KLausiate – atsakome

Norime paklausti, ar tėvai yra atsakingi už
savo suaugusius vaikus, jų šeimas?

Sunku vienareikšmiškai atsakyti, bet, kad susidarytume aiškų vaizdą, vertėtų pažvelgti į tėvų atsakomybę keliais aspektais. Teisine prasme, tėvai yra atsakingi už savo vaikus iki jų pilnametystės. Genetine prasme - vaikai gimdami „atsineša“ (paveldi) tėvų genus, charakterio bruožus. Psichologine prasme – augdami vaikai mokosi iš šalia esančių. Jie kaip kempinė viską „geria“. Dažnas klysta manydamas, kad vaikas mažas, nieko nesupranta, tačiau psichologų nuomone, charakteris iki 70 proc. susiformuoja vaikuose 4-6 metų amžiuje. Vaikui įtaką daro ir jį supanti aplinka, bet tėvų pareiga apsaugoti savo atžalą nuo netinkamo poveikio (filmų, interneto, žaidimų, draugų). Gimdytojų rūpestis ne tik išmaitinti, gražiai aprengti savo atžalas, bet ir tinkamai paruošti gyvenimui. Augant „šiltnamio“ sąlygomis, vaikui nebus išugdyta samprata, jog ne viskas galima, jog kartais reikia kai ko atsisakyti, paisyti nustatytų visuomenės normų ir pan. Jo ir valia bus gležna. Užaugę paprastai jie nėra pareigingi, tokie žmonės linkę į priklausomybes. Per griežtas ar žiaurus auklėjimas padaro kitokios žalos: išsivysto nepilnavertiškumo kompleksas, suicidinės problemos, tokiems sunku mylėti. Vaikų auklėjimas yra labai sudėtingas ir atsakingas. Padarytos klaidos vėliau išryškėja visu „gražumu“. Kita vertus, Dievas sukūrė žmogų laisvą, tad vaikystėje padarytos auklėjimo klaidos nepateisina jau suaugusio žmogaus daromų klaidų. Kiekviename žmoguje galime rasti trūkumų, bet mūsų pareiga ugdyti savyje gėrį. Šis procesas turi vykti visą gyvenimą. Suaugęs žmogus už savo poelgius atsako asmeniškai.
Ar tėvai atsakingi už savo suaugusių vaikų daromas klaidas? Moraline prasme taip, jei tos klaidos yra blogo auklėjimo pasekmė, bet ačiū Dievui, kad per Išpažintį mums atleidžiamos nuodėmės. Susitaikę su Viešpačiu, galime švęsti Eucharistiją.

klebonas