Šventojo Tėvo intencijos šiam mėnesiui:

Melskime, kad ugdytume dvasinę įžvalgą, mokėtume pasirinkti gyvenimo kelius ir atsisakyti visko, kas atitolina mus nuo Kristaus ir Evangelijos.

Liepos 2 d.

Švč. M. Marija, Šeimų Karalienė 9 val.

Liepos 3 d.

Šv. Tomas, apaštalas 9 val.

Liepos 6 d.

XIV EILINIS SEKMADIENIS 10 val.

Liepos 13 d.

XV EILINIS SEKMADIENIS 10 val.

Liepos 20 d.

XVI EILINIS SEKMADIENIS 10 val.

Liepos 22 d.

Šv. Marija Magdalietė 9 val.

Liepos 23 d.

Šv. Brigita, vienuolė, Europos globėja 9 val.

Liepos 25 d.

Šv. Jokūbas, apaštalas 9 val.

Liepos 27 d.

XVII EILINIS SEKMADIENIS 10 val.

Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena

Leonas XIV birželio 11 d. trečiadienio bendrojoje audiencijoje tęsė ciklą katechezių apie Jėzų Kristų – mūsų viltį. Katechezėse Romos vyskupas Leonas pasakoja apie Jėzaus gyvenimą pagal jo palyginimus ir gyvenimo epizodus. Popiežius šį kartą aptarė Jėzaus susitikimą Jeriche su aklu elgeta Bartimiejumi, apie tai, kaip jis šaukėsi Jėzaus ir buvo išgydytas.

Patikinęs, kad šį kartą nori atkreipti dėmesį į esminį Jėzaus gyvenimo aspektą – į jo įvykdytus gydymus – popiežius Leonas visų pirma pasiūlė pristatyti Kristaus Širdžiai skaudžiausią ir pažeidžiamiausią gyvenimo dalį, kartu ir visas mūsų gyvenimo vietas, iš kurių nesugebame išeiti, jaučiamės įstrigę. Su pasitikėjimu prašykime Viešpaties, kad jis išgirstų mūsų šauksmą ir mus išgydytų! – ragino popiežius.

Pasak Leono, pagrindinis šio Evangelijos pasakojimo veikėjas Bartimiejus mums padeda suprasti, kad niekuomet neturėtume atsisakyti vilties, net tada, kai jaučiamės pražuvę. Bartimiejus buvo aklas elgeta, su kuriuo Jėzus susitiko Jericho mieste pakeliui į Jeruzalę. Jo vardo reikšmė: „Timiejaus sūnus“. Kita vertus, jis taip pat galėjo reikšti „garbės“ arba „žavesio sūnus“. Šv. Augustinas pakomentavo viename tekste, kad tai yra visiškai priešinga būklei, į kurią buvo papuolęs aklas elgeta Bartimiejus.

Beje, priešingai nei paskui Jėzų einantys žmonės, Bartimiejus niekur neina. Jis sėdi prie kelio ir jam reikia, kad kas nors jį pastatytų ant kojų ir padėtų jam vėl eiti.

Ką galime daryti, kai papuolame į padėtį, kuri atrodo be išeities? Bartimiejus mus moko kliautis mums priklausančiais ištekliais. Jis yra elgeta, moka prašyti išmaldos, dar daugiau, jis gali šaukti! Jei tiktai ko nors trokšti, imiesi visko, kad pasiektum, net kai kiti bara, žemina, ragina pamiršti. Jei tikrai to nori, toliau šauk, pažymėjo popiežius Leonas.

Evangelija pasakoja, kad Jericho neregys Bartimiejus, išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarietis, pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (žr. Mk 10, 47). Popiežius priminė, kad šis Bartimiejaus šauksmas yra tapęs plačiai žinoma malda, ypač paplitusia Rytų Bažnyčios tradicijoje, tačiau ir mes galime ją kalbėti: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs!“.

Keista, Bartimiejus yra aklas, bet mato geriau už kitus ir atpažįsta Jėzų! Bartimiejus jam šaukia, Jėzus sustoja ir jį pakviečia, nes nėra šauksmo, kurio Dievas neišklauso, net tada, kai mes nesuvokiame, kad kreipiamės į jį, patikino Leonas, prisiminęs Išėjimo knygos epizodą apie vergijoje atsidūrusių izraeliečių šauksmą, pakilusį iki Dievo (žr. Iš 2).

Jėzus ne iš karto nueina pas Bartimiejų, bet tokiu būdu atgaivina jo gyvenimą, verčia atsistoti, kliaunasi jo galimybe eiti. Jis gali atsistoti, gali pakilti iš savo situacijos mirties taško, tačiau, kad tai padarytų, – tęsė Leonas, – jis turi atlikti labai reikšminga gestą: turi nusimesti savo apsiaustą! (žr. Mk 10, 50).

Elgetai apsiaustas yra viskas! Užtikrina saugumą, yra namai, apsauga. Tačiau mus labai dažnai sustabdo tariamas mūsų saugumas, tai, kuo apsivelkame, kad mus apsaugotų, tačiau kas kliudo eiti. Kad nueitų pas Jėzų ir būtų išgydytas, Bartimiejus turi atidengti jam visą savo pažeidžiamumą. Tai svarbiausias momentas bet kokiame išgydymo kelyje, patikino popiežius.

Toliau Leonas tęsė, kad Jėzus paklausė aklojo elgetos, ko šis norįs, kad jis jam padarytų. Neregio atsakymas reikšmingas: jis atsakė veiksmažodžiu, galinčiu reikšti tiek „kad vėl matyčiau“, tiek „kad pakelčiau žvilgsnį“. Mat Bartimiejus, pažymėjo popiežius, nori ne tik vėl matyti – jis taip pat trokšta atrasti savo orumą! Tai, kas gelbsti Bartimiejų ir kiekvieną iš mūsų, yra tikėjimas. Jėzus mus išgydo, kad vėl taptume laisvi. Jis nurodė Bartimiejui ne sekti juo, bet eiti savo gyvenimo keliu. Tačiau Evangelijos pasakojimas užbaigiamas nurodymu, kad Bartimiejus vis dėlto nusekė paskui Jėzų. Jis laisva valia pasirinko sekti tą, kuris yra Kelias.

Brangūs broliai, seserys, su pasitikėjimu atneškime Jėzui savo ir mūsų artimųjų negalias; atneškime jam visų pasiklydusių ir nerandančių išeities skausmą. Šaukime ir už juos, būkime tikri, kad Viešpats mus išgirs ir sustos.

Vatican News

(1960–1987–2025)

2025 m. gegužės 20 d. Vilniuje mirė Kaišiadorių vyskupijos kunigas Vilius Kiškis-Zajančkauskas, sulaukęs 65 m. amžiaus. Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie!

Kunigas Vilius gegužės 22 d. buvo pašarvotas Vilniaus Palamintojo Jurgio Matulaičio parapijos bažnyčioje ir buvo švenčiamos Mišios už mirusįjį. Tą pačią dieną kunigo palaikai buvo išlydėti į tėviškę ir pašarvoti Inturkės parapijos bažnyčioje, Kaišiadorių vyskupijoje. Laidotuvių šv. Mišios buvo švenčiamos gegužės 23 d. Inturkės bažnyčioje, dalyvavo 20 kunigų, artimieji ir gausiai parapijiečių. Liturgijai vadovavo Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras kun. Rolandas Bičkauskas, atsisveikinimo žodį tarė kursiokas seminarijoje kun. dr. Robertas Rumšas. Velionis palaidotas Inturkės bažnyčios šventoriuje.

Gyvenimo aprašymas

Vilius Kiškis-Zajančkauskas gimė 1960 m. balandžio 3 d. Inturkės parapijoje, Molėtų r. Mokėsi Kuolakasių pagrindinėje mokykloje ir Vilniaus miesto 33 profesinėje technikos mokykloje, kur įgijo autošaltkalvio specialybę. Dirbo autoservise, tarnavo armijoje. 1982 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigė 1987 m. ir buvo įšventintas kunigu Kaišiadorių vyskupijai.

Vikaro pareigas ėjo Vievio parapijoje, klebono – nuo 1988 m. Šešuolių parapijoje ir aptarnavo Zibalų parapiją, nuo 1995 m. Jiezno parapijoje, nuo 1998 m. Giedraičių parapijoje ir aptarnavo Šešuolėlių parapiją, nuo 2004 m. Gelvonų parapijoje ir aptarnavo Čiobiškio parapiją.

2018 m. pasiprašė atleidžiamas iš klebono pareigų dėl sveikatos ir apsigyveno Vilniuje, kur pagal galimybes patarnavo Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje.

Kunigas Vilius buvo paprastas, nuoširdus, draugiškas. Visose parapijose rūpinosi bažnyčių statiniais, juos remontavo, pats gyveno kukliai.

Kaišiadorių vyskupijos kurija (gt)

Dvasinis augimas yra kelionė, į kurią mus šaukia Dievas. Galime rasti kelio ir jo etapų ar krypčių panašumų, bet šį kelią eina kiekvienas unikaliu mums Dievo skirtu būdu.

Visgi Bažnyčios tradicija suteikia tam tikrų bruožų atpažinimą, galintį ir mums padėti suprasti, ar einame šiuo keliu. Tai reiškia, kad galima nusakyti tam tikrus požymius, kurie lydi gyvenančius Šventojoje Dvasioje.

Meilės žvilgsnis

Pirmoji mūsų tikėjimo tiesa – esame Dievo mylimi, be galo mylimi. Meilė yra absoliutus, beribis, nesustabdomas kvietimas į bendrystę, į santykį, kuris viską persmelkia ir susieja. Kartu ji yra „silpna“, nes tikra meilė nieko nesisavina: ji apsupa, bet nespaudžia. Taigi tas, kuris tampa dvasingas, žvelgia į save ir kitus su meilės kupina mintimi ir žvilgsniu. Jis mato savęs visumą, paslaptingus ryšius tarp daugybės gyvenimo prieštarų, įžvelgia prieštaringiausių įvykių prasmę ir sąsajas.

Dvasingas žmogus yra geras savęs paties ir jį supančio pasaulio klausytojas.

Nuolankumas

Nuolankumas pirmiausia suprantamas kaip leidimas sau pasakyti, kad nesu tobulas ir kad man reikia Kito. Tai yra matymo savęs tokio, koks esu, bruožas. Matyti save nuolankia širdimi – tai ženklas, kad širdis yra atvira ir nesislepianti. Aukščiausia nuolankumo išraiška yra laikyti save neturinčiu iš savęs paties tvirto, ilgalaikio, amžino pagrindo.

Būti nuolankiam – atpažinti šį pagrindą Kitame, t. y. Dieve. Būti nuolankiam – taip pat pripažinti savo silpnumą ir sugebėti ištarti „aš esu nusidėjėlis“.

Dvasingas žmogus yra vargšas

Dvasios skurdas ir laisvė yra mylinčio žmogaus savybės. Meilė nusimeta save, atiduoda save, dovanoja save, todėl ji yra neturtinga. O dovana yra nieko verta, jei nėra laisva. Meilė ir laisvė – du nepaprasti tos pačios dvasinės tikrovės matmenys. Todėl, jei dvasinis žmogus yra kieno nors pusėje, jis yra vargšų ir nuskriaustųjų pusėje. Ir iš tiesų dvasingam žmogui būdinga gebėti įvertinti, kas yra tikrieji vargšai, kas yra tie, kuriems labiausiai reikia pagalbos.

Gailestingumas

Nuolankumas – tai teisinga nuomonė apie save, t. y. suvokimas, kad esi nusidėjėlis, kuriam atleista. Todėl dvasingas žmogus yra tas, kuris liudija gailestingumą. Jis neturi teisimo laikysenos. O jei kas nors teisia ar nusideda, dvasingas asmuo tai iškart atpažįsta, nes pati nuodėmė verčia žmogų kentėti, jam skauda širdį, nes griauna santykį, neleidžia toliau keliauti kartu.

Dorybių vienybė

Dvasingas žmogus žino, kad visos dorybės yra ne kas kita, kaip dalyvavimas Kristuje, kuris pats yra aukščiausia Dorybė, kuris yra visa Meilė. Todėl dvasingas žmogus nepervertina, nesuabsoliutina vienos ar kitos dorybės, nes žino, kad kiekviena dorybė yra prieiga prie kitų, kad nėra dorybės, jei ji nesujungta su kitomis.

Kiekviena dorybė, kuri prisistato be nuolankumo, nėra dorybė, nes asmuo tampa agresyviu vienos dorybės gynėju – dorybės, kuria jis išsiskiria, bet dėl to kartu ją neigia, nes nemato kito.

Blogio permatymas

Dvasingas žmogus yra tas, kuris permato blogį ir kuriam blogis nebeturi įprastos galios. Jis nepasiduoda blogio taršai ir net didžiausioje tamsoje ieško šviesos kelio. Taip, jis lieka jautrus blogiui, vykstančiam pasaulyje, bet nėra jo apimamas ir prislegiamas. Dvasingas žmogus, matydamas blogį, geba įžvelgti veidą To, kuris prisiėmė pasaulio blogį, kad jį sunaikintų ir atvestų savo mylimą žmogų į prisikėlimą iš bet kokio blogio.

Meilė kitiems ir kūrinijai

Dvasingas žmogus su tokiu pat meilės žvilgsniu, kokiu mato save Dievo akyse, mąsto, samprotauja ir elgiasi su kitais, su gamta, su savo kasdienybe. Jis stengiasi liudyti kitam Dievo žvilgsnį. Todėl jis pasaulyje, kultūroje liudija tą žvilgsnį, meilės ryšį tarp viso žinojimo ir patirties. Todėl jis dažnai kenčia dėl to, kad myli ir negali stoti į vieną ar kitą pusę, nes mato, kad tiesa nėra tokia paprasta.

Fundamentalistinis mąstymas yra paprastas ir pateikia detalę, kurią galima valdyti ir kontroliuoti, tačiau be žvilgsnio į visumą. Dvasingas žmogus mato tiek daug sąsajų, kad negali stoti į vieną pusę su tuo, kuris tvirtina tik vieną pusę, o kitą atmeta ir net niekina. Todėl dvasingas žmogus yra mistinės kančios, nuolatinio nukryžiavimo, kurio, tiesa, jis niekada niekam neuždeda, žmogus. Santykį su pasauliu ir žmonėmis, kuris turi būti prisikėlimas ir perkeitimas, širdyje dvasingas asmuo patiria kaip dalyvavimą Kristuje, Jo kančioje.

Meilė priešams

Daugelio Bažnyčios tėvų ir dvasingų autorių nuomone, meilė priešams yra aukščiausia dvasinės brandos išraiška. Tai Šventosios Dvasios buvimo žmogaus gyvenime įrodymas. Dievas perkeičia žmogaus širdį taip, kad priešas tau tampa atminimu, malda, maldavimu, prašymu, atleidimu.

Dvasinės anamnezės (atminimo) asmuo

Norėčiau pridėti dar vieną bruožą: dvasingas asmuo yra asmuo tos meilės, kurioje jau gyvena jis pats ir visa, kas bus prikelta. Jis yra viso to atminimas ir priminimas. Tai, kas pereina per Dievo meilę, nuo ypatingiausio įvykio iki mažiausio ir kukliausio veiksmo, atlikto vadovaujant Dvasiai, iš šios žemės tampa amžina Dangaus karalystės dalimi, nes meilė nepraeina.

Dvasingas žmogus suvokia save kaip žemėje pasėtą sėklą ir stebi, kas sudygsta, kas gimsta, kas galbūt miršta, bet vėl prisikelia gyvenimui. O erdvė, kurioje mes patys dygstame amžinajam gyvenimui ir prisikėlimui, yra meilė.

Jokūbas Marija Goštautas

„Jubiliejinėje katechezėje apie Jėzų, mūsų viltį, šiandien apmąstysime Jo gimimo Betliejuje įvykį“, – kreipėsi popiežius Pranciškus į trečiadienio rytą vykusioje bendrojoje audiencijoje dalyvavusius piligrimus. Po šio pirmojo sakinio Pranciškus atsiprašė, kad dėl dar nepraėjusio bronchito nebegali daug kalbėti, ir paprašė, kad katechezės tekstą perskaitytų kartu su juo buvęs kunigas.

Evangelistas Lukas, rašydamas apie Jėzaus gimimą, gana tiksliai nurodo šio įvykio laiką ir vietą, sakoma popiežiaus Pranciškaus katechezėje. „Taip vienas su kitu susiliečia konkretumas ir visuotinumas“, – šiais žodžiais Jėzaus gimimo įvykio aprašymą savo knygoje apie Jėzaus vaikystę apibūdino popiežius Benediktas XVI.

Vietovardis Betliejus reiškia „duonos namai“. Iš tiesų tame mažame mieste gimęs kūdikis atėjo į pasaulį tam, kad būtų duona, kuri numalšina pasaulio alkį. Arkangelas Gabrielius per apreiškimą Mergelei Marijai kalbėjo apie Mesiją, didį karalių. Tačiau Jėzaus gimime nematome nieko karališka. Dievo Sūnus gimė ne karališkuose rūmuose, bet namo gale, ten, kur laikomi gyvuliai. Taip evangelistas Lukas pabrėžia, kad Dievas ateina į pasaulį ne skambiai ir triukšmingai, Jis pradeda savo žemiškąją kelionę nuolankiai.

Taip pat ir pirmieji šio nepaprasto įvykio liudininkai buvo piemenys – neraštingi, paprasti žmonės, dėl nuolatinio buvimo su gyvuliais skleidžiantys aplink nemalonų dvoką. Tačiau jie verčiasi piemens, ganytojo amatu, per kurį pats Dievas apsireiškia savo tautai. Piemenims pirmiesiems buvo pranešta, kad labai kuklioje, gyvuliams skirtoje vietoje jiems gimė ilgai lauktas mesijas, kuris bus visų Ganytojas ir Gelbėtojas. Ši žinia juos nepaprastai nustebino ir uždegė jų širdis džiaugsmu ir šlovinimu.

„Broliai ir seserys, – sakoma trečiadienį per bendrąją audienciją skaitytoje popiežiaus katechezėje, – ir mes prašykime malonės, kad, kaip ir piemenys, sugebėtume stebėtis ir šlovinti Dievą, ir branginti tai, ką Jis mums patikėjo: savo talentus, charizmas, pašaukimą ir žmones, kurie yra su mumis. Prašykime Viešpatį, kad mokėtume silpnume įžvelgti nepaprastą Dievo Kūdikio jėgą. Jis ateina atnaujinti pasaulio ir perkeisti mūsų gyvenimus savuoju vilties kupinu planu visai žmonijai.“

Audiencijos pabaigoje, prieš palaiminimą, popiežius Pranciškus vėl visų prašė atsiminti žmones, gyvenančius karų ir konfliktų kamuojamose šalyse. „Seserys, broliai, melskimės už taiką, – sakė popiežius. – Darykime viską dėl taikos. Nepamirškime, kad karas yra pralaimėjimas. Visada. Žmonės gimsta ne tam, kad žudytų, bet kad siektų tautų pažangos. Ieškokime kelių į taiką. Kasdienėse maldose prašykime taikos. Atsiminkime Ukrainą… kaip labai ji kenčia. Pagalvokime apie Palestiną, Izraelį, Mianmarą, Šiaurės Kivu, Pietų Sudaną. Tiek daug šalių, kur vyksta karai. Prašau, melskimės už taiką. Atgailaukime už taiką.“

bernardinai.lt

„Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2,10 – 11).

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!

Nuoširdžiai sveikinu jus Kristaus Gimimo šventėje! Girdėti Evangelijos žodžiai yra paties Dievo žodžiai, skirti mums, kiekvienam iš mūsų. Jie pripildyti Dievo meilės, Jo artumo, Jo tikro buvimo mūsų gyvenime. Jo buvimo šiame mūsų gyvenime, kad padovanotų niekada nesibaigiantį, tikrąjį gyvenimą ir neįsivaizduojamą laimę su Juo. Apie Jo buvimą su mumis liudija viskas: Dievo net ir nesąmoningai ilgimės visa esybe, trokštame buvimo pilnatvės, laimės, gyvenimo džiaugsmo ir prasmės. Trokštame, kad laimė, mūsų gyvenimas tęstųsi amžinai. Išbandymų, kančios dienomis ieškome pagalbos, atramos, gelbstinčios rankos. Mirtis, kančia, tiesiog priešingi mūsų prigimčiai. Apie Dievą žvaigždėtasis skliautas byloja ir nuostabą keliantis pats žmogus, žmogui padovanotas pasaulis.

Kalėdos, Kristaus Gimimas, yra nepalyginamai daugiau negu šventė. Ji nurodo ir veda į džiugų įvykį, bet kokius lūkesčius viršijančią tikrovę, – mylinčio Dievo prisiimtą žmogaus prigimtį, atėjimą į mūsų pasaulį, Jo pasilikimą su mumis per visas dienas ir dovanojamą gyvenimą su pačiu Dievu.

Švęsdami Kalėdas kasmet patiriame paties Dievo liudijimą: dėl mūsų Jis tapo žmogumi, kad mirtimi ant kryžiaus išgelbėtų iš piktojo vergijos, išvaduotų iš nuodėmės ir mirties. Gelbstintį Jėzų sutinkame kiekviename Šventojo Rašto puslapyje: kviečia atsiversti ir gyvenime vadovautis evangelija, yra atėjęs nenulaužti palinkusios nendrės ir neužgesinti rusenančio dagčio, aukščiausiai įvertina gailestingojo samariečio pasitarnavimą ir našlės skatiką, kviečia atsisakyti visko, kas trukdo tapti naujais žmonėmis, yra atėjęs, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų, galiausiai ant kryžiaus atiduoda gyvybę už kiekvieną iš mūsų.

Šventasis Raštas, siekdamas atskleisti mums Dievo slėpinį, liudija Dievą, kaip esantį su mumis, – Emanuel. Žmogumi tapęs Dievo Sūnus, Jėzus, ypatingai yra su mumis. Jam tikrai svarbu, kaip šiais metais mes pasitinkame Jo Gimimo slėpinį? Kiek Jo meilei pavyko mus prakalbinti ir papasakoti, kaip Dievas mus myli ir kaip Jam esame brangūs? Kuo gyvena mūsų širdis, kam daugiausiai skiriame dėmesio, ką labiausiai vertiname, dėl ko sielojamės ir esame susirūpinę? Kaip kenčiame ir kaip kančia mus keičia? Kokius sunkumus patiriame tikėdami Jį? Kaip išdalijame save kitiems ir kaip priimame kitus? Kokia mūsų būsena, matant nerimą keliančius įvykius ir procesus šiandieniniame pasaulyje? Ką galvojame apie ateitį? Kur semiamės vilties ir jėgų gyventi?

Kristuje ir su Kristumi yra viskas. Mūsų pačių ir kitų gyvenimas, tikroji laimė ir prasmė, atsakymai į svarbiausius klausimus. Šiandien pasauliui labiausiai reikia Kristaus. Todėl ir švenčiame Kalėdas, kad Betliejuje gimęs Jėzus šiandien ateitų į mūsų pasaulį: susiskaldžiusį, susipriešinusį, tarpusavyje kariaujantį… Mums tiesiog gyvybiškai reikia vilties gyventi. Visai žmonijai reikia vilties. Tos neapgaunančios vilties pagrindas yra pats Kristus. Net mirtis ant kryžiaus Jo nenugalėjo. Jis liko ištikimai mylintis žmogų. Ar tokios meilės mums Kristus gali pritrūkti šiandien?  Ar gali būti tokia žmogaus neapkenčianti jėga, kurios Prisikėlimu Kristus nebūtų nugalėjęs?  Ar gali būti padėtis, kurioje nebūtų vilties? Kuomet eilė klausytojų pasipiktinę Jėzumi Jį paliko, Viešpats paklausė ir mokinius, ar kartais ir jie nenori pasitraukti? Petras visų vardu atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6,68).  Šiandien ir mums Kristus turi gyvenimo žodžius. Jie yra nesunaikinami. Jie yra sklidini vilties! Jos mums šiandien labiausiais reikia! Su Kristumi yra ateitis. Kristuje yra viltis. Jame mūsų gyvenimas turi prasmę.

Kalėdų naktį, atidarydamas Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris, popiežius Pranciškus pradėjo Jubiliejaus metus ir pakvietė visus tapti vilties piligrimais. Skelbdamas 2025 metus Jubiliejaus metais savo bulėje Spes non confundit popiežius rašė: „Kiekvieno žmogaus širdyje glūdi viltis kaip gėrio troškimas ir lūkestis, net jei jis nežino, ką atneš rytojus. Tačiau ateities nenuspėjamumas kartais kelia prieštaringus jausmus: nuo pasitikėjimo iki baimės, nuo ramybės iki nusivylimo, nuo tikrumo iki abejonių. Dažnai susiduriame su nusivylusiais žmonėmis, žvelgiančiais į ateitį skeptiškai ir pesimistiškai, tarsi niekas jiems negalėtų suteikti laimės. Tegul Jubiliejus visiems būna proga atgaivinti viltį. Dievo žodis padeda mums surasti tam pagrindą“ (Spes non confundit, 1). Ir toliau popiežius tęsia: „Šventoji Dvasia, nuolat dalyvaudama Bažnyčios kelionėje, skleidžia vilties šviesą tikinčiuosiuose: ji šviečia kaip niekada negęstantis žiburys, palaikydama mūsų gyvenimą ir duodama gyvybinių jėgų. Krikščioniškoji viltis neapgauna ir nenuvilia, nes ji remiasi tikrumu, kad joks asmuo ar dalykas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės“ (Spes non confundit, 3).

Tikinčiųjų bendruomenė, keliaudama per istoriją, yra sukaupusi didelę bendrystės su Dievu patirtį. Tai skelbia Šventasis Raštas, liudija šventieji, o ypač tikėjimo kankiniai. Ir švenčiant Kristaus Gimimą, Dievo žodis mus stiprina pranašo Izaijo žodžiais: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave ima už rankos, kuris tau sako: Nebijok, aš tau padėsiu“ (Iz 41,13).

Visiems, brangieji, mums viltimi tešviečia tikroji Kalėdų Žvaigždė, Betliejuje gimęs Kristus.

Amen.

Vysk. Jonas IVANAUSKAS

Kaišiadorys, 2024 m.

Netrukus pradėsime švęsti Jubiliejinius 2025-uosius metus. Apie tai, kaip juos švęsime, pasikalbėjome su Lietuvos vyskupų konferencijos nacionaliniu delegatu 2025-ųjų m. jubiliejui kun. Artūru Kazlausku.

Netrukus prasidės Jubiliejiniai 2025-ieji metai. 2024 m. gruodžio 24 d. vakarą popiežius atvers Jubiliejaus duris Šv. Petro bazilikoje Vatikane. Kada ir kaip Jubiliejinius metus pradėsime švęsti Lietuvoje?

Šventieji, arba Jubiliejaus, metai prasideda Viešpaties Užgimimo išvakarėse atidarant Šv. Petro bazilikos duris. Tai turbūt vienas ryškiausių mūsų Jubiliejinių metų ženklų. Atidaryti duris – tai iš esmės prisiminti, kad Kristus yra sakęs „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras“ (Jn 10, 9). Man atrodo, labai svarbi mintis apie vartų prasmę, įėjimą ir išėjimą. Įžengimas pro Šventąsias duris – tai apeiga, kuri bus Jubiliejinių metų ženklas, atlaidų patirtis. Tai turi priminti krikščioniškosios egzistencijos esmę – mes esame Dieve, o ne Dievo išorėje, todėl pereiti per šiuos vartus – tai lyg įeiti į Kristaus gyvenimą, tai yra priimti visą Kristaus būtį ir ja persiimti. Juk tai ir reiškia būti krikščioniu – būti Kristuje, nauju kūriniu, būti naujo dangaus ir naujos žemės pranašu, kuris ir yra vilties piligrimystės esencija.

Popiežius atidaro visam pasauliui štai šituos vartus ir pakviečia į vilties piligrimystę, tačiau daugybė žmonių negalės atvykti į Romą, kuri yra mūsų Jubiliejinių metų centras. Todėl visos pasaulio vyskupijos gruodžio 29 dieną drauge su vyskupu rinksis į katedras, kad galėtų pradėti Jubiliejinius metus.

Ką reiškia „švęsti“ Jubiliejinius metus ir kodėl tai svarbu?

Jubiliejaus metus pirmą kartą Bažnyčia paskelbė 1300 m. Tai buvo iš esmės kelionė į Romą. Jei žiūrime į nuostatas, kaip laimėti Jubiliejinius atlaidus, tai visada buvo piligrimystė į Romą. Esame kviečiami keliauti į Romą, nes tai yra kelias į Katalikų Bažnyčios centrą prie apaštalų kapų, kurie yra mūsų Bažnyčios pradininkai, jie perduoda mums Kristaus žinią, jie yra prisikėlimo liudininkai. Keliaujame prie jų kapų, kad persiimtume jų tikėjimu ir meile. Apaštalų kapai mums yra labai svarbūs. Apaštalai išpažino Jėzaus pergalę ir prisikėlimą ne tik visu savo gyvenimu, bet ir mirtimi. Šv. Petras buvo nukryžiuotas žemyn galva, šv. Paulius – nukirsdintas. Jie išpažįsta, kad Jėzus yra rimtas reikalas pasauliui.

Keliaujame prie jų kapų pasakyti, kad Jėzus yra rimtas reikalas mano gyvenime. Popiežius šiuos Jubiliejaus metus vadina vilties, arba vilties piligrimų, metais. Tai reiškia, kad turime persiimti ta viltimi, kuri yra Kristus, ir suvokti, kas yra viltis iš esmės. Švęsti Jubiliejinius 2025-uosius metus – tai tapti vilties piligrimais, prisilietus prie apaštalų kapaviečių, nes jie visą viltį buvo sudėję į Jėzų, jie yra išpažinėjai, kad Kristus yra mūsų viltis. Turime išmokti šią žinią, kas yra viltis. Taigi vienas svarbiausių dalykų, kaip švęsti Jubiliejinius metus, yra piligrimystė į Romą – atnaujinti savo viltį, atnaujinti savo tikėjimą iš tų šaltinių, kurie yra apaštalų kapavietės.

Antrasis dalykas – keliauti į bet kurią kitą Jubiliejaus bažnyčią kartu su piligrimais, kartu su kitais. Piligrimystė gali būti ir vienatvėje, bet keliauti vienam yra labai rizikinga, nes tu gali pražiopsoti Viešpaties buvimą šalia, nes Viešpaties buvimas šalia yra per brolius ir seseris, kad ir kokie jie būtų. Jie ne visą laiką mums patrauklūs, ne visada labai mieli, ne visada tie, su kuriais norėtume keliauti, arba ne tie, kurie turėjo keliauti, bet jie yra Jėzaus ženklai ir mes susiformuoti kaip vilties piligrimai galime tik keliaudami vieni su kitais. Lietuvoje turėsime 19 jubiliejinių bažnyčių.

Dar kitas būdas švęsti Jubiliejinius metus – tai tiesiog lankyti šventoves. Piligrimystės nėra religinis turizmas, kuris šiandien labai išplitęs. Piligrimystė vyksta su malda. Aš bendrauju ir su Dievu, ne tik su broliais ir seserimis, keliaujančiais su manimi.

Galiausiai labai svarbus dalykas – daryti gailestingumo darbus. Popiežius Pranciškus mums primena 14 žymiausių gerų darbų – 7 kūnui ir 7 sielai. Geri darbai reiškia atsigręžti į kitą, nes tai reiškia atsigręži į Kristų.

Popiežius labai gerai prisimena ir žmones, kurie negalės nukeliauti į jokią šventovę, pavyzdžiui, jie sėdi kalėjime, guli lovoje ar slaugo gulinčiuosius lovoje. Popiežius sako, kad šie žmonės dalyvaus Jubiliejiniuose metuose per transliuojamas liturgijas iš Šv. Petro bazilikos ir kitų jubiliejinių šventovių. Jie irgi bus Jubiliejaus dalyviai, jie irgi bus vilties piligrimai ir išgyvens tą kvietimą ir piligrimystės dvasią. Štai šitaip gyvensim visus Jubiliejaus metus.

„Vilties piligrimais“ teks būti ne vienerius metus, bet visą gyvenimą. Ką patirti, pažinti, atrasti ar nuveikti asmeniškai linkite žmonėms Jubiliejiniais 2025-aisiais metais, kad šie metai neliktų užmarštyje, bet pasitarnautų ir ateityje?

Vyskupai išleido piligrimo pasus, kurie galės būti pasiimami į visas piligrimystes. Kiekvienoje jubiliejinėje šventovėje bus galima užsidėti antspaudą, kad jis ženklintų, jog aš tikrai kažkur buvau.

Bet dar reikšmingesnis dalykas būtų keltis nuo sofos ir autis žygio batus. Aš kažkada susižavėjau popiežiaus Pranciškaus šūkiu jaunimui Krokuvoje Jaunimo dienų metu ir man atrodo tai yra viso gyvenimo emblema, nes mes per daug įsipatoginę. Norėčiau, jog iš tiesų patirtume, kad gyvename, patirtume gyvenimo pulsą ir kad gyvenimas nėra tik gyvenimėlis, bet vertybė, dovana iš Dievo rankų.

Manau, kad Jubiliejinių metų uždavinys, ko labai linkime, kad ateitų taikos metas tiek Šventojoje Žemėje, tiek Ukrainoje ir kitose konfliktinėse vietose. Tai būtų geriausia, ką Jubiliejus atneštų pasauliui.

Tačiau labai reikšminga suvokti Kristaus svarbą mano konkrečiame gyvenime. Krikščionis be asmeninio santykio su Kristumi tiesiog negali būti krikščioniu. Aš turiu Jį pažinti ir aš turiu su Juo eiti kasdien. Kristus yra mano viltis, todėl turime atnaujinti arba surasti asmeninį santykį su Juo. Tai didelis uždavinys. Kristų iš naujo reikia atrasti ir kunigams, ir man asmeniškai, visiems. Jei Jubiliejiniais metais pavyktų padaryti taip, kad Jėzus tikrai būtų svarbiausias mano gyvenimo asmuo, tuomet Jubiliejaus lūkesčiai būtų viršyti.

Donata Špokaitė / Vatican News

Pirmas dalykas, kurį jaučiu tapęs kardinolu, yra dėkingumas Dievui, Lietuvai ir Bažnyčiai“, – sako daugiau nei prieš savaitę į kardinolų kolegiją įvesdintas ROLANDAS MAKRICKAS. Pasveikinti penktojo Lietuvos istorijoje kardinolo gruodžio 8-ąją į Romą atvyko ir pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė.

Dėkingumas Dievui, Lietuvai ir Bažnyčiai

„Šios dvi dienos man buvo labai palaimingos. Taip pat jos buvo labai svarbios ir mūsų šaliai, nes popiežiaus Pranciškaus dėmesys ir manęs įšventinimas kardinolu yra skirtas kiekvienam iš mūsų. Nes Bažnyčia yra skirta kiekvienam iš mūsų, nėra vienos tautos, šalies – Bažnyčia yra visuotinė“, – sakė R. Makrickas.

„Pirmas dalykas, kurį jaučiu tapęs kardinolu, yra dėkingumas Dievui, Lietuvai ir Bažnyčiai. Mano tėvas visada sakydavo, kad niekada nesigailėsi, jei atsikelsi anksti ryte ir vesi jaunas. Mano šeimoje visi susituokė jauni, ir aš įstojau į seminariją labai jaunas. Esu laimingas, kad daugelį savo gyvenimo metų paskyriau Dievui ir Bažnyčiai“, – tikino naujasis kardinolas.

Savo kalboje R. Makrickas skyrė dėmesį ir jo pasveikinti atvykusiam kardinolui Audriui Juozui Bačkiui. „Ačiū kardinolui A. J. Bačkiui, kad penkerius savo gyvenimo metus galėjau praleisti Vilniuje ir skirti juos Lietuvos Bažnyčiai. Tai buvo labai ypatingas laikotarpis, kai Bažnyčia vėl tapo prieinama kiekvienam, atgavo savo poziciją visuomenėje, pradėjo gyventi visavertį gyvenimą, inicijuodama socialines programas, – tai buvo labai įkvepiantis laikas. Matėme, kaip gali atsinaujinti valstybė, kaip gali atsinaujinti Bažnyčia. Tai buvo stebuklas, nes stebuklas reiškia tikėjimą, kad dalykai gali pasikeisti tavo asmeniniame gyvenime, visuomenėje, šalyje, Bažnyčioje, pasaulyje“, – teigė jis.

Apibendrindamas kardinolas skyrė dėmesį ir netrukus prasidėsiančiam Bažnyčios Jubiliejui. „Visi žinome, kad šviesa ir tiesa visada nugali. Mes laukiame Jubiliejinių metų pradžios. Jubiliejiniai metai – tai malonės, atleidimo ir krikščioniškojo gyvenimo atnaujinimo laikas. Laikas yra didis Dievo kūrinys, todėl turime tai suprasti ir įvertinti. Stengiamės išnaudoti laiką, bet nieko negalime padaryti, jei giliai nesuprantame, – kas yra laikas?“, – klausė R. Makrickas.

D. Nausėdienė: minime neeilinį įvykį visai valstybei

Savo sveikinimo kalboje pirmoji ponia pabrėžė, kad R. Makricko įvesdinimas į Kardinolų kolegiją – neeilinis įvykis ne tik Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, bet ir visai valstybei.

„Šios dienos šventė yra ypatingas ženklas. Ji liudija, kad Lietuvos dvasinis paveldas yra vertinamas, mūsų žmonės yra gerbiami už savo atsidavimą tikėjimui, teisingumui. Jie matomi ir pastebimi bei vertinami kaip svarbūs tarptautinei bendrystei. Nuo šios dienos į mūsų šalies dvasingumo balsą bus įsiklausoma daug plačiau, ir jis kardinolo Rolando Makricko asmenyje bus girdimas dar svariau“, – sakė ponia D. Nausėdienė.

Tos pačios gruodžio 8 dienos vakare kardinolas R. Makrickas vadovavo Mišparams Didžiojoje Marijos bazilikoje, kurioje jis tarnauja kaip arkikunigas koadjutorius. Prieš tai dar kartą joje priėmęs popiežių Pranciškų, vykusį į Ispanijos aikštę padėti gėlių prie Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo monumento. Būtent šioje bazilikoje, o ne Vatikane, kaip iki šiol tradiciškai įprasta popiežiams, yra išreiškęs norą būti palaidotas Popiežius Pranciškus.

Popiežius Pranciškus įvesdino 21 kardinolą

Primename, kad R. Makrickas į kardinolų kolegiją įvesdintas gruodžio 7-ąją viešosios konsistorijos – Kardinolų kolegijos susirinkimo metu, Šv. Petro bazilikoje. Tądien popiežius Pranciškus į Kardinolų kolegiją iš viso įvesdino 21 dvasininką.

R. Makrickas gimė 1972 metais Biržuose, 1996 metais buvo įšventintas kunigu Panevėžio vyskupijai, iki 2001-ųjų buvo Lietuvos vyskupų konferencijos sekretorius ir 2000 metais didžiojo jubiliejaus nacionalinio komiteto vadovas.

2004 metais Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete R. Makrickas įgijo Bažnyčios istorijos daktaro laipsnį, 2006-aisiais priimtas į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą, dirbo nunciatūrose Sakartvele, Švedijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Gabone ir Valstybės sekretoriato bendrųjų reikalų skyriuje.

R. Makrickas nuo 2021 metų gruodžio vidurio yra Popiežiškosios Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos nepaprastasis komisaras, o šių metų kovą buvo paskirtas šios Bazilikos arkikunigu koadjutoriumi. Praėjusiais metais jis Švč. Mergelės Marijos bazilikoje Romoje pašventintas vyskupu.

Lietuvoje kardinolo titulas taip pat yra suteiktas Jurgiui Radvilai, Vincentui Sladkevičiui, Audriui Juozui Bačkiui bei Sigitui Tamkevičiui.

Bernardinai.lt

Naujųjų Metų dieną – 2025 m. sausio 1-ąją – bus minima prieš šešis dešimtmečius popiežiaus Pauliaus VI įvesta Pasaulinė taikos diena. Ketvirtadienį, gruodžio 12 d., Vatikane buvo paskelbta artėjančiai Taikos dienai skirta popiežius Pranciškaus žinia, kurios tema – „Atleisk mums mūsų kaltes, suteik mums savo ramybę“.

2025 m. Katalikų Bažnyčia švęs Jubiliejų – įvykį, kuris pripildys visų širdis vilties, rašo popiežius ir primena, kad pagal Biblijos laikus siekiančią tradiciją Jubiliejus ragina siekti išlaisvinančio dieviškojo teisingumo. Jubiliejaus įvykis kviečia imtis permainų, kad būtų sprendžiamas pasaulį slegiantis neteisingumas ir nelygybė.

„Šių Malonės metų pradžioje norėčiau pasiūlyti tris dalykus, galinčius sugrąžinti orumą į ištisų tautų gyvenimus ir padėti žmonėms eiti vilties keliu“, – rašo Pranciškus ir kaip pirmą dalyką primena popiežiaus Jono Pauliaus II 2000-ųjų jubiliejinių metų proga išsakytą raginimą, kad tarptautinės bendruomenės vadovai pamąstytų apie užsienio skolų, slegiančių daugybę valstybių, panaikinimą arba bent sumažinimą. Pranciškus rašo, kad turtingos, pramonę išvysčiusios valstybės turėtų pripažinti, jog turi ekologinę skolą neturtingųjų šalių, kurių resursais praeityje naudojosi ir tebesinaudoja, atžvilgiu.

Antrasis Jubiliejaus proga popiežiaus skelbiamas raginimas – labiau gerbti žmogaus gyvybės orumą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, kad kiekvienas žmogus galėtų mylėti savo gyvenimą ir su viltimi žvelgti į ateitį, trokšdamas vystymosi ir laimės sau ir savo vaikams. Popiežius taip pat prašo kito labai konkretaus gesto, susijusio su pagarba gyvybei, – mirties bausmės panaikinimo visose šalyse.

Trečiasis Jubiliejaus proga popiežiaus skelbiamas prašymas – mažinti ginklavimosi išlaidas, dalį dabar joms skiriamų lėšų skirti tarptautinio solidarumo projektams, kuriais būtų siekiama galutinai panaikinti badą pasaulyje, pagerinti švietimo kokybę skurdžiausiose šalyse, skatinti darnų vystymąsi, kovą su klimato kaita.

„Tegul 2025-ieji būna taikos kūrimo metai! Tos tikros ir ilgalaikės taikos, kuri yra daugiau negu vien derybų ir kompromisų rezultatas, – rašo Pranciškus. – Siekime tikrosios taikos, kurią Dievas dovanoja nuginkluotai širdžiai: širdžiai, kuri nesistengia skaičiuoti, kas mano, o kas tavo; širdžiai, kuri ištirpdo savanaudiškumą, kuri yra pasirengusi padėti kitiems; širdžiai, kuri nedvejodama pripažįsta esanti skolinga Dievui ir dėl to yra pasirengusi dovanoti skolas, slegiančias artimą; širdžiai, kuri gyvena viltimi.“

Vatican News

Šventojo Tėvo intencijos šiam mėnesiui:

Melskimės, kad dėl Evangelijos visame pasaulyje gyvybe rizikuojantys krikščionys savo drąsa ir misionierišku uolumu įkvėptų Bažnyčią.

Kovo 3 d.

III GAVĖNIOS SEKMADIENIS 10 ir 12 val.

Kovo 4 d.

ŠV. KAZIMIERAS, LIETUVOS GLOBĖJAS 18 val.

Kovo 10 d.

IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS 10 ir 12 val.

Kovo 11 d.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena 9 val.

Kovo 17 d.

V GAVĖNIOS SEKMADIENIS 10 ir 12 val.

Kovo 19 d.

ŠV. JUOZAPAS, ŠVČ. M. MARIJOS SUŽADĖTINIS 9 val.

Kovo 24 d.

KRISTAUS KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS 10 ir 12 val.

Kovo 28 d.

DIDYSIS KETVIRTADIENIS 18 val.

Kovo 29 d.

DIDYSIS PENKTADIENIS 18 val.

Kovo 31 d.

KRISTAUS PRISIKĖLIMAS (VELYKOS)

Velyknaktis (šeštadienį) 21 val.

Velykų ryto Mišios 9 val.