezną, susipažinti su architektūros perlu?! Dar, galbūt, ir apžiūrėti Pažaislį, kur tais pačiais metais, lapkričio 3 d., turėjo įvykti kertinio akmens pašventinimas. Tiesa, Jonas Kazimieras Vilniuje buvo apsilankęs ir 1661 m., bet Jiezno rūmai tuo metu dar buvo tvarkomi po sugriovimo. Vilnių buvo aplankęs ir karalius Jonas Sobieskis, bet jau po kanclerio mirties. Tad, jeigu karalius Jonas Kazimieras Vaza apsilankė Jiezno rūmuose ir ištarė kanclerį ir rūmus šlovinančius žodžius, tai atsitiko 1664 m., tarp gegužės 16 ir liepos 7 dienų.
Istorikas Vytautas Kuzmickas