NAUJIENOS

Jieznas nuo kalvinizmo iki katalikų parapijos įsteigimo (I)

Jiezno, kaip ir daugelio miestelių istorinė raida susijusi su įvairiapuse konfesine veikla. 1492 m. Jiezno dvaro paminėjimas susijęs su prievolėmis sunkiai išgyvenančiai Darsūniškio Švč. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiai. 1581 m. gegužės 23 d. miestelio įsikūrimas susijęs su kalvinų maldos namų steigimu. 1631 m. Jiezno katalikų parapijos įsteigimas, bažnyčios veiklos Jiezne pradžia susijusi su dvaro perėjimu į katalikybės puoselėtojų Pacų rankas.


Vytautas Gusas Holovčinskių valdose.

Holovčinskiai Jiezno istorijoje
1507-1580 m.
Gerbdami svarbų Pacų istorinį palikimą, negalime užmiršti ūkinės veiklos ir krikščioniškos tradicijos pradžią davusių Gulbės herbo kunigaikščių Holovčinskių.
1495 m. LDK didysis kunigaikštis vedė Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukrą Eleną. Kunigaikštienės palydoje į Lietuvą atvyko kunigaikštis Mikita Rapalovskis (nuo pagrindinės valdos Rapalove), kilimo iš Starodubo. Kunigaikštis turėjo 6 sūnus, vienas iš jų buvo Motiejus. 1499 m. Motiejus atvyko į Lietuvą, nes jo dėdė Semionas Rapalovskis buvo nubaustas už dalyvavimą caro sūnaus Vasilijaus rengtame sąmoksle. 1509 m. didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis kunigaikščiui Motiejui padovanojo Holovčino dvarą (dabartinės Baltarusijos Respublikos Mogiliovo srityje, Belyničko rajone) ir nuo to laiko jo palikuonys buvo vadinami Holovčinskiais. Kita giminės atšaka ir toliau buvo vadinama Rapalovskiai. Kunigaikštis Motiejus Holovčinskis ilgus metus (iki 1539 metų) valdė Birštono valsčių (jų tarpe Paverknius, Kisieliškes, Nibrius –V.K), taip pat Anykščius ir kitas valdas. Jiezno dvarą kunigaikštienės Elenos dovanojimu jis valdė nuo 1507 m. iki pat mirties - 1539 m. Jiezno dvaras nusakomas kaip platus su centru Jiezne bei palivarkais Šventininkuose (dabar tai 4 km į pietus nuo Kruonio esantis kaimas –V.K) bei Purvininkuose (kaimas 2 km. nuo Vilūnų -V.K). Šiuose Jiezno dvaro palivarkuose yra minimi šie kaimai: Andriūnai, Toliškės, Sevelionys, Vilūnai, Plytnikai.
Jieznas ir šalia esančios vietovės buvo palyginti vėlai apgyvendintos, čia driekėsi didžiajam kunigaikščiui auginamų žirgų ganyklos. Žirgų ganytojai retai vartojo vietines tarmes, dažniau rusėnų kalbą. Tikroji Lietuva sudarė tik ketvirtadalį LDK žemių, todėl ir valstybine bei kanceliarine kalba tapo rusėnų (senoji gudų) kalba, santykiuose su vakarais buvo naudojama lotynų kalba. Manoma, kad Jieznas ilgą laiką buvo žirgų išjodinėjimo vieta („stada koni jezdne“), o Liciškėnų kaimas (Licyš kani (koni) - skaičiuoti žirgus-V.K) kartu su Jieznu sudaręs vieną dvarą, buvo žirgų laikymo tvartuose vieta. Kunigaikštis Motiejus Holovčinskis didesnę laiko dalį gyveno Vilniuje, todėl mažai tikėtina, kad iki 1539 m. Jiezne galėjo būti mūrinė pilis. Greičiausiai administraciniai pastatai buvo mediniai. Motiejus Mikitinyčius buvo aršus pravoslavas. Jis Purvininkų ir Šventininkų palivarkus buvo užrašęs Vilniaus Švč. Trejybės pravoslavų vienuolynui. Nėra jokių duomenų, kad pravoslavų bažnyčia būtų buvusi Jiezne. (Remtasi - „Memoryal Klasztoru Wilenskiego cerkwi Przenaswiętszey Troycy, -Археографический сборник документовь, том десятый, Вильна, p.1-19).
Motiejus Holovčinskis turėjo tris žmonas, iš kurių turėjo daug dukrų ir tris sūnus - Joną, Astafijų ir Jaroslavą.
1539 m. mirus kunigaikščiui Motiejui, Jiezną valdė jo sūnus Jaroslavas. Jis buvo Kauno seniūnas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio dvaro maršalka, aktyvus kalvinistas, pastatęs kalvinų bažnyčią Holovčine. Didžiausia tikimybė, kad būtent tuo metu Jiezne buvo pastatyta mūrinė pilis, kuri galėjo tęstis nuo buvusio internato kampo paežerės kalva pro seniūniją iki buvusio senojo pašto. Tokia išvada peršasi gerai apžiūrėjus verslininko Kęstučio Derliūno rūpestingai tvarkomus rūmų rūsius. 36 ir daugiau centimetrų plytų ilgis, sienų storis, tvirtovės stilius liudija, kad ši rūmų dalis statyta dar XVI a. Vadinasi, jau apie 1550‑1560 m. gyveno Jaroslavas Holovčinskis, o vėliau ta rūmų apsauginę dalį naudojo ir Kristupas Pacas.
Jaroslavas buvo vedęs Daratą Kostievską ir susilaukė trijų sūnų: Mikalojų, Sčastną ir Jaroslavą, o viena iš dukrų Vasilisa buvo ištekėjusi už Aleksandro Chodkevičiaus. Tėvas mirė 1567 m., penkerius metus Jiezno dvarą valdė kunigaikštis Mikolajus (1547-1571), kuris buvo vedęs Barborą Kozicką ir palikuonių nesusilaukė. Šiam mirus Jieznas, tiek Holovčinas pereina į Sčastno Holovčinskio rankas. Šis užėmė svarbias valstybines Ponų tarybos nario, Lubošanų seniūno, Minsko kašteliono (pilininko) pareigybes. Jis, o vėliau jo sūnus Jonas, buvo baigę protestantišką Leipcigo universitetą, gerai mokėjo vokiečių, lotynų, lenkų, rusų kalbas.
Sčastnas Holovčinskis po tėvo mirties 1571 m. atsiėmė iš Vilniaus Švč. Trejybės pravoslavų vienuolyno jam senelio Motiejaus padovanotus Jiezno dvaro palivarkus Šventininkuose ir Purvininkuose.
1575-1586 m. Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos valdovu buvo vengras Steponas Batoras, vedęs Žygimanto Augusto seserį Oną. Karalius, nors buvo katalikas, leido kurtis protestantams. Jis visada sakydavo: „Esu žmonių, ne sąžinių karalius“, jis skelbė leidžiąs kiekvienam savo tikėjimą skleisti pamokymais ir geru pavyzdžiu, bet ne smurtu, ne ugnimi ir kardu. Be Liuterio mokslo, plito Lietuvoje ir Kalvino mokslas. Būtent šį ir pasirinko Holovčinskiai.

Jiezno miestelio įkūrimas
Jiezno vardas (dvaras) paminėtas 1492 m. Tačiau šiemet minime mūsų miestelio 430 metų sukaktį. Miestelio statusas pranašesnis negu dvaro, nes jame gyvena laisvas žmogus, kuris gali keisti gyvenamąją vietą, amatą ir, jeigu priklauso nuo žemes valdančio žemvaldžio, tai tik finansiškai sumokėdamas tam tikrą mokestį už žemę. Taigi 1581 m. Lietuvoje įvyksta administracinės reformos, patobulinama teismų sistema, sudaromos sąlygos steigtis miesteliams. 1581 m. kunigaikštis Sčastnas Holovčinskis, pasiremdamas 1566 LDK statutu, 33 krašto ūkininkams suteikia visišką laisvę ir duoda jiems nemokamai žemės. Tuo iškart deklaruodamas save kaip gerą žemvaldį, dvasingą kalviną, savo raštu Kauno žemės teisme skelbė: „Taip pat pranešame nuo šios dienos mūsų tėvonijoje iki šiol negirdėtą žinią. Kartu su šiuo dovanojimu skiriu 30 margų žemės laisviems žmonėms. Kad jie su šiuo man antspaudu ir parašu jame mano rašto žodžius atmintų, Dievui gerą darytų, Dievo namus statyti pradėtų ir su šia žinia Apaštališkoje šventovėje tikinčiuosius suburtų. Su šiuo antspaudu Jo karališkos malonybės vardu, Darsūniškio ponui Mikalojui leidus, tikintieji ganytojo turėtų susilaukti. Raštą mano valia surašė Jo karališkos malonybės raštininkas Kauno žemės teismo knygoje tūkstantis penki šimtai aštuoniasdešimt pirmaisiais Dievo gimimo metais gegužės 23 dieną. Šis raštas yra su antspaudu ir įrašytais žodžiais: Ščiastnas, Jaroslavo sūnus, kunigaikštis Holovčinskis savąja ranka prie to pasirašau.
Jo maloningo kunigaikščio Ščiastno Holovčinskio savo valdiniams skirtas dovanojimas, antspaudu yra patvirtintas. Prie užrašo apie Jiezno Apaštališkąją šventovę prirašyti žodžiai – su Dievo ir nuo seno visų ponų valia. Taip pat užrašyti Trakų vaivadijos Kauno žemės teismo teisėjų bei raštininko pavardės ir virš jų padėtas antspaudas“ (Vilniaus Universiteto Mokslinės bibliotekos rankraščių skyrius, f. 7., kn. 28A, p. 226B, 227A, 227B).
1581 m. gegužės 23 d. įkuriamas Jiezno miestelis, įsteigiami kalvinų maldos namai, ir tik vėliau XVI a. pab. atsiranda miestelio vidaus turgus.

Jiezno kalvinų maldos namai
Sčastnas Holovčinskis buvo įtakingas valstybės veikėjas, Ponų tarybos narys. Kartu su Didžiuoju kunigaikščiu spręsdavo svarbius valstybės klausimus. Jam įtaką darė Chodkevičiai - antroji LDK giminė politiniame gyvenime, 1549-1572 metų laikotarpiu (Genutė Kirkienė. LDK politikos elito galingieji: Chodkevičiai XV-XVI amžiuje. V.,2008,P.143-174).
Minėtu laikotarpiu Holovčinskiai ir Chodkevičiai buvo ryškiai susigiminiavę. Žymaus LDK karinio ir politinio veikėjo Jeronimo Chodkevičiaus motina Vasilisa Holovčinska buvo Sčastno Holovčinsko teta. O pats Sčastnas buvo vedęs Jeronimo Chodkevičiaus dukrą Elžbietą (Halską), o Sčastno brolis Jaroslavas buvo vedęs kitą Jeronimo Chodkevičiaus dukrą (Ten pat). Pats Jeronimas Chodkevičius 1563 m. iš katalikybės perėjo į liuteronų tikėjimą, bet sugebėjo sugyventi su Katalikų bažnyčia, kas jam garantavo kelią į LDK elitą. Panašios pozicijos laikėsi ir Jiezno bei Holovčino valdytojas Sčastnas Holovčinskis. Jis kalvinų maldos namus pastatė, kai jie jau veikė aplinkui daugelyje miestelių. Maldos namai tarnavo fundatoriams, tai pat apylinkėse žemes turėjusiams Volanams (garsi reformatų giminė - V.K), Junavičiams, Kisieliams, Sondakinams, Konarskiams ir kitiems reformatams. Jiezno maldos namai, pagal Holovčino kalvinų maldos namus, galėjo būti mūrinė, 10-12 metrų pločio, 15‑17 metrų ilgio, su Dievo altoriumi ir šalia esančiu dideliu mėlynu stalu. Jie galėjo stovėti už dabartinės mūsų bažnyčios šventoriaus tvoros, už Trakų gatvės.
Sunku pasakyti, kiek kalvinų tikėjimas veikė paprastą valstietį, dvaro baudžiauninką, nes XVII, net XVIII-XIX a. buvo nemaža dalis krašto žmonių, kurie išlaikė pagonybę ir prašė palaidoti ant kalnelių (B. Stelmokas, Popšų kalnas, 1867 metai). Vertėtų patikrinti senų žmonių pasakojimus, kad Sundakuose yra buvusi medinė kalvinų koplytėlė ar evangelijos perteikimo vieta.
Kalvinų pamokslininkus rėmė ne tik Holovčinskiai, Chodkevičiai, bet ir Dorogostaiskiai. Jiezne misijas atlikę kalvinų pamokslininkai dažnai keisdavosi. Iš pavardžių matyti, kad Jiezne pamokslininkais dirbo įtakingi kalvinai, buvę aktyvūs Sinoduose. Kol kas neturime duomenų apie pirmuosius pamokslininkus iki 1610 m. Nuo 1611 m. pamokslininku dirbo Vaitiekus Vardynskis. 1616 -1618 m. –Albertas Vardensijus, 1618-1623 m. vėl Vaitiekus Vardynskis. Nuo 1624 iki 1632 m. - Jiezno pamokslininkas Stanislovas Bialockis (Spis sinodow i sesji prowincjalnych Jednoty Litewskiej 1611-1913, Wilno, 1913,p.1-100).
Pastatęs kalvinų bažnyčią, Sčiastnas Holovčinslis pradėjo nebevykdyti 1492 m. Jiezno dvaro įsipareigojimo remti dešimtine grūdais Darsūniškio bažnyčią. Vilniaus Vyskupija buvo tuo nepatenkinta ir 1599 m. kreipėsi į karalių Žygimantą Vazą. Bet Holovčinskiai buvo labai diplomatiški ir labai greit išsprendė susidariusią padėtį. Jie pasirašė susitarimą: „Aš, Sčiastnas Holovčinskis, Jaroslavo sūnus Holovčine Liubošanų seniūnas ir aš, Jaroslavas Holovčinskis (brolis-V.K) susipažinę su šiuo laišku, susitikome su Darsūniškio klebonu Jonu Meškausku, dalyvaujant Jo malonybei Vilniaus vyskupijos administratoriui, Trakų klebonui Benediktui Vainai dėl to, kad Darsūniškio klebonas du kart mus kvietė dėl neatiduodamos dešimtinės iš Jiezno dvaro. Su Darsūniškio klebonu Jonu Meškausku susitarėme, kad dešimtinę nuolatos mokėsime, o nuo 1600 metų derliaus sumokėsime dešimtimę už praleistus metus, o tai pat ketvirtį derliaus pagal Darsūniškio bažnyčios fundacijos sąlygas“ (VU MB.Rs,f.B-53,b.44,l.289). Susitarimą pasirašė kunigaikščiai broliai Sčiastnas ir Jaroslavas Holovčinskiai, sūnėnas, Jaroslavo sūnus Konstantinas Holovčinskis, Vilniaus vyskupijos administratorius Benediktas Vaina, Darsūniškio klebonas Jonas Meškauskas, taip pat Kauno pavieto stalininkas Stanislavas Dziatkauskas.

Sčiastno Holovčinskio vaikai
ir kalvinizmas
Sčiastnas Holovčinskis mirė 1610 m. Jis buvo vedęs Elžbietą Chodkevičiūtę, susilaukė sūnaus Jono ir dukters Reginos. Jonas 1622 m. vedė uolią kalvinę Eleną Valavičiūtę ir valdė Jiezną bei Holovčiną. Jis buvo išsilavinęs, 1624 m. užėmė Lietuvos taurininko pareigas. Jis buvo žymus Abiejų Tautų Respublikos kalvinų veikėjas. 1624 m. mirus LDK taurininkui Petrui Valavičiui, jo žentas leidiniu išleistame Baltazaro Lubeckio pamoksle vertinamas kaip išmintingas, sumanus, pareigai paklūstantis žmogus. 1629 m. išleistoje istorijos studijoje „Istorijos pamokymai“ Jiezno dvaro savininkas knygos dedikacijoje yra greta su kitu žymiu reformacijos veikėju Tomu Volanu.
Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas.