Kas tie dvi laiko ribas žymintys skaičiai? Ne, tai anaiptol ne laisvės ženklai, tai tik geresnių galimybių išgyventi sovietinę okupaciją simboliai. Turgaus aikštėse 1950-1952 m. dar buvo niekinami partizanų kūnai. Pasibaigus paskutiniam trėmimui 1952 m. ir toliau trėmimais buvo gąsdinama. Prasidėjo totalinis ūkininkų nuvarymas nuo savos žemės, kolektyvizacija. 1953 metais, mirus Stalinui, „pašiltėjo“ sovietinė sistema, bet žmogiško veido niekada neįgijo. Visa Lietuva ir mūsų kraštas suprasdami, kad pralaimėtas partizaninės kovos etapas – dar ne pabaiga, prisitaikė prie okupacijos sąlygų.
Jiezno rajono įkūrimas
Jiezno rajono įkūrimą lėmė 1950 m. sausio 19 d. tuometinės sovietinės Lietuvos (LTSR) Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakas „Dėl Lietuvos TSR administracinio teritorinio padalijimo“. Pagal šį įsaką Lietuva buvo padalinta į keturias sritis: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių, o jos – į 87 kaimiškuosius rajonus. Iki 1949 m. pabaigos buvo 49 apskritys ir 320 valsčių.
1950 m. birželio 20 d. 676,13 kvadratinių kilometrų plote buvo sudarytas Jiezno rajonas, į kurį įėjo respublikinės priklausomybės Jiezno miestas, Aukštadvario, Butrimonių miesteliai ir šios 16 apylinkių: Alešiūnų, Aukštadvario, Butrimonių, Būdos, Darsūniškio, Eičiūnų, Jiezno, Kristapiškių, Nemajūnų, Pieštuvėnų, Plaskūnų, Punios, Stakliškių, Užuguosčio, Vėžionių, Vilūnų. Didžiausios plotu buvo Užuguosčio (63,91 kv. km), Aukštadvario (46,62 kv. km), Pieštuvėnų (42,78 kv. km), Vilūnų (42,42 kv. km), Butrimonių (41,57 kv. km), Darsūniškio (40,06 kv. km). Gana nedidelę plotu (38,96 kv. km) Jiezno apylinkę sudarė šie kaimai: Benčiakiemio, Beržynų, Dambavos, Daukantų, Grikapėdžio, Jiezno kolonijos, Julinavos, Jundeliškių, Juodaviškių, Kisieliškių, Kukiškių, Lingėniškių, Mikalavos, Nibrių, Paverknių, Sokonių, Šilinių, Verbyliškių, Voseliūnų, Žideikonių.
Jiezno sovietinė savivaldybė buvo panaikinta 1962 m. gruodžio 9 d. ir įjungta į Prienų rajoną.
Kolūkinė gamyba – rajono ekonominis pagrindas
Žemė buvo pagrindinis sovietų valstybės paverstas žemės ūkio artelėms disponuoti turtas. Jiezno rajone 1951 m. buvo iš viso 56399 ha žemės, ariamos su daržais – 33905 ha, pievų – 6711 ha, ganyklų – 2006 ha, sodų – 249 ha, po trobesiais – 226 ha, krūmų – 1503 ha, miškų – 5653 ha, kirtimų ir degamų – 1351 ha, pelkių – 784 ha, kelių, gatvių, aikščių – 784 ha, vandens telkinių – 1109 ha, pustomų smėlynų – 31 ha, daubų, skardžių ir kitos nenaudingos žemės – 874 ha.
Sovietinėje sistemoje valstiečiai, kaip baudžiauninkai, buvo nuvaryti nuo savos žemės, sukolektyvintas jų turtas. Jie turėjo privestinai eiti į kolūkį, išdirbti tam tikrą darbadienių minimumą. Iki 1958 m. atlygis už atliktą darbą pinigais ir grūdais dažniausiai neatitiko elementarių pragyvenimo normų. Dėl to kolūkiečiai neretai pasisavindavo kolūkinį derlių, trąšas, kurą, labai dažnai girtuokliaudavo. Kolūkių skaičius rajono laikotarpiu išaugo nuo 12 iki 44. Kolūkiai savo ruožtu turėjo vykdyti grūdų, mėsos ir pieno prievoles valstybei. 1960 m. rajono ataskaitose konstatuojama, kad tais metais gauta 2153.520 rublių pajamų iš gyvulininkystės ir augalininkystės, tačiau didžioji dalis kolūkių skendo skolose, dirbo nerezultatyviai net iki vėlesnių laikų, kada tas skolas valstybė pradėjo nurašinėti. Kolūkiams centralizuotai buvo tiekiama technika, bet labai dažnai tinkamai nesukomplektuota, nekokybiška. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje kolūkiams leista per kooperatyvus įsigyti motociklų, sunkvežimių už papildomai parduodamų kiaušinių, mėsos kiekį. Pradėta daugiau dėmesio skirti kolūkinėms statyboms. Nuo 1958 m., dėl elementarių aprangos ir apavo prekių deficito, kolūkiečiai už gerą darbą buvo premijuojami: štapelinėmis suknelėmis, šilkiniais baltiniais, vilnoniais megztiniais, skustuvais, rankinukais, piniginėmis premijomis iki 100 rublių.
Netiesioginis nežmoniškumo, trėmimo faktų pripažinimas
Prisimename sovietinės okupacijos 75-ąsias ir pirmojo, didžiojo tautos trėmimo 74-ąsias metines. Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos sovietinė nomenklatūra jau šeštame-septintajame XX a. dešimtmečiuose suprato, ką tautai buvo padariusi pokaryje. Patyliukais pradėtas grąžinti kai koks turtas, atimtas trėmimų metu. Grįžę iš tremties žmonės buvo vadinami „specevakuotaisiais“.
1958 m. balandžio 17 d. Jiezno DŽDT vykdomasis komitetas nutarė sumokėti buvusiam tremtiniui, tuo metu vadinamam beveik tiksliu terminu, „iš specištrėmimo grįžusiam, Stakliškių apylinkėje apsigyvenusiam Labukui Aleksui, Kazio už trėmimo metu prarasto turto vertę (3 karvės, 1 telyčia, 7 kiaulės, 750 kg grūdų) 6472 rublius.
1959 m. rugsėjo 4 d. Jiezno DŽDT vykdomasis komitetas priėmė sprendimą „Dėl grąžinimo iš specevakuacijos grįžusiai pilietei Daraškevičienei Onai konfiskuoto turto vertės“. Pagal tą nutarimą tremtinei buvo grąžinta dvi karvės, paprastas stalas, medinė lova, geležinė lova, rankinė siuvamoji mašina. Taip pat buvo grąžinta 500 kg grūdų ir 2 tonos šieno. Dalis netekto turto buvo grąžinta Zuzevičiui Vincui Vilūnų apylinkėje, A. Kaškonui Butrimonių apylinkėje ir kitiems.
Statybų metai
1956-1961 metų laikotarpis tuometinėje Jiezno savivaldybėje pasižymėjo sparčia tiek rajono bendrosios infrastruktūros, tiek gyvenamųjų namų statyba.
Jundeliškių HES statyba
Prieš skaitytojus Strazdiškių k. senolio Prano Milkevičiaus nuotrauka, kurioje įamžinti pirmieji šios mažosios hidroelektrinės statytojai. Gerbiamasis Pranas yra pirmoje eilėje antrasis iš dešinės. Gal kiti su juo dirbę atpažins save ir atsilieps? 1955 m. pabaigoje sovietinės Lietuvos Ministrų Taryba priėmė sprendimą dėl mažųjų kaimo elektrinių statybos, tarp jų ir dėl Jundeliškių kolūkinės hidroelektrinės. Darbus vykdė „Kaimo elektros statybos“ Kauno kontora, jai padėjo tarpkolūkinė statybos organizacija. Elektrinė turėjo tiekti energiją aplinkiniams kolūkiams, mašinų-traktorių stočiai (MTS), pačiam Jieznui. Užtvenkus Verknę, vandens lygis turėjo pakilti 6 metrus. Buvo numatyta, kad upė suks tris 264 kW galingumo turbinas. Vis tik jų galia siekė tik 210 kW kilovatų.
Vandens baseinui prie užtvankos reikėjo iškasti 13000 kubinių metrų žemės, išlieti per 4 tūkstančius kubinių metrų betono. Pats tvenkinio plotas buvo 16,8 ha. Daug darbo atliko ekskavatorininkai, „skreperininkai“ (dirbantys su žemės kasimo mašina su kaušu – V. K.) ir žemkasiai, dirbantys kastuvais, betonuotojai. Statyboje pasižymėjo „skreperininkas“ A. Kanapickas, mašinų vairuotojai P. Marčiulionis, P. Repinas, žemkasių brigada, kurioje dirbo ir gerbiamasis Pranas, vadovaujama J. Adomaičio. Sumaniai dirbo mechanikas P. Baltrušaitis („Lenino keliu“, 1956 07 11, nr.55(500), l.3).
Hidroelektrinės statytojas gerai prisimena, kad dirbo nežiūrėdami oro sąlygų. Darbus sunkino tai, kad pritrūkdavo miško medžiagos, cemento, armatūros, net įrankių. Sunkiai dirbant daug ką reiškė normaliai pavalgyti. Deja, tik antraisiais metais atvykdavo parduotuvė sunkvežimyje. Bet joje be surūgusio mineralinio vandens, cigarečių, praradusių skonį konservų ir kietų batonų negalėjai ką daugiau nusipirkti. Tekdavo neštis iš namų riekes duonos su lašinukais. Tokiomis įtemptomis sąlygomis dirbant, šeštadienio pabaiga buvo „užtvirtinama“ po 150 g ir daugiau.
1958 m. pabaigai hidroelektrinė buvo užbaigta. Jiezno miestelis ir aplinkiniai kaimai pradėjo naudotis elektra, butuose pasirodė pirmieji televizoriai „Vechovina“, „Temp“, „Rodina“ ir kiti. Vakarais 19.30 ir 21.30 val. neretas kaimo žmogus priglusdavo prie radijo, kad išgirstų maršo garsu palydimą lietuviškąjį „Amerikos balsą“. Jis nuolat buvo trukdomas plerpimu iš „Garliavos“ (Linksmakalnyje buvusi radijo bangų blokavimo įranga – V. K.).
Šituo pačiu laikotarpiu buvo pradėta ir 1959 m. baigta ir Aukštadvario hidroelektrinė. Jos tvenkinys užėmė 293 ha plotą. Hidroelektrinė dabar įtraukta į Aukštadvario regioninio parko kultūros paveldo vertybių objektų sąrašą. Jundeliškių hidroelektrinė Nemuno regioniniame parke taip pat yra saugojama kaip vertybinis technikos paminklas.
1959 m., pastačius Kauno hidroelektrinę, abiejų mažųjų elektrinių įtaka sumažėjo, bet vis vien jos kurį laiką liko krašto energetiniu resursu. 1959 m. Jundeliškių elektrinėje buvo pertvarkyti žemos įtampos laidai, nes paaiškėjo, kad „Kaimo elektros statyba“ darbus atliko ne visai kokybiškai.
1958 m., vykdant Kauno HES statybą, iš užtvindomų vandens plotų buvo iškelti 15 „Darsūniškio“ kolūkio kiemų 309160 rublių vertės (vienam kolūkiečio kiemui buvo sumokama 42652 rublių) ir „Darsūniškio“ kolūkio visuomeninių pastatų už 296606 rublių. „Naujo gyvenimo“ ir Čiapajevo kolūkiuose buvo nukelta po 2 kolūkiečių kiemus. Iš viso buvo nukelta 23 senosios trobos, neliko 15 šulinių, buvo nugriautos 3 pirtys, 1 kalvė, daug klėčių, klojimų, svirnų ir tvartų. 1961 metais iš esmės buvo užbaigta krašto elektrifikacija.
Mokyklų statybos
Neseniai krašto spaudoje rašėme apie 920 vietų Jiezno vidurinės mokyklos atidarymą 1960 sausio 23 dieną. Tais pačiais metais buvo suremontuotas Jiezno mokyklos-internato pagrindinis korpusas, Čiapajevo kolūkio ir švietimo skyriaus bendromis lėšomis pastatytas Kašonių aštuonmetės mokyklos bendrabutis. 1961 m. buvo užbaigta Nemajūnų aštuonmetės mokyklos statyba. 1960 m. buvo pradėta 520 vietų Stakliškių vidurinės mokyklos statyba.
Kitos statybos
1960 m. gegužės 5 d. Jiezno DŽDT Vykdomasis komitetas sprendimu Nr. 152 nutarė išskirti restorano-parduotuvės statybai sklypą I. Černiachovskio ir Turgaus gatvių kampe.
Jiezniečiai ir rajono svečiai 1962-uosius metus sutiko naujame restorane, baigėsi „širšių era“ „komercinėje“, tai yra buvusioje A. Šaulinskienės arbatinėje, pradėjo veikti ir universalinė parduotuvė. Tais pačiais metais buvo pradėta ir užbaigta prekybos – tiekimo kontora Komjaunimo gatvės pabaigoje, šiaurinėje vieškelio Jieznas-Stakliškės pusėje. Tačiau šis pastatas buvo pastatytas ant žydų, palaidotų senosiose kapinėse, kaulų…
Nuo 1958 m. spalio 1 d. jiezniečiai pradėjo naudotis pirties paslaugomis. Naujo šulinio iškasimu, įranga aktyviai rūpinosi komunalinio ūkio skyriaus vedėjas Pranas Budra. Buvo nustatyta pirties bilieto kaina: suaugusiems 2 rubliai, vaikams – 30 kapeikų.
1960 m. buvo suremontuota buvusi pradinė mokykla, ten pradėjo veikti rajono stacionarioji poliklinika. 1959-1960 m. buvo pastatytas buitinio aptarnavimo kombinatas, I. Černiachovskio gatvėje pirmasis dviaukštis daugiabutis, prasidėjo privačių namų statyba Kolonijų ir Naujosios gatvės rajone, buvo sutvarkyti miestelio arteziniai šuliniai. Tai nemažai nulėmė pragmatikas, iniciatyvus, mokantis suktis viršininkų kabinetuose, bet ir dažnai principingą tiesos žodį sakęs rajono statybos skyriaus vadovas Norbertas Keliotis. Žinoma, dar anksčiau atsirado partijos rajkomo pastatas, gyvenamasis mūrinis pastatas prie bažnyčios, sovietų okupacijos 20-ečiui miesto aikštėje pastatyta bronzinė tragiško likimo, niekuo nepasižymėjusios Marijos Melninkaitės skulptūra.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
