NAUJIENOS

Kašonys istorijos labirintuose (III)

tęsinys

Steikūnai: pradinis kapitalo kaupimas
Po spaudos, kultūrinių ir ekonominių suvaržymų panaikinimo 1904-1907m. Lietuvos kaime prasidėjo spartus ekonominis augimas, atsiskleidė sumanūs, iniciatyvūs ūkininkai. Anykščių, Ukmergės apylinkėse ūkine veikla pasižymėjo Steikūnai. Steikūnų giminė savo ekonominį potencialą pradėjo kaupti jau baudžiavos laikais. 1779 m. Anykščių valsčiaus Kalvelių kaimo inventoriuje minimi činčininkai Mykolas ir Jonas Steikūnai (MAB,Rs,b.5406,l.5). 1801 m. Anykščių klebonijai priklausiusiame Liudiškių kaime minimas činčininkas Stanislovas Steikūnas. Laisvu valstiečiu buvo apie 1840 m. ir Anykščių valsčiaus Čivyliškio kaime gimęs Vincas Steikūnas. Su žmona jis susilaukė 9 vaikus, tarp 5 sūnų darbštumu, verslumu išsiskyrė Mataušas ir Jonas. Jie vertėsi ne tik žemės ūkiu, bet nusipirkę miško, vežė pardavinėti malkas į Ukmergę. Palaikė gerus ryšius su Kauno gubernatoriumi Veriovkinu (Anykščiai tuomet priklausė šiai gubernijai-V.K), tiekė statomos tvirtovės darbininkams ir miesto garnizonui dideliais kiekiais aukštomis kainomis maisto produktus, pardavinėjo arklius. Turėjo nuosavą alaus daryklą, iš kurios taip pat gerai uždirbdavo.
Per gerą dešimtmetį sukaupę kapitalą broliai Mataušas ir Jonas 1909 m. iš grafo Antano Tiškevičiaus Žaslių valsčiuje nupirko 1385 dešimtinių ,t.y. virš 1500 ha žemės Kasčiukiškių dvarą, ir pasidalijo jį pusiau po 750 ha.

Kašonių dvaro įsigijimas
„Tūkstantis devyni šimtai dešimtų metų lapkričio keturioliktą dieną, pas Kauno notarą Nikolajų Ivanovičių Rudnevą, į kontorą Nikolajaus prospekte Nr. 82 (Dabartinė Laisvės alėja - V.K) atvyko kad įrašyti pirkimo - pardavimo aktą Kauno miesto valdyba, t.y. miesto burmistras Aloyzas Prazdovskis 2 valdybos nariai (išvardinti - V.K.) finansų komisijos narys miestietis Rudolfas Joselis Markeris ir Motiejus Steikūnas, Vinco lydimas Prano Kazlausko, Prano sūnaus ir Juozo Simanavičiaus. Kauno miesto valdybos ir finansų komisijos nariai patvirtino, kad sutinkamai su 1908 m. lapkričio 20 d. sprendimu, kurį patvirtino Vidaus reikalų ministerija, o taip pat šių metų kovo 4 d. gubernatoriaus pasiūlymu nutarta parduoti Mataušui Steikūnui, Vinco sūnui nuosavybę priklausiančią Kauno miestui, nejudamą Kašonių ir Jakniškių dvarą su Valiūniškių palivarku ir vandens malūnu Andriūnuose“ (Išrašas iš Vilniaus Notarinio archyvo knygos Trakų apskričiai 1910m.-LVIA,f.448,ap. 6,b.13453,l.28) Motiejus Steikūnas pirkimui paėmė paskolą iš Vilniaus Žemės banko. Už 792 dešimtines 1240 sieksnių žemės (870 ha-V.K) kartu su įvairiomis patarnavimų išlaidomis buvo sumokėta 80000 rublių:už Kašonių ir Valiūniškių palivarką - 57000 rublių, už Jakniškių dvarą - 20000 rublių, už Andriūnų vandens malūną - 2500 rublių (ten pat).
Mataušo Steikūno šeimą Kašonyse po metų ar dviejų aplankė būsimasis kunigas Pranas Bieliauskas. Štai ką jis aprašė savo atsiminimuose: „Man parvažiavus į Slabadą sužinota, kad Kašonių dvarą prieš metus ar dvejus yra pirkęs p. Steikūnas Matas, tikras susipratęs lietuvis. Jis būtinai prašęs mane pas juos užeiti. Tad ilgai neatidėliodamas ir nuėjau. Anais laikais ėjau į šitą dvarą su grėbliu, šakėmis ar kašėla, kad užsidirbti 15-20 kap., dabar einu pas patį savininką ir tai svečiuosna. Pakilęs į kalną apsidairau.12 km. į šiaurę matosi Kruonio cerkvė, apie tiek pat į rytus Užuguosčio dvibokštė mūro bažnyčia, kurią įšventinant 1902 m. ir man teko būti. Į pietų - rytus miško pridengtos Stakliškės. Jų tik varpai čia girdėti. Į pietus čia pat kaip ant delno Jiezno bažnyčia./6 /km./ Į vakarus juosvas šilas, iš kurio parsinešdavome pataikūnų gegužės mėnesį koplytėlei puošti, statant trobesius iš čia gražių samanų parsiveždavome. Daugiau į šiaurę eglinis miškas. Pro jų tarpą matosi užnemunė. O čia prie kelelio ir ta bala, kurioje gulėjo Kurdila su sulaužyta koja. Prieš šitą štai smiltynių kalnelį sunkiai arkliai traukė kelmų prikrautą vežimą, kai juos veždavomės iš Babilių skynimo.
Dvaro išvaizda ta pati niekuo nepasikeitusi, tik jo šeimininkas kitas. Trys sodai vaisinių medžių neaukštomis eglaitėmis apsodinti. Pro dvarą teka iš ežero upokšnis. Štai ir tos gonkos, prie kurių stovėjau, kad šeštadienį gauti popierėlį cedelėlį 15 kap.
Visus šeimininkus radau namie. Matas su žmonele apie 60 m. tik jo nosis atrodė keistoka - stora, kai burvalka ir kiek pamėlynavus. Močiutė ramutė, šventųjų kuklumo ir nuolankumo pavyzdys. Vyriausias sūnus Kazimieras apie 30 m. antrasai Antanas 25, Marytė duktė 20 m. ir sūnus 18 m. ir jauniausias Pranas 16. Priėmė mane labai maloniai, davė atskirą kambarėlį nors savaitei laiko. Aš taip ir padariau. Tiesa, dar jie nebuvo gerai įsitaisę, nes taip trumpu laiku nesuskubo įsigyti gyvo ir negyvo inventoriaus. Vis tik 20 valakų žemės plotus įstengdavo įdirbti. Marytė prižiūrėjo gėlynus, darė “širdis”, laistė. Brolis šėrė širmą žirgą, juo važiuodavome sekmadienį bažnyčion.“

Skaudžios netektys
Mataušas su šeima ėmė entuziastingai ūkininkauti po dviejų metų, deja, juos prislėgė netektis. 1912 m. rugsėjo 10 d. Kasčiukiškių dvare mirė brolis Jonas, paliko žmoną Mariją, sūnus Mykolą, Joną, Kazimierą, Antaną, Petrą, dukras Oną ir Sofiją. Rugsėjo 13 d. velionis buvo palaidotas Žaslių kapinėse. Visi Kasčiukiškių dvaro lizdo Steikūnai nuėjo didelį ir prasmingą kelią. Jie visada ir Lietuvoje, ir emigracijoje tarnavo Lietuvai, gynė ją, nesitaikstė su okupacijomis. Jiezniečiai gerai atsimena vaistininkus Joną ir Izabelę Červinską Steikūnus, jų vaikus sklandytoją Jurgį, Arnoldą, Valdemarą, Aldoną. Apie jų jaunuosius palikuonis rašysime vėliau. Neeilinė asmenybė iš Kasčiukiškių dvaro buvo Petras Steikūnas, mirusio Jono sūnus.

Petras Steikūnas
Gimė 1900 m. liepos 3 d. Užaugo Anykščiuose, mokėsi Vilniaus, Pirmojo pasaulinio karo metu – Voronežo,vėliau – Marijampolės mokyklose.
1919 m. vasario 20 d. P. Steikūnas išėjo savanoriu į kuriamą Lietuvos kariuomenę. Baigęs Karo mokyklą 1-ojoje jos laidoje, jis iki 1923 m. rugsėjo 27 d. tarnavo 8-ajame Kauno Kunigaikščio Vaidoto pėstininkų pulke, buvo leitenantas.
Išėjęs į atsargą, 1929 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą, įgijo inžinieriaus išsilavinimą ir dirbo įvairiose bendrovėse.
Kartu su broliu A. Steikūnu Kaune pastatė kino teatrą „Romuva“ ir jame dirbo.
1928 m. balandžio 22-23 d. P. Steikūnas dalyvavo Lietuvos savanorių kūrėjų sąjungos (nuo 1931 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga) suvažiavime ir buvo išrinktas jos Centro valdybos nariu ir šias pareigas ėjo iki 1940 m., kol sąjungos veikla buvo uždrausta. Jis taip pat buvo slaptos organizacijos Lietuvos tautinės apsaugos „Geležinis vilkas“ narys, o 1928 m. gegužės 26 d. ją legalizavus kaip „Geležinio vilko“ sporto sąjungą, tapo jos nariu, Kauno grupės štabo nariu ir sporto vadovu, buvo išrinktas sąjungos iždininku.
Už veiklą tarp profesoriaus Augustino Voldemaro šalininkų P. Steikūnas buvo suimtas, apkaltintas priklausymu organizacijai „Geležinis vilkas“ ir siekiu nuversti valstybės valdžią, pasikėsinimo nužudyti Kriminalinės policijos direktorių Stepą Rusteiką organizavimu. 1931 m. vasarą Kariuomenės teismo jis buvo nuteistas ir vienerius metus kalėjo. 1940-1941 m. pirmosios sovietinės okupacijos metu jis taip pat buvo kalinamas už dalyvavimą patriotinėse organizacijose.
1944 m. P. Steikūnas pasitraukė į Vakarus, buvo apsistojęs Vokietijoje, dirbo mokytoju Mejerbecho - Oldenbergo lietuvių gimnazijoje.
1949 m. išvyko į JAV ir ilgą laiką gyveno Indianos valstijoje.
Nepriklausomoje Lietuvoje P. Steikūnas buvo apdovanotas Savanorio - kūrėjo medaliu (1929 m.).
Mirė 1993 m. rugsėjo 23 d. Čikagoje. (Plačiau Petro Steikūno atsiminimus galime išgirsti ir pamatyti internetiniame portale„You Tube“ - Petras Steikūnas - Savanoris“)

Antanas Steikūnas
Jono sūnus, gimė 1894 m. spalio 29 d. Vidurinį mokslą baigė Vilniuje, 1918 m. gruodyje įstojo į Lietuvos kariuomenę, 1929 m. išėjo į atsargą. 1927 – 1929 m. Trakų apskrities viršininkas. Vėliau prisidėjo prie Lietuvos ūkio kūrimo, buvo Amatų banko vadovas, akcinės bendrovės „Lietuvos linas“ pirmininkas, Prekybos ir pramonės rūmų narys. Kartu su broliu Petru statė kino teatrą „Romuva“. Palaikė Augustiną Voldemarą, pasitraukė į Vakarus. 1949 m. atvyko į JAV, kur aktyviai dalyvavo emigracijos veikloje Lietuvai atkurti. Mirė 1970 m. ( Pagal Lietuviškos Bostono enciklopedijos 28 tomą)

Mataušo mirtis Kašonyse, testamentas
1913 m. birželio 27 d. sulaukęs 62 metų Kašonyse mirė dvaro savininkas Mataušas Steikūnas. Jį, pirmąjį mūsų krašto dvarininką – lietuvį, pagarbiai į paskutinę kelionę palydėjo visas Jieznas. M. Steikūnas buvo palaidotas Jiezno kapinėse. Mataušo testamentas skelbė:„Sirgdamas, jausdamas artėjančią mirtį, būdamas sveiko proto ir geros atminties, nusprendžiau savo tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį turtą sutvarkyti taip: savo nekilnojamąjį turtą, Kašonių dvarą ir palivarkus Valiūniškėse ir Jakniškėse, esančius Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Jiezno valsčiuje, o taip pat ir visą kitą turtą juose perleidžiu pilna nuosavybės teise savo vyriausiam sūnui Kazimierui Steikūnui, s. Mataušo, jį, t.y. sūnų Kazimierą, įpareigodamas: a) išlaikyti prie savęs mano žmoną, o jo motiną Severiną Steikūnienę, o jai nesutikus kartu gyventi, duoti kiekvieną mėnesį 40 rublių jos pragyvenimui, b) savo broliui, o mano sūnui Motiejui, praėjus 9 metams po mano mirties išmokėti iš paveldėto iš manęs turto 10000 rublių grynaisiais ir duoti 10 arklių ir 10 karvių, jeigu jis gyvens su savo broliu Kazimieru ir suteiks visakeriopą pagalbą ūkyje minėtus 9 metus, c) išmokėti savo seseriai, o mano dukrai Marijai 4000 rublių kraitį, o taip pat atiduoti 10 geriausių karvių ir porą pakinkytų ristūnų.d) Nepilnamečiui nesantuokiniam sūnui Pranui, gyvenančiam su manimi, sukakus pilnametystei perleidžiu vandens malūną Andriūnuose, su visais pastatais, daržu ir 6 dešmtinių žeme, esančius Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Kruonio valsčiuje. Iki Prano pilnametystės jo ir jam atiduoto turto globą pavedu savo vyriausiam sūnui Kazimierui. e)Man priklausiančią pusę Kasčiukiškių dvaro dalį su palivarkais, mišku ir statiniais, esančiais Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Žaslių valsčiuje perleidžiu Mykolui ir Jonui Steikūnams, mano brolio sūnums, kad iš pavesto man turto išmokėtų mano sūnui Antanui Steikūnui, s., Motiejaus 5000 rublių grynaisiais.“

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas