JIEZNO PARAPIJA

 
 

NAUJIENOS

Iš Birštono muziejaus fondų (V)
Kunigas Boleslovas Ligeika –
gyvenimas Dievui ir Tėvynei




Kunigas Boleslovas buvo išvežtas į Ivdel stovyklą Sverdlovsko apylinkėse. Boleslovas teismo metu buvo kalinamas Kaune, tad po teismo buvo išvežtas į Lukiškes ,o iš ten prekiniame vagone vežė į kažkokį paskirstymo punktą Urale. Vagonų stogais lakstydavo sargybiniai, stuksendami stogą plaktukais. Boleslovas artimiesiems pasakojo, kad dirbo miške. Gaudavo maistui tik kruopas ir labai nedaug duonos, šaltu metu išgyventi buvo labai sunku. Kaliniai dvasiškai vienas kitą palaikydavo, kūčių paplotėlį jiems pakeisdavo duonos gabalėlis. Artimųjų pasakojimu, kunigas Boleslovas vis prisimindavo, kaip jį, labai išalkusį, jau prie išsekimo ribos, vienas kazachas išgelbėjo pamaitindamas kažkokiais paplotėliais. 1952 m. Boleslovui buvo leista atvykti į ištremtųjų šeimos artimųjų stovyklą Usolėje Kazachstane. Iš Petronėlės Pušinskaitės, kalėjusios toje pačioje stovykloje, prisiminimų sužinome, kad po Stalino mirties 1953 m. prasidėjo betarpiškesnis bendravimas tarp kalinių. „Artimų žmonių buvo ir vyrų lageryje. Su vyrais susirašinėdavom laiškučiais ir su virvute apsukusios paleisdavome. Aš susirašinėjau su kunigu Ligeika, pulkininku Butkevičiumi, kurį vadindavom Tėveliu. Jis man padovanojo paties rankomis padarytą kryželį, su įrėžta jo suėmimo data ir mano inicialais PV-Petrutė, Vilija. Kartą iš vyrų lagerio į mūsų lagerį buvo atsiųstas gydytojas su peršvietimo aparatu. Jis man perdavė mažą paketėlį. Aš žinojau, kas ten yra. Tai kunigas Ligeika perdavė jį man. Ten buvo įvyniota šventoji Komunija. Ją labai saugojau“ (Petronėlė Pušinskaitė-Vėlyvienė. Žalieji namai-Laisvės kovų archyvas,Nr.2,Kaunas., 1991, p.80)

Kunigas Boleslovas Velykose
Publikacijos autorė gerai prisimena 1954 m. Velykas Spaskų stovykloje, į kurią atvyko kunigas Boleslovas, tuo metu dvasinius patarnavimus atlikdavęs jau keliose stovyklose „Didžiojo šeštadienio pavakare mes vaikščiojome po lagerio teritoriją. Atradusios ramesnį kampelį, kiekviena atskirai sau meldėme Viešpatį pasigailėjimo. Rodos, ir nuodėmių neturėjome, bet nulenkusios Viešpačiui savo galvas ir atvėrusios širdis, pajutome ramybę. Taip atlikome dvasinę velykinę išpažintį. Šventą Velykų rytą sutartu laiku kunigas Ligeika atlikinėjo šventų Mišių apeigas. Mes, lietuvės, merginos ir moterys barako gale slaptomis suklaupusios tyliai giedojome šventas giesmes. Kai atėjo šventosios Komunijos laikas, iš visos širdies užgiedojome „Jėzau, pas mane ateiki“. Aš buvau įpareigota dalinti šv. Komuniją. Tą teisę man suteikė kunigas Ligeika. Laikydama rankose švenčiausiąją Ostiją ir duodama į rankas savo likimo draugėms, pasijutau Dievo tarnaite. Mano rankos drebėjo, o širdis virpėjo nuo gyvenimo nepatirto jausmo“ (ten pat). Mišias kunigui Boleslovui tokiomis progomis dažnai padėdavo patarnauti kunigas Šliumpa.

Grįžimas į Lietuvą
1957 m. liepą kunigas Boleslovas grįžo į Lietuvą, sovietinė valdžia jo niekur nenorėjo registruoti. Buvo paskirtas Rudaminos altarista. Tik 1959 m., kada pradėjo dirbti Naujosios Ūtos (bažnyčia, kuri buvo pastatyta iš nugriautos Birštono cerkvės) parapijos kunigu, buvo priregistruotas. Nuo 1961m. iki mirties 1971 m. tarnavo Rudaminos klebonu. Pusseserė Angelė, dirbusi klebono šeimininke, atsimena jį kaip labai nuoširdžiai bendraujantį su parapijiečiais, įsiklausantį į jų gyvenimo problemas. Boleslovas neretai sugrįždavo į gimtinę, atsisėsdavo už stalo ir sodriu balsu uždainuodavo vaikystės dainas. Buvo labai nuoširdus ir paprastas, rūpinosi artimaisiais. Pusseserė Angelė prisimena, kad jis kartais nukentėdavo nuo vyresnybės dėl savo neordinarinių sprendimų. Buvo stipriai išbartas už tai, kad atlaikė Mišias už savižudį.



Tremtis padarė savo. Plaučiai, kepenys, kasa buvo pažeisti. Kunigas labai duso, dažnai kosėjo, bet nesiskundė. Tik šeimininkės Angelės priprašytas nuvyko į Kauno klinikas, kur 1971 m. liepos 3 d mirė. Buvo palaidotas Rudaminos miestelio kapinėse. Šiais metais sukanka 105 metai nuo kunigo Boleslovo gimimo. Norėjome tai priminti visiems mūsų žmonėms, kurie dar prisimena kunigą Boleslovą, bendravo su juo arba girdėjo apie jį iš pasakojimų.
Nuoširdžiai dėkojame Bronei Ligeikaitei, kitiems artimiesiems, kurie suteikė nuotraukas ir šiltus žodžius apie garbų mūsų žemietį.



Pabaiga

Vytautas Kuzmickas, istorikas,
Birštono muziejaus
vyr. fondų saugotojas