Kovo 28 d. (šeštadienis)

Kovo 29 d. – Verbų sekmadienis
Iškilminga Verbų sekmadienio liturgija – 10 val.
(liturgiją pradėsime Jiezno miesto aikštėje)
Šv. Mišios už parapiją – 12 val.

Balandžio 2 d. – Didysis ketvirtadienis
Paskutinės Vakarienės šv. Mišios – 19 val.

Balandžio 3 d. – Didysis penktadienis
Kryžiaus kelias – 18 val.
Viešpaties Kančios pamaldos – 19 val.

Balandžio 4 d. – Didysis šeštadienis
Velyknakčio šv. Mišios – 21 val.

Balandžio 5 d. – Velykų I diena (sekmadienis)
Šv. Mišios – 9 val.

Balandžio 6 d. – Velykų II diena (pirmadienis)
Šv. Mišios – 9 val.

Balandžio 12 d. – II Velykų sekmadienis
Šv. Mišios – 10 ir 12 val.

Balandžio 19 d. – III Velykų sekmadienis
Šv. Mišios – 10 ir 12 val.

Balandžio 26 d. – IV Velykų sekmadienis
Šv. Mišios – 10 ir 12 val.

Šventojo Tėvo intencijos šiam mėnesiui:

Melskime, kad ugdytume dvasinę įžvalgą, mokėtume pasirinkti gyvenimo kelius ir atsisakyti visko, kas atitolina mus nuo Kristaus ir Evangelijos.

Liepos 2 d.

Švč. M. Marija, Šeimų Karalienė 9 val.

Liepos 3 d.

Šv. Tomas, apaštalas 9 val.

Liepos 6 d.

XIV EILINIS SEKMADIENIS 10 val.

Liepos 13 d.

XV EILINIS SEKMADIENIS 10 val.

Liepos 20 d.

XVI EILINIS SEKMADIENIS 10 val.

Liepos 22 d.

Šv. Marija Magdalietė 9 val.

Liepos 23 d.

Šv. Brigita, vienuolė, Europos globėja 9 val.

Liepos 25 d.

Šv. Jokūbas, apaštalas 9 val.

Liepos 27 d.

XVII EILINIS SEKMADIENIS 10 val.

Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena

Pirmoji Komunija daugeliui vaikų yra ypatingas įvykis, žymintis jų sąmoningos kelionės tikėjime pradžią. Jiezno parapijoje šiais metais ši šventė sutapo su Tėvo diena ir Šeštinėmis. Kristaus žengimo į Dangų minėjimo dieną trylikos mažųjų parapijiečių širdys tapo Dangumi Jėzui, trokštančiam ateiti ir pasilikti. Pasilikti tam, kad guostų, stiprintų, drąsintų, ramintų….

Praėjus savaitei po šventės džiaugiamės akimirkomis, užfiksuotomis nuotraukose: gėlėmis puošta šventove, balionais, kylančiais virš bažnyčios, magnolija, pasodinta šventoriuje.  Daugiausiai džiaugsmo kelia baltomis albomis pasipuošę vaikai, žengiantys link Altoriaus, laiminami Tėvelių, giedantys, priimantys Švenčiausiąjį Kristaus Kūną. Viliamės, kad vaikų ir jų artimiausių žmonių akyse šventės dieną spindėjęs džiaugsmas neužges.

Lauksime jų kiekvieną sekmadienį ir ketvirtadienį, kai vyksta vaikų ir jaunimo Šv. Mišios, grįžtančių į Bažnyčią susitikti su draugais, bendruomene ir Tuo, kuris pažadėjo: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Parapijos katechetė Irena S.

Birželio 9 dieną grupelė Jiezno gimnazijos piligrimų, neišsigandę lietaus, leidosi į kelionę Šv. Jokūbo keliu. Šiais Jubiliejiniais krikščionybės metais iš Nemajūnų, kur pernai baigėme kelionę, nužygiavome į Punios Šv. Jokūbo bažnyčią. Gaila, kad lietus neleido pasidžiaugti įspūdingais Punios vaizdais, bet dėkojome Dievui ir Šv. Jokūbui už bendrystę, ištvermę ir pažadėjom tęsti kelionę 2026 metais. Ačiū tariam ir Tėvelių atstovams Dovilei ir Mantui Kimbirauskams, lydintiems ne tik savo, bet ir kitus vaikus Šv. Jokūbo bei tikėjimo keliu.

Tikybos mokytoja Irena

Tradicinė dvasinių ir religinių  tekstų meninio skaitymo šventė, 2019 m. gimusi Jiezne, 2025-ųjų gegužės 16 dieną vėl sugrįžo į savo ,,gimtinę“. Į Jiezno parapijos bažnyčią susirinko skaitovai  iš penketo Prienų rajono mokyklų: ,,Ažuolo“ progimnazijos, Balbieriškio pagrindinės mokyklos, Jiezno, Stakliškių, Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijų.

Šventės dalyvius įžangos žodžiu pasveikinusi sielovadininkė Fausta Palaimaitė jaunimui priminė, kad vieta, kur susirinkome – bažnyčia – yra prieglobstis nuo visų gyvenimo negandų, nes čia mes galime artimiausiai susitikti Tą, kuris save vadina ,,Keliu, Tiesa ir Gyvenimu“…

Jiezno gimnazijos abiturientų atliekama kompozicija ragino susimąstyti – „Kas aš?!“  Kuo anksčiau atsakysime į šį klausimą, tuo lengviau bus pasirinkti kelio kryptį ir vertybes, kuriomis remsimės siekdami savo tikslo.

Renginio dalyviai savo skaitomais tekstais tartum ieškojo atsakymų į dvyliktokų užduotą klausimą. Juose skambėjo autorių patirti rūpesčiai, džiaugsmai, lydintys ir mus einant gyvenimo keliu. Klausėmės J. Marcinkevičiaus, B. Brazdžionio, A. Maceinos tekstų, bet dažniausiai skaitomi autoriai yra Lacrima ir Bruno Ferrero. Temos pačios įvairiausios: motinos meilė, Marija, šeima, atleidimas, pasiaukojimas, jos mums liudija kad egzistuoja amžinos vertybės.

Tarp skaitomų tekstų gražiai įsipynė ir Jiezno muzikos mokyklos ugdytinių Barboros bei Gustės atliekamos melodijos. Už tai dėkojame mokytojai Sonatai.

Šventę užbaigė apibendrinantys viešnių: Prienų r. Švietimo ir sporto vyriausiosios Virginijos Zujienės ir Švietimo pagalbos tarnybos specialistės Aldonos Kaminskienės padėkos žodžiai.

Kiekvienam dalyviui ir jį parengusiam mokytojui buvo įteikti padėkos raštai, gėlės atminimui.

Negaliu nepaminėti ir ženklo:  gegužės 16 dienos liturginis skaitinys kalbėjo visiems pasaulio tikintiesiems: „Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane…“ (Jn14,6).

Ačiū Viešpačiui, ačiū organizatoriams, svečiams ir dalyviams, šventovės šeimininkui.

Gal kam nors keistokai atrodys tokia antraštė, bet visi pagrindiniai Jiezno istorijos įvykiai vyko ir vyksta būtent prie per amžius gerokai nukąsto ir pažeisto Jiezno piliakalnio. Ne vienas, atvažiuodamas į Jiezną nuo Verbyliškių, apie tai  pagalvoja… Čia prie ežero, kaip ir Pelekonyse prie Nemuno, Verbyliškėse prie Verknės, mano nuomone, buvo mezolitinės žvejų gyvenvietės (prieš 3000 m). Mes, žmonės, esam istorijos smiltelės nenutrūkstamame istorijos virsme. Tik archeologiniai tyrinėjimai, istorijos rankraščiai, kiti dokumentai gali padėti  pažinti krašto praeitį. Žmonių pasakojimai, prisiminimai negali visiškai pretenduoti į, kad ir santykinę istorinę tiesą, nes jau trečioje žmonių kartoje jie iškrypsta. Taip pat nereikia stebėtis, kad istorinio pažinimo faktai, argumentavimas keičiasi. Keičiasi pažinimo galimybės, net technologijos. Pasaulio vystymosi, pažinimo procese tik nuolatinis kitimas yra   vienintelis pastovumas.

Liūdna 1771 m. rugsėjo 11 diena Jiezno rūmuose

Tą dieną Antano Mykolo Paco raštininkas rašė laišką pagal dvaro savininko diktuojamą tekstą. Laiškas buvo rašomas Vilniaus vyskupijos vyresnybei – kapitulai. Nei kiek neabejoju, kad jį skaitė ir tuometinis Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis.

Prieš pateikdamas iš lenkų kalbos verstą tekstą, kad jį suprastumėm, duosiu keletą paaiškinimų:

1. Iš laiško teksto susidaro įspūdis, kad Vyriausias Lietuvos Raštininkas Antanas Mykolas Pacas serga, nes net tris kartus pakartojo žodžius: „Kol aš dar gyvas“.
2. Antanas Pacas, kaip Vyriausias Lietuvos raštininkas, dirbo pastate, buvusiame tarp dabartinės Katedros aikštės ir Pilies gatvės. Gyveno jis Šv. Jonų gatvėje, Pacų rūmuose (dabar Lenkijos ambasada). Laiške rašė, kad labai norėtų atvykti į vyskupiją, bet, atseit, nesuranda laiko. A. M. Pacas su karieta galėjo būti nuvežtas už kokių 10 kilometrų į Verkius, buvusius vyskupijos rūmus. Bet jam ten vykti buvo gėda, nes dauguma jo įsipareigojimų buvo teisminiuose ginčuose. Tiek su Darsūniškio bažnyčia, tiek su Pažaislio kamaldulių vienuolynu, su Kauno benediktinių ir bernardinų vienuolynais, su Vilniaus Misionierių bažnyčia, su Aukštadvario dominikonų vienuolynu…
3. Rūpindamasis savo sielos išganymu, Antanas Mykolas Pacas siekė Jiezno bažnyčioje įsteigti infulatūrą, t. y., Šventų Mišių laikymą naudojant vyskupiškuosius ženklus: vyskupo aprangą, vyskupo lazdą, vyskupo pirštines, sandalus, vyskupo kepurę-mitrą. Tą idėją galimai jis sužinojo iš XVII a. Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco leidimo Šiluvos bažnyčiai. Sprendžiant iš teksto, A. M. Pacas čia, Jiezne, tokio leidimo negavo.
4. Nori Jiezno infulatūrą steigti, bet pinigų tam neturi, tad visą kalbą paverčia norais ją turėti ir apgailestavimu, kad tai kol kas neįgyvendinama.

„Jo visagalės šviesybės, jo didybės geradariai.

Jūsų laisvės orumas ir visos garbingos kapitulos valdžia man yra gerai žinoma. Tai pat su visa pagarba kiekvienam iš Jūsų, su Jumis, didieji geradariai, susitarus, išreiškiu savo susidomėjimą, tuo, kas jau anksčiau buvo išdėstyta. Garbė Dievui Aukštybėse ir jo niekur nenoriu apgauti, apie jo malones visą laiką galvoju.

O aukščiausią Kapitulą gerbiu, visuomet Jums padėsiu ir taip neatsitiks, kad aš savimi pasibjaurėčiau. Taigi, garbingiems Geradariams rašau, kad iš garbingos Kapitulos sulaukčiau atsakymo

Kol gyvas esu, sumaniau Dievui, visai Šventajai Trejybei, Marijos ir visų Šventųjų garbei įkurti Infulatūrą mano tėvoninėse Jiezno žemėse ir prie klebonijos nusprendėme prijungti dvi Jiezno altarijas (pirmoji įsteigta 1769 m., o Užuguosčio altarija prijungta vėliau – V. K.), kuriose aš pridedu 24000 lenkiškų auksinų su visu aprašymu ir draudimu, kad pinigai maistui už dvi altarijas kiekvieną kiekvienais metais pasiektų. Vienai altarijai skiriu 16 000, o kitai iki 10 000, iš  esmės, 10 000 suma. Tada bažnyčios turtas sudarytų iki 100 000. Tada nuo tos sumos šeši procentai leistų šešis kunigus laikyti. 12 mišių kas savaitę būtų atlaikoma pagal fundacijos įsipareigojimus. Šventas raštas kiekvieną dieną turėtų būti skaitomas, o šventadieniais giedamas. Tokia fundacija reikalautų, kad Jiezno bažnyčia susilauktų tokio dieviškosios dvasios spindėjimo, kaip Stakliškių klebone Silvestravičiuje. Dvasininkai amžinai laike buvo Geradėjai, stebinę savo dvasia ir protu.

Pats tai retai vyskupijoje būnu. Jeigu atvykstu, tai vedamas kunigo Silvestravičiaus pamokymų. Kunigas mano sielą papuošė daugybe dalykų, pirmiausiai, pamaldumo Dievui dorybėmis. Tegul Dievas sustiprina jo asmenį ir laukiamus fundacijos rezultatus. Todėl nuolankiai meldžiamės už tai iki tol, kol būsim mirę“ (LMVB, F7-2843, p. 1–3).                                                                                                                 

Stakliškių kunigas Silvestravičius

Trumpam pertraukę tekstą, pabandysim paaiškinti, kuo gi svarbus jis, kad jį Antanas Mykolas Pacas mini. Tai kartu parodo, kokių dvasios korifėjų būta ir tada.

Stakliškėnas, Krinčino pagrindinės mokyklos direktorius, Stakliškių bažnyčios metrikos tyrinėtojas Algimantas Kaminskas-Krinčinas, savilaida išvertęs ir išleidęs visas Stakliškių bažnyčios XVII–XIX a. metrikų knygas, yra pažymėjęs, kad tikroji šio kunigo pavardė yra Juozapas Dovoina-Silvestravičius, kad gimęs jis 1733 m., kilęs nuo Raseinių apylinkių iš garsios bajorų Dovoinių-Silvestravičių giminės, benediktinas. Prieš klebonavimą Stakliškėse buvo Myro (Radvilų rezidencija dabartinėje Baltarusijoje) klebonas. Stakliškėse klebonavo nuo 1769 m. Mirė Stakliškėse 1784 m., priimdamas išpažintį. Pasižymėjo giliomis teologijos žiniomis, dvasingumu, kuklumu ir ypatingai nuoširdžiu betarpiškumu bendraujant su tikinčiaisiais. Jis mirė būdamas 51 metų (kai kur internete privelta klaidų ir parašyta, kad net 39). Buvo palaidotas Stakliškių bažnyčios rūsiuose (Stakliškių bažnyčios metrikų knygos, Krinčinas, 2014, savilaida, p. 201).

Susisiekėme su gerbiamu Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčios klebonu Laurynu Visocku. Klebonas informavo, kad Stakliškių bažnyčia turėjo rūsį. Į jį, kaip ir Jiezne, buvo įėjimas iš vidaus. Deja, sovietiniais laikais didele dalimi jis buvo pertvarkytas, o vėliau ir apleistas. 1771–1775 m. Jiezno parapijoje kažkodėl klebono nebuvo ir Juozas Dovoina-Silvestravičius buvo tikras ir nuoširdus Antano Mykolo Paco dvasinis globėjas.

Laiško pabaiga

„Esu gavęs iš jo malonybės Vilniaus geradario Vyskupo patikinimą, kad kol kas ketverius metus fundacijai leidimo nesulauksiu. Prašau taip pat mūsų Ganytojus, Aukščiausią Kapitulą pakartotinai išnagrinėti mano prašymą, nes vyskupijoje beveik nebūnu. Atvyksiu, kad padėkočiau amžino laiko dvasininkams. Be prieštaravimų suvokiu, kad Dievo reikalai yra patys svarbiausi. Nuolankiai Jums nusilenkiu, su didžiausia  pagarbai ir nuolankumu Jūsų Šviesybėms. Patys karščiausi, nuoširdžiausi linkėjimai, nuolankus Jūsų tarnas Antanas Mykolas Pacas. Rašyta iš Jiezno 1771 m. rugsėjo 11 d.“ (Ten pat, p. 4).

Tai paskutinis Antano Paco laiškas apie Jiezno bažnyčią ir Jiezno reikalus. Dar yra parašytų laiškų 1772 m., bet jie liečia daugiau Antano Mykolo Paco pareigybės reikalus. Atkreiptinas dėmesys, kad rašydamas Vilniaus vyskupijai, jis nekalba apie Jiezno bažnyčios remontą. Kyla hipotezė, kad iki 1774 m. bažnyčios remontas dar buvo nebaigtas. Antanas Mykolas Pacas mirė 1774 m. vasarį, o Jiezno bažnyčioje laidojimo mišios ir apeigos vyko tik 1774 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus Katedros klebono Tadeušo Šliženio pamokslą esame išvertę. Antanas  Mykolas Pacas nebuvo didelis valstybininkas, bet savo turtus, rūpestį paaukojo Jiezno bažnyčiai, Jiezno dvaro rūmų rekonstrukcijai. Juk visos jo skolos atsirado dėl jo rūpesčio Jieznu. Gražiai sutvarkę Jiezno viešąsias erdves, galėtume į tai įdėti ir gilesnį istorinį prasmingumą. Pvz., miesto sodą (parką) įvardijant Antano Paco vardu, nes jo rūpesčiu jis buvo pasodintas. O ir  gražiai sutvarkius aikštelę prie Jiezno seniūnijos, pavadinti ją  kunigaikščių Holovčinskių skveru, nes čia, šalia, buvo pirmieji jų mūriniai Jiezno rūmai. Šis pasiūlymas nereikalauja jokių gyventojų perregistravimo painumų, o tik didesnės pagarbos Jiezno krašto kūrėjams.

Jiezno grafystė – mūsų istorinės valdos

Jieznas turi kelias pamatines datas, kurios neturėtų  būti užmirštamos. Tai: 1) katalikybės pradžia – 1631m.; 2) Jiezno bažnyčios pastatymas ir pašventinimas – 1670 m.; 3) pirmasis  Jiezno (dvaro) paminėjimas 1492 m. gruodžio 4 d.; 4) Jiezno miestelio įkūrimas – 1581 m. gegužės 23 diena; 5) mūšis su bolševikais – 1919 m. vasario 10–13 d.

Ir čia negalime užmiršti Jiezno istorijos garbės ženklo – 1556 metų (prieš 470 metų), kada kunigaikščio Motiejaus sūnus, Jaroslavas Holovčinskis pradėjo formuoti Jiezno krašto teritorines valdas nuo šiaurinės sienos dabartinėje Kruonio seniūnijoje, nuo Toliškių, Rokiškių, Andriūnų, Užgirėlio, tai įrašydamas Kauno žemės teismo aktuose. Kunigaikščiai Holovčinskiai sukūrė mūsų krašto teritorinį arealą. Kadangi daugelis Jiezno krašto žemių buvo pelkėtos, krūmingos, net Jieznas tuo buvo apsaugotas, tai krašto aruodas buvo dabartinėje Kruonio seniūnijoje, taip pat Sobuvoje, Liciškėnuose ir Sundakuose bei Nibriuose. Jiezno grafystei niekada nepriklausė Kašonys, Pelekonys, Sokonys, Verbyliškės. Paverkniai priklausė tik labai trumpą laiką. Kodėl šis teritorinis arealas vadinamas grafyste, jeigu jį sukūrė kunigaikščiai? Ogi, pagal paskutinius savininkus grafus Pacus. Jiezno grafystės valdos pradėjo mažėti prie jų. 1781 m. birželio 4 dieną Jiezno grafystė dėl skolų buvo priversta atsisakyti Sevelionių, Rokiškių, o 1784 m. gruodžio 31 d. žymiam Lietuvos ir Lenkijos politiniam ir kariniam vadovui Tomui Vavžeckiui vedus Juzefą Pacaitę, jam, kaip kraitis, atiteko Kalviai su dvaru ir teritorijomis iki Vilūnų imtinai.                                                                                                                                                                   

Pacų valdos XVIII a. pabaigoje                                                                                         Pirmasis Jiezno dvaro laukas buvo už Jiezno ežero ir buvo vadinamas Užjiezniu arba Miesteliškėmis. Ten, už miško, buvo daug krūmų, ten miestelio gyventojai turėjo savo margus (margas – 0,71 ha) ir juos įdirbdavo. O toliau už miško buvo plytinė ir kalkių degykla. Ten nuolatos buvo gaminamos plytos, išgaunamos kalkės.                                                 

Antrasis laukas prasidėdavo keliu už Liciškėnų ežero ir apėmė Liciškėnų kaimą.

Trečiasis laukas prasidėjo link Žiežmarių (Sundakų, Sobuvos kryptis – V. K.) vingiuotu keliu, ant kurio kryžius buvo nutapytas, o antrasis ant žemių ribų pastatytas.

Pacų pievos

Šalia dirbamos žemės plotų buvo daug pievų, nes dvare buvo auginama daug galvijų:

1. Alšios pievos Stakliškių seniūnijoje, Trečionių kaime;

2) Pievos tarp Sundakų ir Tyliakiemio;

           3) Pievos netoli Jiezno buvusiame Lepolatų užusienyje;

           4) Valiūniškių ir Kašonių pievos;

           5) Čebotariškių arba Morkapievių pievos Liciškėnuose;

           6) Pievos tarp Liciškėnų ir Anglininkų;

           7) Keršiškių pievos tarp Sobuvos ir Kašonių kaimo;

           8) Pievos Grikapėdžio kaime;

           9) Pievos už Juodaviškių miško (LMAVB, f.12-3786, p. 2v).

Auginamos žemės ūkio kultūros

1800–1802 metais Pacų dvaras išaugino 106 Vilniaus statines rugių. Tai yra 43142 litrai, nes kiekviena statinė buvo 407 litrų tūrio. Kviečių – atitinkamai 25 statines, avižų – 230, grikių – 6, žirnių – 3 statines, saulėgražų – 1,25 (LVIA, f.525, ap.8, b.892, p. 40).

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Leonas XIV birželio 11 d. trečiadienio bendrojoje audiencijoje tęsė ciklą katechezių apie Jėzų Kristų – mūsų viltį. Katechezėse Romos vyskupas Leonas pasakoja apie Jėzaus gyvenimą pagal jo palyginimus ir gyvenimo epizodus. Popiežius šį kartą aptarė Jėzaus susitikimą Jeriche su aklu elgeta Bartimiejumi, apie tai, kaip jis šaukėsi Jėzaus ir buvo išgydytas.

Patikinęs, kad šį kartą nori atkreipti dėmesį į esminį Jėzaus gyvenimo aspektą – į jo įvykdytus gydymus – popiežius Leonas visų pirma pasiūlė pristatyti Kristaus Širdžiai skaudžiausią ir pažeidžiamiausią gyvenimo dalį, kartu ir visas mūsų gyvenimo vietas, iš kurių nesugebame išeiti, jaučiamės įstrigę. Su pasitikėjimu prašykime Viešpaties, kad jis išgirstų mūsų šauksmą ir mus išgydytų! – ragino popiežius.

Pasak Leono, pagrindinis šio Evangelijos pasakojimo veikėjas Bartimiejus mums padeda suprasti, kad niekuomet neturėtume atsisakyti vilties, net tada, kai jaučiamės pražuvę. Bartimiejus buvo aklas elgeta, su kuriuo Jėzus susitiko Jericho mieste pakeliui į Jeruzalę. Jo vardo reikšmė: „Timiejaus sūnus“. Kita vertus, jis taip pat galėjo reikšti „garbės“ arba „žavesio sūnus“. Šv. Augustinas pakomentavo viename tekste, kad tai yra visiškai priešinga būklei, į kurią buvo papuolęs aklas elgeta Bartimiejus.

Beje, priešingai nei paskui Jėzų einantys žmonės, Bartimiejus niekur neina. Jis sėdi prie kelio ir jam reikia, kad kas nors jį pastatytų ant kojų ir padėtų jam vėl eiti.

Ką galime daryti, kai papuolame į padėtį, kuri atrodo be išeities? Bartimiejus mus moko kliautis mums priklausančiais ištekliais. Jis yra elgeta, moka prašyti išmaldos, dar daugiau, jis gali šaukti! Jei tiktai ko nors trokšti, imiesi visko, kad pasiektum, net kai kiti bara, žemina, ragina pamiršti. Jei tikrai to nori, toliau šauk, pažymėjo popiežius Leonas.

Evangelija pasakoja, kad Jericho neregys Bartimiejus, išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarietis, pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (žr. Mk 10, 47). Popiežius priminė, kad šis Bartimiejaus šauksmas yra tapęs plačiai žinoma malda, ypač paplitusia Rytų Bažnyčios tradicijoje, tačiau ir mes galime ją kalbėti: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs!“.

Keista, Bartimiejus yra aklas, bet mato geriau už kitus ir atpažįsta Jėzų! Bartimiejus jam šaukia, Jėzus sustoja ir jį pakviečia, nes nėra šauksmo, kurio Dievas neišklauso, net tada, kai mes nesuvokiame, kad kreipiamės į jį, patikino Leonas, prisiminęs Išėjimo knygos epizodą apie vergijoje atsidūrusių izraeliečių šauksmą, pakilusį iki Dievo (žr. Iš 2).

Jėzus ne iš karto nueina pas Bartimiejų, bet tokiu būdu atgaivina jo gyvenimą, verčia atsistoti, kliaunasi jo galimybe eiti. Jis gali atsistoti, gali pakilti iš savo situacijos mirties taško, tačiau, kad tai padarytų, – tęsė Leonas, – jis turi atlikti labai reikšminga gestą: turi nusimesti savo apsiaustą! (žr. Mk 10, 50).

Elgetai apsiaustas yra viskas! Užtikrina saugumą, yra namai, apsauga. Tačiau mus labai dažnai sustabdo tariamas mūsų saugumas, tai, kuo apsivelkame, kad mus apsaugotų, tačiau kas kliudo eiti. Kad nueitų pas Jėzų ir būtų išgydytas, Bartimiejus turi atidengti jam visą savo pažeidžiamumą. Tai svarbiausias momentas bet kokiame išgydymo kelyje, patikino popiežius.

Toliau Leonas tęsė, kad Jėzus paklausė aklojo elgetos, ko šis norįs, kad jis jam padarytų. Neregio atsakymas reikšmingas: jis atsakė veiksmažodžiu, galinčiu reikšti tiek „kad vėl matyčiau“, tiek „kad pakelčiau žvilgsnį“. Mat Bartimiejus, pažymėjo popiežius, nori ne tik vėl matyti – jis taip pat trokšta atrasti savo orumą! Tai, kas gelbsti Bartimiejų ir kiekvieną iš mūsų, yra tikėjimas. Jėzus mus išgydo, kad vėl taptume laisvi. Jis nurodė Bartimiejui ne sekti juo, bet eiti savo gyvenimo keliu. Tačiau Evangelijos pasakojimas užbaigiamas nurodymu, kad Bartimiejus vis dėlto nusekė paskui Jėzų. Jis laisva valia pasirinko sekti tą, kuris yra Kelias.

Brangūs broliai, seserys, su pasitikėjimu atneškime Jėzui savo ir mūsų artimųjų negalias; atneškime jam visų pasiklydusių ir nerandančių išeities skausmą. Šaukime ir už juos, būkime tikri, kad Viešpats mus išgirs ir sustos.

Vatican News

Leonas XIV prisidėjo prie užuojautos ir solidarumo balsų, kurie pasiekė lėktuvo avarijos Indijoje aukų šeimas ir artimuosius. Patikėdamas žuvusiųjų sielas Visagalio gailestingumui, popiežius meldė greito išgijimo sužeistiesiems, dieviškos paguodos visiems paliestiems šios tragedijos.

Birželio 12 dieną Ahmedabado mieste, Indijos vakaruose, vos pakilęs skrydžiui į Londoną nukrito „Indijos avialinijų“ lėktuvas. Patikslintais birželio 13 dienos duomenimis, žuvo 240 juo skridę asmenys, išgyveno tik vienas keleivis – 38 metų vyras. Negana to, lėktuvas ir jo nuolaužos nukrito ant gyvenamųjų namų. Pasak policijos, žuvo mažiausiai 27 ant žemės buvę žmonės, šis skaičius gali augti.

Vatican News

Vienas iš žmogaus natūralių poreikių yra nusistatyti savo tikslus ir švęsti savo pergales: pasiekimus, svarbias dienas. Tiesą sakant, Lietuvoje sutikau labai nedaug žmonių, kurie moka švęsti. Sutikau nemažai, kurie moka organizuoti šventes, dekoruoti ir vaišinti įmantriais valgiais, sugalvoti programą. Teko keletą kartų dalyvauti santuokos šventėje, kai linksma tik tada, kai yra alkoholio ar linksminamoji programa. O kitos dienos rytą dauguma svečių vaikšto kažkokie paniurę: kaip žemę pardavę ir pinigų negavę. Dar teko girdėti, kai kalbama apie šventes: kas ką buvo apsivilkę, kas ką valgė, kiek pinigų kainavo, kokio lygio puota… Bet visa tai tėra forma, o šventės turinys yra vertybės, kurias švenčiame. Mane mokė švęsti brazilai. Švęsti gyvenimą. Kiekvieną išlaikytą egzaminą, užbaigtą semestrą, pradėtą semestrą, gimtadienį, religines šventes, nepriklausomybės dieną, pasveikimą po gripo, susitikimą po ilgesnio laiko ir t.t. Tai įmanoma tik sąmoningai suvokus, kad turi labai brangią, tobulą, nuostabią dovaną – gyvenimą. Gyvenimą, kuris susideda iš dienų. Kiekviena diena – taip pat dovana, nes esu gyva, galiu atsikelti iš lovos, o jei kas negali, vis tiek dovana. Ponia Marija daugiau kaip dešimt metų neįgaliojo vežimėlyje. Jai – apie 70 metų, kojos visai nejuda, tačiau kojų nagučiai kruopščiai nulakuoti, šukuosena dailiai sudėliota, lūpos padažytos. Nors namelis kuklutis, pilnas žmonių: vaikų, anūkų ir proanūkių. Jos dukra, kuriai apie 50 metų, man liepė eiti pas jos mamą (Terezinoje, Brazilijoje). Sako, ji pasakys, ar tu geras žmogus. Maniau, kad pokštas. Keletą savaičių bendruomenės žmonės, tarsi lauktų kokio įvykio, vis paklausia, kada eisi pas ponią Mariją? Nuėjau, gėrėme kavą, nemokėjau tada dar kalbėti jų kalba. Klausiausi, stebėjau. Labai laiminga ir rami grįžau iš Marijos namų. Bendruomenei buvo pranešta – Marija patvirtino, kad žmogus aš tikęs, ir visi santykiai iš karto bendruomenėje užsimezgė. Man dar kurį laiką atrodė, kad tai pokštas, kol šį tą daugiau sužinojau apie Mariją. Ji gyvena paprastai, nuolankiai, kiekvieną dieną pasitinka su šypsena, meldžiasi ir užsiima rankdarbiais. Gyvena kiekvieną dieną kaip dovaną. Kone kasdien ateina sutrikę, kenčiantys žmones su ja kavutės išgerti, nieko rimto nevyksta, bet po kelių valandų buvimo su ja žmonės grįžta nurimę ir susipratę, kad yra laimingi ir turtingi, nes turi gyvenimą. Marija meldžiasi už kiekvieną. Daug meldžiasi. Ir stebuklai vyksta. Visokie.

Dovanų sąrašas. Toks yra šventės turinys, gyvenimas ir santykiai su žmonėmis – padėka už dovanas. Jei žmogus jaučiasi pats save sukūręs, viską vien pats pasiekęs, sukontroliavęs arba, dar blogiau, nuskriaustas ir neįvertintas, – tada šventės turinio nebus. Ir jokia forma šventės nesukurs, nes nėra dėkingumo. O švęsti tikrai labai smagu. Švenčiamas gyvenimas darosi vis gražesnis. Nes vis sąmoningiau suprantu, kad jis trumpas ir kad turiu visko apsčiai jame. Norisi dar labiau branginti, tai yra dalytis juo. Kai suprantu, kad esu apdovanota, noriu vis labiau ir kitiems dovanoti: šypseną, pagalbą, gerą žodį, savo materialių dalykų. Dovanojant gyvenimo daugėja. Ne metų, o džiaugsmo, meilės, vilties, pilnatvės. Ir tada nebėra rutinos. Tada sunkūs išbandymai tame dėkingumo pilname gyvenime ne tokie jau niūrūs ir sunkūs. Yra Davėjas, kuris rūpinasi išbandymais, kuris atlygina, kuris stiprina ir moko. Yra kažkas daugiau. Amžinas gyvenimas. Pats tikriausias pasirengimas šventei yra visų gautų dovanų surašymas: pradedant veikiančiomis kojomis ir rankomis, baigiant svarbiais ir vertingais dalykais, atsitikusiais pastaruoju metu. Katalikų tikėjimą praktikuojantys žmonės visas savo šventes pamini išpažintimi (atsiprašymu už klaidas ir blogai panaudotą gyvenimo dovaną) ir šv. Mišiomis, nes pats Mišių pavadinimas graikų kalba yra dėkojimas. Iš Jo rankų juk viską gauname. Už ką esu dėkingas? Biblinis tikėjimas grindžiamas kvietimu: „Atsiminkite nuostabius Viešpaties darbus.“ Todėl švenčiame sekmadienį. Nes Jis prisikėlė. Pažadėjo prikelti ir mus. Todėl švenčiame savo priesaikas prie altoriaus ir slapčia. Švenčiame gimtadienius. Brazilai sako, spindėdami nuostaba ir džiaugsmu: Fausta – Tavo diena šiandien! Atrodo, kad esu didžiausias pasaulio stebuklas. Kiekvienas ateina ir aiškina, koks jis laimingas, kad aš esu. Nieko nereikia papildomai daryti ar stengtis! Iš tos laimės, kad žmonės džiaugiasi, juk taip nesunku spontaniškai sukurti šventės formą. Nes šventės turinio apsčiai. Terezinoje nepasiturimai gyvenantys žmonės savo gimtadienio proga rengia visiems vaišes, per kurias išleidžia visus sutaupytus pinigus. Jei kas ateiti negali, artimieji atsineša indelį, kad parneštų vaišių. Ten dovanas dovanoja tik geriau gyvenantys žmonės, o kiti tiesiog ateina pavalgyti, pašokti ir padainuoti. O šiaip dovanas dovanoti galima, ir gėles, ir smulkmenas. Jokiu būdu neskaičiuojant eilės ir kas kam ką dovanojo! Dovanoju, nes aš esu labai turtinga gyvenimo ir džiaugiuosi kito žmogaus buvimu arti, šalia. Džiaugiuosi jo dienomis, jo pergalėmis, jo buvimu. Tačiau kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau pakliūvame į negyvenimo tamsą. Kartais tas laikas toks žvarbus ir kankinantis, kad švęsti neįmanoma. Tas laikas vadinasi gedulas. Apie jį – kitą kartą. Jis ne mažiau šventas negu šventė. O kai į šventę reikia eiti su savo gedulu – labai skaudu. Dar skaudžiau švęsti savo dienas, nes tada kaip tik atrodo, kad gyvenimo neliko. Liūdnai ir skaudžiai skamba sveikinimai ir banalios frazės: jei vienas duris Dievas uždarė, kitas atidarys; viskas bus gerai; tu stipri. Kai yra gedulas, šventės vaidinti nereikia. Ji ateis pati, gerai atlikus šio laiko užduotį. Ir kuo dažniau klauskime: už ką šiandien esu dėkinga(s)? Su kuo noriu ir galiu šiandien dalytis ir švęsti gyvenimą?

Fausta Palaimaitė