NAUJIENOS

Kunigo Petro Bačinsko
(1912-1993) ganytojiška veikla
krašte ir užsienyje II

Raudonojo ir rudojo maro verpetuose (1940-1944)
Sovietiniai tankai sujaukė visus būsimojo teologo planus. 1940 m. liepos 16 d. sovietai uždarė Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos – filosofijos fakultetą. Neturėdamas svaresnių pajamų mūsų žemietis kurį laiką kaip vikaras tarnavo Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Kraupus 1941 m. birželio trėmimas skaudžiai suvirpino P. Bačinsko gyvenimą. Visą savaitę slapstėsi kunigų seminarijoje, nes buvo aktyvus ateitininkas, bendradarbiavo „XX amžiuje“, „Ateityje“.
Po savaitės į Kauną įžengę naciai su lietuviškaisiais kolaborantais vykdė žydų žudynes. Universiteto vartai buvo atverti, tik buvęs fakultetas pavadintas Filosofijos fakultetu.
Petras su visa energija paniro į studijas. 1942 m. birželio 3 d. laikraštyje „Į laisvę“ suradome trumpą žinutę, kad 1942 m. birželio 1 d. viešame Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto Tarybos posėdyje A. Šerkšnas apgynė disertaciją „Pedagoginiai santykiai klasės bendruomenėje“. Tarp oficialiųjų oponentų prof. dr. P. Kuraičio, doc .dr. A. Maceinos, palankiai disertaciją įvertino dr. J. Grinius ir P. Bačinskas.

Pabėgėlių takais (1944-1949)
Sovietų kariuomenė 1944 m. birželyje artėjo prie Lietuvos. Suvokdamas, kad jam Sibiro neišvengti, Petras Bačinskas su bičiuliu Petru Celiešiumi liepos viduryje per Rytprūsius kartu su vokiečiais traukėsi į Vokietiją. Tai buvo sunkus išbandymų metas. Kelionė pėsčiomis, sunkvežimiuose tarp krovinių, ūkininko arklių vežamame vežime, kartais užsilipus ant dar riedančio traukinio vagono. Nakvynės būdavo arba ant grindų kokioje nors subombarduotoje traukinių stotyje, kad ir be stogo, ar kur nors rūsy ar palėpėje. O jeigu pasitaikydavo pas kokį ūkininką kluone ant šieno, tai tikra prabanga. Nuolatos turėdavai bėgti, slapstytis nuo rusų, kurie kiekvieną pabėgėlį laikė savo priešu, aviacijos antskrydžių. Po didelių vargų buvo apsigyventa Austrijoje, Insbruko perkeltųjų asmenų stovykloje. Ji 1945 m. pradžioje pateko į amerikiečių rankas, 1946 m. sausio 25 d. lietuvių dvasiškių prie Švento Sosto pastangomis įvairiose lietuvių pabėgėlių gyvenamose vietose buvo sudaryti tautiniai dekanatai. Austrijos lietuvių pabėgėlių dekanato dekanu buvo paskirtas Petras Bačinskas. Jo dekanate buvo du stovyklų kapelionai ir vienas pagalbininkas. Dekanatą sudarė 7 parapijos, esančios šioje stovyklose: Noištadte (prie Vienos), Insbruke, Lince, Zalcburge, Ryde, Braunau, Bregence, Glasenbache, Zamse. Parapijose tuo metu buvo apie 4000 lietuvių.
Kapelionams buvo pavesta rūpintis lietuvių katalikų religiniais ir doroviniais reikalais, kas tris mėnesius pranešti apie tikinčiųjų religinę ir dorovinę būklę, vesti aktų ir metrikų knygas parapijų ribose. Sutuokti buvo leidžiama tik tada, kai vienas arba abu sutuoktiniai buvo lietuviai. Savos lietuvių koplyčios buvo įsteigtos buvusiose arklidėse, kareivinių pastogėse, automobilių garažuose ir sporto salėse. Visi maldos namai buvo aprūpinti altoriais, kryžiais, šventais paveikslais, daugiausiai pieštais lietuvių dailininkų, liturginiais drabužiais, indais ir mišių knygomis. (J. Blažytė. Lietuvių religinis gyvenimas DP stovyklose 1945-1950, VDU, 2006, p.16-21).

Australijoje (1950-1993)


kun. P. Bačinskas su artimaisiais Brisbanėje

Australijoje Petras Bačinskas praleido didžiąją gyvenimo dalį, nes čia jis atvyko 1950 m. Čia buvo nuveikti didžiausi jo darbai.
Emigracija iš Lietuvos į šią šalį prasidėjo dar po 1831 m. sukilimo, bet didžiausia emigrantų banga čia atvyko 1947-1952 metų laikotarpyje (tarp 9000-10000). Būtent šiuo laikotarpiu susikūrė ir išsiplėtojo įvairios katalikiškos veiklos, kultūros, sporto, meno organizacijos. Petro Bačinsko laiškai dukterėčiai Irenai parodo, kad mūsų žemiečiui labai jau neįprastas buvo vietinis klimatas, kas dažnai sąlygojo ir sveikatą: „Dėl atvažiavimo dar reikia palaukti... buvo labai daug audrų ir potvynių... buvo užtvindyti namai, krautuvės, net mašinos... langus išnešė, medžius išrovė ir keletą žmonių užmušė, upės suardė kelius ir nunešė tiltus...“ (Iš Petro Bačinsko 1972 m. laiško). „Pas mus baigiasi vasara ir prasideda rudens audros ir lietūs, prieš keletą savaičių ciklonas – didelė audra sugriovė namus, aplaužė medžius ir nuskandino daug gyvulių ir keletą žmonių...“ (Iš 1970 metų laiško). „Kita bėda pas mus, kad labai sausa. Jau ilgas laikas, kaip nelijo. Žemė išdžiūvo ir žolė neaugo. Ūkininkai neturi kuo šerti gyvulius ir daugelis turi palikti ūkius ir eiti į miestą“ (Iš 1970 m. laiško). „Pas mus vis nėra tikros lygsvaros: čia vienais metais didžiulės sausros, čia kitais metais audros, lietūs ir potvyniai“. 1950 m. Petras Bačinskas buvo paskirtas lietuvių kapelionu Kanberoje. 1956-1957 m. jis įsteigia ir redaguoja Australijos lietuvių laikraštį „Tėviškės aidai“, ilgus metus buvo šio laikraščio bendradarbis. 1966 m. mūsų žemietis buvo iškviestas į Vokietiją, Hiutenfeldą, kur metus dirbo Vasario 16-osios gimnazijos direktoriumi. Grįžęs metus dirbo Geelonge lietuvių kapelionu. 1970 m. Petras Bačinskas persikėlė į švelnesnio klimato rytinės Australijos milijoninį Brisbanės miestą. Čia jis buvo ne tik vietos lietuvių kapelionu, bet ir vienuolių - pranciškonių bei vaikų ligoninės kapelionu.
P. Bačinskui apsigyvenus Brisbanėje suaktyvėjo miesto lietuvių katalikiška veikla. Tai pastebėjo 1976 m. Jungtinėse Valstijose leisti katalikiški „Aidai“: „ Brisbanėj gi, nuolat apsigyvenus kun. dr. P. Bačinskui, pagyvėjo lietuvių katalikų veikla, nors kolonija ir nėra gausi“. (Aidai“,1976, nr.3). „Australijos lietuvių katalikų ir pačio P. Bačinsko veiklą bylojo kiti šio žurnalo puslapiai. Jubiliejinis (20 metų nuo įsisteigimo) Australijos Lietuvių Katalikų Federacijos suvažiavimas įvyko Melbourne 1975 m. gruodžio 28–31 d. Jis pradėtas pamaldomis Šv. Jono bažnyčioje. Koncelebruotas Mišias aukojo 5 lietuviai kunigai, skaitymus atliko jaunimas. Per pamaldas giedojo Melbourno lietuvių parapijos choras, vad. P. Morkūno, vargonais grojo Rita Mačiulaitienė ir Jonas Juška. Solistai – G. Vasiliauskienė pagiedojo Adams Kalėdinę maldą ir J. Rubas – Grabovskio Ave Maria. Pamokslą apie šv. Šeimą sakė kun. dr. P. Bačinskas. Keletą gražių žodžių tarė Melbourno arkivyskupas dr. Fr. Little.
Po pamaldų Lietuvių namuose įvyko iškilmingi pietūs (parengti Melbourno Kat. Moterų draugijos), kuriuose dalyvavo arkivysk. dr. Little, australų visuomenės ir katalikų spaudos atstovai ir daug svečių. Pietų metu dainavo abu minėti solistai ir dar jaunieji dainininkai. Vakare Adelaidėje lietuvių teatras „Vaidila“, režisuojant J. Neverauskui, suvaidino A. Kairio „Šviesa, kuri užsidega“.
Gruodžio 29 -tą prasidėjo suvažiavimo darbo dienos. Kiekviena diena pradėta 9 val. pamaldomis Lietuvių koplyčioje. Po pusryčių - posėdžiai ir paskaitos, vakare - meninė programa.
Suvažiavimą atidarė ALKF pirm. V. Laukaitis. Sveikinimo žodį tarė arkivysk. dr. Fr. Little, dalyvavę australų visuomenės atstovai ir įvairių liet. organizacijų nariai. Gauta daug sveikinimų ir raštų. Po pietų kun. dr. P. Bačinskas skaitė paskaitą tema: „Bažnytinė revoliucija ir revoliucija Bažnyčioje“. Tą pačią dieną įvyko dainos ir literatūros vakaras su solistais G. Vasiliauskiene, J. Rubu, R. Mačiulaitiene ir Melbourno ansambliu, vadovaujamu J. Čelnos. Antrąją dieną paskaitą skaitė Pr. Pusdešris apie vysk. M. Valančių ir M. K. Čiurlionį. Vakare - meninė programa, kurioj pasirodė jaunimas. Trečioji suvažiavimo diena skirta daugiausia vidiniams organizaciniams reikalams. Valdybon išrinkta: V. Laukaitis, H. Stakuvienė, V. Čižauskas, V. Junokas, V. Žiogas, V. Vaitiekūnienė, V. Miliauskas ir E. Šemetienė. Naujųjų metų sutikimas rengtas drauge su Australijos Liet. Bendruomenės Melbourno apylinkėje“ (Ten pat).
P. Bačinskas buvo nepapratai darbštus, energingas ir labai pareigingas. „Per šventes buvau išvykęs į Adelaidę, Melburną ir Sidnėjų, užtrukau 2 savaites.“ (1972 02 12 laiškas). „Prieš šventes esu labai užimtas: lankau žmones ir turiu, kur nors toliau ir į kitą miestą nuvažiuoti, šiais metais po švenčių buvau Melburne ir ten praleidau 10 dienų“. (1982 m. vasario 9 d. laiškas).

Liga ir mirtis


kun. P. Bačinskas ligos patale

P. Bačinskas buvo valingas ir į 10 metų jį kamavusius negalavimus nekreipė dėmesio. 1987 metais jo sveikata smarkiai sušlubavo. „Jūsų dėdės sveikata jau keli metai (nuo 1987 m. – V. K.) yra labai pašlijus, jis gyvena specialioje senelių prieglaudoje, kuri yra skirta pensininkams kunigams ir vienuolėms. Jo atmintis yra labai silpna, atsimena įvykius tolimoje praeityje, bet pamiršta artimus atsitikimus. Jis negali susikaupti, net laiško parašyti. Aš jį lankau kas savaitę, o kas ketvirtą savaitę nuvežu į mūsų lietuvių bažnyčią, kur jis lietuviams Mišias atlaiko. Jis yra labai silpnas ant kojų, vargiai gali paeiti, bet mes jam padedame prie altoriaus. Taigi, miela ponia Karošiene, aš Jūsų laišką jam tučtuojaus nuvežiau. Perskaitė, sako labai gražiai parašyta, aš mačiau ašaras jo akyse. Dėl Jūsų kvietimo atvažiuoti į Lietuvą, jis man pasakė: „pervėlai, jei būčiau jaunesnis, gal, bet dabar tikrai per vėlu“ (Iš Australijos lietuviams nusipelniusio prelato Kazio Bagdono laiško Irenai Karošienei).
P. Bačinsko labai ryškus Tėvynės ilgesys, rūpinimasis dukterėčia Irena, jos šeima, visais giminaičiais. „Iš toli, iš toli, iš Tėvynės brangios plaukia žodžiai mieli, širdies artimos“ (1970 m. laiškas).
1989 m. P. Bačinską Australijoje aplankė ir monsinjoras A. Svarinskas. Jis mums paliudijo, kad jau sunkiai susikalbėjo su mūsų žemiečiu.
1993 m. balandžio 1 d. P. Bačinskas mirė. „Balandžio 5 d. buvo kalbamas Rožančius, St. Marys bažnyčioje pravestas kunigo Juozo Petraičio, atvykusio iš Adelaidės. Balandžio 6 d. ryto St. Stephens katedroje buvo iškilmingos Requiem Mišios aukojamos Brisbanės arkivyskupo John Bathersby, dalyvaujant arkivyskupui Francis Rush, vyskupams John Gerry ir James Cuskelly ir 24 kunigams. Katedra buvo pilna žmonių ir ne tik lietuvių. Po pamaldų karstas buvo palydėtas į Nudgee kapines, lietuvių skyrių. Čia vėl dalyvavo arkivyskupas John Bathersby ir augziliarinis vyskupas John Gerry, bet laidotuvių apeigas atliko svečias iš Adelaidės kun. Petraitis. Atsisveikinimo žodį tarė Kun. Bačinsko kultūrinės lietuvių draugijos pirmininkas Kazys Bagdonas. Laidotuvės buvo baigtos giedant „Viešpats Angelas“. Po laidotuvių visi buvo pakviesti į Lietuvių Namus šermenim, kuriuos paruošė Namų administratorius Juozas Luckus padedant namų šeimininkėm. Laidotuvėmis rūpinosi a. a. kunigo Bačinsko atminčiai pavadinta - Kunigo Bačinsko lietuvių kultūrinė draugija Inkorp.
Tai buvo iškilmingiausios laidotuvės, kokias esu matęs, bet tikrai užpelnytos vieno garbingiausio mūsų kunigo. Ilsėkis Dievo Ramybėje, brangus Kunige ir mūsų geras drauge“ (K.Bagdonas - Su kunigu Dr. Petru Bačinsku atsisveikinant.-„Tėviškės aidai“ 1993 balandžio 27d., nr. 15).


kun. P. Bačinsko kapas Brisbanėje

Istorikas Vytautas Kuzmickas