Šiais Metais minime Jiezno vardo paminėjimo 525-ąsias metines. Keletu straipsnių pabandysime šį svarbų kraštui istorinį įvykį paryškinti. Jau dešimtis tūkstančių metų prieš Kristų mūsų krašte gyveno žvejų ir žemdirbių bendruomenės. Apie tai liudija Pelekonių, Dukurnonių ir kitų piliakalnių istorijos. Tačiau pasikeitus ūkinei gyvensenai, politinėms aplinkybėms, reikšmę įgijus sunkiai priešininkams pasiekiamoms, daugelio gamtinių užtvarų apginamoms pilims, pasikeitė ir krašto gyventojų gyvenimo erdvė.

Kas gi lėmė, kad Jiezną rašytinė istorija, šaltiniai atrado tik prieš 525 metus?

Jieznas – ankstyvosios valstybės istorijos  pakraštyje 

Istorijos mokslas remiasi ne hipotezėmis, fantazijomis ar gražbyliavimais, o turimais mokslinio pagrįstumo dokumentais. Kol kitų dokumentų nėra, Jiezno pradžią datuojame 1492 m. Iki 1410 m Žalgirio mūšio Jieznas nepasižymėjo išskirtinumu. Kaip argumentu galim pasiremti kryžiuočių kelių aprašymais, kur arčiausiai Jiezno apylinkių buvo žinomas kelias iš Įsručio į Darsūniškį, o tai pat kelias iš Birštono į Stakliškes. O. Maksimaitienė,  „Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai“ rašo: „Kryžiuočių gerai apmokami vietiniai šnipai buvo išlandžioję visus Lietuvos kampelius ir žinojo ne tik kelius, bet ir girias miškus ir ežerus, pelkes, brastas, kalnus, dvarus miestelius, net atskiras sodybas. Kryžiuočiai tais pranešimais paprastai naudodavosi. 1387-1402 m. pranešimuose pasakyta, kad kryžiuočių šnipas Klavsigaila žinąs kelią nuo Birštono į Remeikius į jo brolio Mingailos kiemą, kur esama vandens ir ką plėšti. Nuo to kiemo iki Stakliškių pusantros mylios“. Tokių kryžiuočių žygių metu buvo pirmąkart pastebėtos Stakliškės 1375 m. ir Birštonas 1382 m. Tuo tarpu apie Jiezną neužsiminta, nes jis buvo retai apgyvendintas, jame buvo pilna nederlingų žemių, bruzgynų, klampynų. Kraštas neviliojo bajorų, kuriems žemes už karinę tarnybą dalijo didysis kunigaikštis. Mano nuomone, iki XV a. dar neįvardytose Jiezno krašto žemėse, tuomet priklausiusiose Birštono ar Darsūniškio valsčiams, galėjo būti ganomos LDK didžiojo kunigaikščio žirgų kaimenės. Birštone ne kartą medžiojo ilsėjosi Lenkijos karaliai, Lietuvos didieji kunigaikščiai, bet nė vienas jų neaplankė hipotetiškai tariamai buvusio jų dvaro, nevykdė jokios apskaitos ar inventorizacijos, tijūnų ar kitų dvaro pareigūnų skyrimo. Tiesiog reikėtų susitaikyti su ta mintimi, kad tokio dvaro bent iki XV a. 8-dešimtmečio tiesiog nebuvo. Profesorė Raimonda Ragauskienė savo knygoje „Karališko Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a.“ yra pastebėjusi, kad LDK didysis kunigaikštis Aleksandras Jogalaitis, „neaišku, kokiu tikslu, gal medžiodamas, lankėsi 1492 m. spalio 16 dieną, visai prieš tėvo mirtį“.

Mano įsitikinimu, didysis kunigaikštis lankėsi tiesiog norėdamas susipažinti su Jiezno dvaru, prieš suteikiant Darsūniškio bažnyčiai privilegiją.

1492 m. gruodžio 4 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio privilegija Darsūniškio bažnyčiai

Vertėtų pabrėžti, kad pirmasis Jiezno vardo paminėjimas susijęs su katalikiško tikėjimo puoselėjimu. Ypač tai buvo svarbu Darsūniškio šv. Andriejaus ir šv. Elžbietos parapijinei bažnyčiai. Iki tol buvusi 1473 m. bažnyčios apturtinimo privilegija du dešimtmečius negalėjo užtikrinti tinkamo bažnyčios funkcionavimo. Tai taip pat mūsų krašto žemdirbystės pagrindų patvirtinimo, Jiezno dvaro ekonominės stiprybės dokumentas. „Viešpats vardu amen. Amžinam reikalo atminimui. Mes, Aleksandras Dievo malone Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusios ir Žemaitijos viešpats ir paveldėtojas ir t. t., šiuo raštu štai ką skelbiame visiems ir atskiriems asmenims, kuriems tai svarbu, kiek dabar gyvenantiems, tiek ir vėliau gyvensiantiems, kurie susipažins su šiuo raštu.

Mes matome, jog garbingosios Mergelės, mūsų Viešpats priėmimo bei apaštalo šv. Andriejaus ir šv. Elžbietos vardo prapijinė Darsūniškio bažnyčia, kuriai suteiktos mūsų patronato teisės, nuo pat jos įsteigimo buvo negausiai aprūpinta; tuo būdu jos valdytojai (klebonai), atsižvelgiant į jų padėtį, negali apsirūpinti atitinkamu maistu bei pragyvenimu nei deramai atlikinėti aukojimo Dievui apeigų. Todėl anksčiau minėtos bažnyčios valdytojas gerbiamasis Mikolajus mus nužemintai maldavo, kad palaikytumėm svarbą tą bažnyčią iš mūsų malonės dosniau aprūpinti ir išplėsti.

Atsižvelgdami į tą pagarbą, kurią reiškiame Šventąjai Mergelei bei minėtos bažnyčios patronams ir rūpindamasi, kad aukojimo Dievui apeigos ir  šventosios pamaldos toje bažnyčioje nuolatos ir nepertraukiamai būtų laikomos už mūsų sveikatą ir mūsų pirmtakų sielų išganymą, – mes, laisvu mūsų noru ir atsižvelgdami į mūsų patarėjų prašymus, tos bažnyčios naudai, jos dabartiniam valdytojui bei jo teisėtiems įpėdiniams, mūsų Darsūniškio dvare atidavėme, pavedėme ir dabar atiduodame, pavedame bei amžinai priskiriame teisę statytis ir įsirengti laisvą smuklę bažnyčios žemėje ir tame sklype ir iš tos smuklės imti duoklę ir visokią naudą ramiai ir be jokio trukdymo ir tą pelną naudoti taip, kaip patinka, kaip pasirodys naudingiausiai dabartiniam valdytojui bei jo įpėdiniams. Be to tai bažnyčiai mes duodame ir amžinai priskiriame iš mūsų Jiezno dvaro, kuris yra Darsūniškio kryptyje kviečių, rugių, miežių ir grikių dešimtinę, duotiną nuvalius mūsų laukus ir suarus pūdymus arba prieš suarimą. Todėl dvaro dabartiniam ir būsimiems valdytojams bei jų pavaduotojams mes tvirtai įsakome, kad tai ką Šv. Dievo bažnyčiai paskyrėme ir amžinai atidavėme, jūs tuojaus be jokio atidėliojimo ir be jokių apsunkinimų savo laiku atiduotumėt ir įteiktumėt. Šiam dalykui  paliūdyti ir užtikrinti prie rašto yra prikabintas mūsų antspaudas. Duota Trakuose, Šv. Barboros dieną, antradienį, 1492 Viešpats metais. Ten pat dalyvavo gerbiamasis Kristuje tėvas ponas Albertas, (Taboras-V.K) Vilniaus vyskupas ir garbingieji didikai: Petras Jonaitis Mangirdaitis, Trakų vaivada ir mūsų Didžiosios kunigaikštijos žemės maršalka, Jonas Jurgaitis Zaberezinskis, Trakų pilies viršininkas ir Polocko žemės valdytojas, Stasys Jonaitis Kęsgaila, mūsų Žemaitijos seniūnas, Stasys Kostevičius, Kauno žemės valdytojas, Jonas Litauras, Grigorijus Astikas, mūsų maršalkos, ir labai daugelis kitų mūsų rūmininkų, kaip liudininkai to, kas buvo anksčiau išdėstyta. Duota garbingojo Ado Jakubovič de Kotros, mūsų kanceliarijos notaro, mums ištikimo ir mylimo rankomis. Patarta kilniojo Mikalojaus Radvilaičio, Vilniaus karužos“ (Prof.dr. P.Pakarklis. Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje XV-XIX a.,V.,1956,p..240-241). Kai kur profesoriaus terminologiją, pavardės pataisytos.

Jiezno vardo krikštatėviai

Neanalizuosiu Jiezno vardo kilmės, nes atsiras ne viena versija. Tik paplitęs Jiezno vardo kildinimas iš Jiezno upelio man yra per daug paviršutiniškas, tarsi jis buvo kažkieno iš anksto nuspręstas.

Mūsų minėtą dokumentą patvirtino pirmasis po didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio, Vilniaus vyskupas Albertas Taboras (1453-1507). Gimęs Tabariškėse (Šalčininkų apylinkėse), į minimas aukštas dvasininko pareigas jį paskyrė popiežius Inocentas VIII. Jis buvo uolus lietuvis, mylėjęs Vilnių ir Lietuvą, saugojo lietuvių teises nuo besiveržiančių lenkų šlėktų interesų, saugojo Lietuvą nuo nutautinimo. Jo patarimų klausdavo karaliai. Jis dėl Lietuvos interesų konfliktuodavo net su pačiu Aleksandru Jogailaičiu. Vyskupas Albertas Taboras Vilniaus miesto gynybinės sienos statytojas, parėmęs jos statybą net savo pinigais. 1506 m. siena buvo pastatyta ir didelės dvasininkų, didikų ir miestiečių procesijos metu buvo pašventinta. Praeidami pro Aušros vartus prisiminkim gynybinės sienos statytoją, kuris buvo svarbus ir pirmajam Jiezno vardo ir Jiezno dvaro paminėjimui.

Petras Jonaitis Mangirdaitis (1440-1499) akto paskelbimo metu buvo antruoju įtakingu asmeniu, didelės Trakų vaivadijos, svariausios karine jėga, vaivada. Todėl XVI a. lietuviška tradicija jį vadino Lietuvos didžiuoju etmonu (kariuomenės vadu). Prieš savo mirtį jis rekomendavo Aleksandrui Jogailaičiui į šias pareigas Konstantiną Ostrogiškį.

Tečiasis valstybės asmuo – Jonas Jurgaitis Zaberezinskis (1437-1508). Tai įtakingas Ponų tarybos pareigūnas, didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio pavedimu nuo 1484 m 1492 m. vedęs derybas su Maskvos caru Ivanu III dėl jo dukters Elenos vedybų su Aleksandru Jogailaičiu, kurios turėjo garantuoti LDK ir Maskvos paliaubas. Zaberezinskis aktyviai dalyvavo ir derybose su lenkais dėl Aleksandro Jogailaičio paskelbimo Lenkijos karaliumi 1501 m. Nuo 1498 m. iki 1508 m Jonas Jurgaitis Zaberezinskis ėjo įtakingas LDK didžiosios maršalkos pareigas. 1492, 1506-1508 m. buvo Alytaus miesto valdytojas. 1508 m. Zaberezinskis žuvo nuo kito įtakingo LDK pareigūno, vėliau pabėgusio į Maskvą Mykolo Glinskio rankos.

Stasys Jonaitis Kęsgaila (1451-1527). Tai irgi LDK politinio elito asmenybė: 1494 m. Lietuvos vardu sudarė taikos sutartį su Maskva, 1486 – 1527 – Žemaitijos seniūnas, 1499-1522 -Trakų pilies viršininkas, 1522-1527 – Vilniaus pilies viršininkas. 1501-1502 m. vadovavo LDK kariuomenei. 1516 m. jo vadovaujami žemaičiai prie Ragainės sumušė Prūsijos ordiną ir iš ordino valdžios išvadavo Katyčius ir apylinkes. Jam nusilenkti ir tuo pačiu už jį pasimelsti galime Vilniaus katedroje Kęsgailų koplyčioje, kur jis palaidotas.

Svarbūs, įtakingi ir kiti akto paskelbime dalyvavę pareigūnai. Bet verta prisiminti Mikalojų Radvilaitį, pirmojo Radvilų giminės įpėdinio, paveldėjusio nuo 1413 m. Horodlės unijos (Apie 1450-1509) Trimitų herbą. Tai žymus LDK politinis veikėjas,1483 m. Smolensko karinės gynybos organizatorius.1492 m. jis daug prisidėjo patarimais valdovui Aleksandrui Jogaikaičiui suteikiant privilegiją Darsūniškio bažnyčiai. Nuo 1504 m. iki pat mirties buvo LDK didžiuoju kancleriu.

Jiezno dvaras 1492-1507 m.

Žinios apie šį dvarą minimu laikotarpiu gana skurdžios, tačiau apčiuopiamos. Lietuvos Metrikose aptinkame, kad 1499 m. Jiezno dvarą administravo LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio Darsūniškio vietininkas Vaitiekus Ivaškevičius. 1502 m. dvarą iš vyro įsigijo pati kunigaikštienė Elena. LDK didysis kunigaikštis savo dvaro sąskaitų knygoje 1502 m. įrašė: „Iš didžiosios kunigaikštienės gavau penkis šimtų auksinų auksu, kuriuos jo šviesybė davė už dvarą, vadinamą Jiezno vardu, ir šiuos auksinus gavau per poną Sapiegą, jos šviesybės kanclerį, ketvirtadienį prieš naujuosius metus Vilniuje.“ 1504 m. dvaro Jiezne tijūnu buvo kunigaikštienės Elenos atsivežtas iš Maskvos bajoras Michna Ivanovičius, ėjęs ir Trakų tijūno pareigas. 1505-1506 m. kunigaikštienė Elena iš Jiezno dvaro suteikė valdas vietiniam bajorui Jonui Verbylai: „Apdovanojo mus dovanomis mūsų bajoras Jonas Verbyla ir papasakojo jis mums, kaip mūsų nuotakai karalienei Akeksandrienei su Dievo palaima Elenai tarnavo, kad ji jam davė iki Motiejaus Mikitinyčiaus valdymo 7 priklausomas šeimynas: Misių su vaikais, Kęstutį su vaikais, Michną su vaikais, Stankaus Jokūbą su broliu, Kirkilo Stankų su broliu, Mikolajų su broliu Belevičiumi, totorių Manką su broliu ir visai tai su visomis žemėmis, kurie šias buvo apgyvendinę: Toliškes (dabartinė Kruonio seniūnijos žemė), Katiškes (neišlikęs Kruonio seniūnijos kaimo pavadinimas-V.), o taip pat keturias tuščias žemes: Sobuvą, Netikiškes, Blusiškes, Mikalavą (paskutinieji trys neišlikę, -V.K). Taip pat mums suteikta Jiezno dvaro žemė ir pievos prie Verknės, priešais Punios ir Stakliškių kalvius buvo amžinai patvirtintos (Tikriausiai dabartinės Verbykiškių, Padriežiškių, Pikelionių, Kurmoniškių, Dvareliškių ir Beniukų žemės-V.K). Taip pat jo malonybė davė jam dvi valdinių šeimynas Stakliškių valsčiuje: Vilmanto Jurgelį ir bevardį su broliu Jankumi.“ Verta pastebėti, kad Sobuvos kaimo istorijos pradžią galime laikyti ne vėlesnę nei 1507 m. Karalienės Elenos dosnumas leidžia daryti prielaidą,kad krašto bajoras Jonas Verbyla galėjo būti 1505-1506 m. laikotarpiu Jiezno dvaro valdytoju, o gal net ir globoti vyro netekusią (1506 m.) karalienę.

Bus daugiau

istorikas Vytautas Kuzmickas

JIEZNUI LIETUVIŲ TAUTOS GYVASTYJE IR LDK – 525 (I)