Pirmoji Komunija daugeliui vaikų yra ypatingas įvykis, žymintis jų sąmoningos kelionės tikėjime pradžią. Jiezno parapijoje šiais metais ši šventė sutapo su Tėvo diena ir Šeštinėmis. Kristaus žengimo į Dangų minėjimo dieną trylikos mažųjų parapijiečių širdys tapo Dangumi Jėzui, trokštančiam ateiti ir pasilikti. Pasilikti tam, kad guostų, stiprintų, drąsintų, ramintų….

Praėjus savaitei po šventės džiaugiamės akimirkomis, užfiksuotomis nuotraukose: gėlėmis puošta šventove, balionais, kylančiais virš bažnyčios, magnolija, pasodinta šventoriuje.  Daugiausiai džiaugsmo kelia baltomis albomis pasipuošę vaikai, žengiantys link Altoriaus, laiminami Tėvelių, giedantys, priimantys Švenčiausiąjį Kristaus Kūną. Viliamės, kad vaikų ir jų artimiausių žmonių akyse šventės dieną spindėjęs džiaugsmas neužges.

Lauksime jų kiekvieną sekmadienį ir ketvirtadienį, kai vyksta vaikų ir jaunimo Šv. Mišios, grįžtančių į Bažnyčią susitikti su draugais, bendruomene ir Tuo, kuris pažadėjo: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Parapijos katechetė Irena S.

Birželio 9 dieną grupelė Jiezno gimnazijos piligrimų, neišsigandę lietaus, leidosi į kelionę Šv. Jokūbo keliu. Šiais Jubiliejiniais krikščionybės metais iš Nemajūnų, kur pernai baigėme kelionę, nužygiavome į Punios Šv. Jokūbo bažnyčią. Gaila, kad lietus neleido pasidžiaugti įspūdingais Punios vaizdais, bet dėkojome Dievui ir Šv. Jokūbui už bendrystę, ištvermę ir pažadėjom tęsti kelionę 2026 metais. Ačiū tariam ir Tėvelių atstovams Dovilei ir Mantui Kimbirauskams, lydintiems ne tik savo, bet ir kitus vaikus Šv. Jokūbo bei tikėjimo keliu.

Tikybos mokytoja Irena

Tradicinė dvasinių ir religinių  tekstų meninio skaitymo šventė, 2019 m. gimusi Jiezne, 2025-ųjų gegužės 16 dieną vėl sugrįžo į savo ,,gimtinę“. Į Jiezno parapijos bažnyčią susirinko skaitovai  iš penketo Prienų rajono mokyklų: ,,Ažuolo“ progimnazijos, Balbieriškio pagrindinės mokyklos, Jiezno, Stakliškių, Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijų.

Šventės dalyvius įžangos žodžiu pasveikinusi sielovadininkė Fausta Palaimaitė jaunimui priminė, kad vieta, kur susirinkome – bažnyčia – yra prieglobstis nuo visų gyvenimo negandų, nes čia mes galime artimiausiai susitikti Tą, kuris save vadina ,,Keliu, Tiesa ir Gyvenimu“…

Jiezno gimnazijos abiturientų atliekama kompozicija ragino susimąstyti – „Kas aš?!“  Kuo anksčiau atsakysime į šį klausimą, tuo lengviau bus pasirinkti kelio kryptį ir vertybes, kuriomis remsimės siekdami savo tikslo.

Renginio dalyviai savo skaitomais tekstais tartum ieškojo atsakymų į dvyliktokų užduotą klausimą. Juose skambėjo autorių patirti rūpesčiai, džiaugsmai, lydintys ir mus einant gyvenimo keliu. Klausėmės J. Marcinkevičiaus, B. Brazdžionio, A. Maceinos tekstų, bet dažniausiai skaitomi autoriai yra Lacrima ir Bruno Ferrero. Temos pačios įvairiausios: motinos meilė, Marija, šeima, atleidimas, pasiaukojimas, jos mums liudija kad egzistuoja amžinos vertybės.

Tarp skaitomų tekstų gražiai įsipynė ir Jiezno muzikos mokyklos ugdytinių Barboros bei Gustės atliekamos melodijos. Už tai dėkojame mokytojai Sonatai.

Šventę užbaigė apibendrinantys viešnių: Prienų r. Švietimo ir sporto vyriausiosios Virginijos Zujienės ir Švietimo pagalbos tarnybos specialistės Aldonos Kaminskienės padėkos žodžiai.

Kiekvienam dalyviui ir jį parengusiam mokytojui buvo įteikti padėkos raštai, gėlės atminimui.

Negaliu nepaminėti ir ženklo:  gegužės 16 dienos liturginis skaitinys kalbėjo visiems pasaulio tikintiesiems: „Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane…“ (Jn14,6).

Ačiū Viešpačiui, ačiū organizatoriams, svečiams ir dalyviams, šventovės šeimininkui.

Leonas XIV prisidėjo prie užuojautos ir solidarumo balsų, kurie pasiekė lėktuvo avarijos Indijoje aukų šeimas ir artimuosius. Patikėdamas žuvusiųjų sielas Visagalio gailestingumui, popiežius meldė greito išgijimo sužeistiesiems, dieviškos paguodos visiems paliestiems šios tragedijos.

Birželio 12 dieną Ahmedabado mieste, Indijos vakaruose, vos pakilęs skrydžiui į Londoną nukrito „Indijos avialinijų“ lėktuvas. Patikslintais birželio 13 dienos duomenimis, žuvo 240 juo skridę asmenys, išgyveno tik vienas keleivis – 38 metų vyras. Negana to, lėktuvas ir jo nuolaužos nukrito ant gyvenamųjų namų. Pasak policijos, žuvo mažiausiai 27 ant žemės buvę žmonės, šis skaičius gali augti.

Vatican News

Vienas iš žmogaus natūralių poreikių yra nusistatyti savo tikslus ir švęsti savo pergales: pasiekimus, svarbias dienas. Tiesą sakant, Lietuvoje sutikau labai nedaug žmonių, kurie moka švęsti. Sutikau nemažai, kurie moka organizuoti šventes, dekoruoti ir vaišinti įmantriais valgiais, sugalvoti programą. Teko keletą kartų dalyvauti santuokos šventėje, kai linksma tik tada, kai yra alkoholio ar linksminamoji programa. O kitos dienos rytą dauguma svečių vaikšto kažkokie paniurę: kaip žemę pardavę ir pinigų negavę. Dar teko girdėti, kai kalbama apie šventes: kas ką buvo apsivilkę, kas ką valgė, kiek pinigų kainavo, kokio lygio puota… Bet visa tai tėra forma, o šventės turinys yra vertybės, kurias švenčiame. Mane mokė švęsti brazilai. Švęsti gyvenimą. Kiekvieną išlaikytą egzaminą, užbaigtą semestrą, pradėtą semestrą, gimtadienį, religines šventes, nepriklausomybės dieną, pasveikimą po gripo, susitikimą po ilgesnio laiko ir t.t. Tai įmanoma tik sąmoningai suvokus, kad turi labai brangią, tobulą, nuostabią dovaną – gyvenimą. Gyvenimą, kuris susideda iš dienų. Kiekviena diena – taip pat dovana, nes esu gyva, galiu atsikelti iš lovos, o jei kas negali, vis tiek dovana. Ponia Marija daugiau kaip dešimt metų neįgaliojo vežimėlyje. Jai – apie 70 metų, kojos visai nejuda, tačiau kojų nagučiai kruopščiai nulakuoti, šukuosena dailiai sudėliota, lūpos padažytos. Nors namelis kuklutis, pilnas žmonių: vaikų, anūkų ir proanūkių. Jos dukra, kuriai apie 50 metų, man liepė eiti pas jos mamą (Terezinoje, Brazilijoje). Sako, ji pasakys, ar tu geras žmogus. Maniau, kad pokštas. Keletą savaičių bendruomenės žmonės, tarsi lauktų kokio įvykio, vis paklausia, kada eisi pas ponią Mariją? Nuėjau, gėrėme kavą, nemokėjau tada dar kalbėti jų kalba. Klausiausi, stebėjau. Labai laiminga ir rami grįžau iš Marijos namų. Bendruomenei buvo pranešta – Marija patvirtino, kad žmogus aš tikęs, ir visi santykiai iš karto bendruomenėje užsimezgė. Man dar kurį laiką atrodė, kad tai pokštas, kol šį tą daugiau sužinojau apie Mariją. Ji gyvena paprastai, nuolankiai, kiekvieną dieną pasitinka su šypsena, meldžiasi ir užsiima rankdarbiais. Gyvena kiekvieną dieną kaip dovaną. Kone kasdien ateina sutrikę, kenčiantys žmones su ja kavutės išgerti, nieko rimto nevyksta, bet po kelių valandų buvimo su ja žmonės grįžta nurimę ir susipratę, kad yra laimingi ir turtingi, nes turi gyvenimą. Marija meldžiasi už kiekvieną. Daug meldžiasi. Ir stebuklai vyksta. Visokie.

Dovanų sąrašas. Toks yra šventės turinys, gyvenimas ir santykiai su žmonėmis – padėka už dovanas. Jei žmogus jaučiasi pats save sukūręs, viską vien pats pasiekęs, sukontroliavęs arba, dar blogiau, nuskriaustas ir neįvertintas, – tada šventės turinio nebus. Ir jokia forma šventės nesukurs, nes nėra dėkingumo. O švęsti tikrai labai smagu. Švenčiamas gyvenimas darosi vis gražesnis. Nes vis sąmoningiau suprantu, kad jis trumpas ir kad turiu visko apsčiai jame. Norisi dar labiau branginti, tai yra dalytis juo. Kai suprantu, kad esu apdovanota, noriu vis labiau ir kitiems dovanoti: šypseną, pagalbą, gerą žodį, savo materialių dalykų. Dovanojant gyvenimo daugėja. Ne metų, o džiaugsmo, meilės, vilties, pilnatvės. Ir tada nebėra rutinos. Tada sunkūs išbandymai tame dėkingumo pilname gyvenime ne tokie jau niūrūs ir sunkūs. Yra Davėjas, kuris rūpinasi išbandymais, kuris atlygina, kuris stiprina ir moko. Yra kažkas daugiau. Amžinas gyvenimas. Pats tikriausias pasirengimas šventei yra visų gautų dovanų surašymas: pradedant veikiančiomis kojomis ir rankomis, baigiant svarbiais ir vertingais dalykais, atsitikusiais pastaruoju metu. Katalikų tikėjimą praktikuojantys žmonės visas savo šventes pamini išpažintimi (atsiprašymu už klaidas ir blogai panaudotą gyvenimo dovaną) ir šv. Mišiomis, nes pats Mišių pavadinimas graikų kalba yra dėkojimas. Iš Jo rankų juk viską gauname. Už ką esu dėkingas? Biblinis tikėjimas grindžiamas kvietimu: „Atsiminkite nuostabius Viešpaties darbus.“ Todėl švenčiame sekmadienį. Nes Jis prisikėlė. Pažadėjo prikelti ir mus. Todėl švenčiame savo priesaikas prie altoriaus ir slapčia. Švenčiame gimtadienius. Brazilai sako, spindėdami nuostaba ir džiaugsmu: Fausta – Tavo diena šiandien! Atrodo, kad esu didžiausias pasaulio stebuklas. Kiekvienas ateina ir aiškina, koks jis laimingas, kad aš esu. Nieko nereikia papildomai daryti ar stengtis! Iš tos laimės, kad žmonės džiaugiasi, juk taip nesunku spontaniškai sukurti šventės formą. Nes šventės turinio apsčiai. Terezinoje nepasiturimai gyvenantys žmonės savo gimtadienio proga rengia visiems vaišes, per kurias išleidžia visus sutaupytus pinigus. Jei kas ateiti negali, artimieji atsineša indelį, kad parneštų vaišių. Ten dovanas dovanoja tik geriau gyvenantys žmonės, o kiti tiesiog ateina pavalgyti, pašokti ir padainuoti. O šiaip dovanas dovanoti galima, ir gėles, ir smulkmenas. Jokiu būdu neskaičiuojant eilės ir kas kam ką dovanojo! Dovanoju, nes aš esu labai turtinga gyvenimo ir džiaugiuosi kito žmogaus buvimu arti, šalia. Džiaugiuosi jo dienomis, jo pergalėmis, jo buvimu. Tačiau kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau pakliūvame į negyvenimo tamsą. Kartais tas laikas toks žvarbus ir kankinantis, kad švęsti neįmanoma. Tas laikas vadinasi gedulas. Apie jį – kitą kartą. Jis ne mažiau šventas negu šventė. O kai į šventę reikia eiti su savo gedulu – labai skaudu. Dar skaudžiau švęsti savo dienas, nes tada kaip tik atrodo, kad gyvenimo neliko. Liūdnai ir skaudžiai skamba sveikinimai ir banalios frazės: jei vienas duris Dievas uždarė, kitas atidarys; viskas bus gerai; tu stipri. Kai yra gedulas, šventės vaidinti nereikia. Ji ateis pati, gerai atlikus šio laiko užduotį. Ir kuo dažniau klauskime: už ką šiandien esu dėkinga(s)? Su kuo noriu ir galiu šiandien dalytis ir švęsti gyvenimą?

Fausta Palaimaitė

Gegužės 31 d. 18 val. šv. Mišiose apkabinsime mirusius tėvus.

Birželio 1 d. 10 val. šv. Mišiose melsimės už gyvus tėvus.

Kun. Rolandas Bičkauskas

SEKMADIENIAIS ŠV. MIŠIOS 10 val.

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA

Trečiadieniais – 18 val.

JAUNIMUI ŠV. MIŠIOS

Ketvirtadieniais – 18 val.

LAUKIAME GANYTOJO

Gegužės 25 d. Jiezno parapijos bažnyčioje 10 val. Mišiose Kaišiadorių vyskupas Jonas IVANAUSKAS teiks Sutvirtinimo sakramentą.

Seniai viename kaime gyveno tėvas ir sūnus. Per kaimą tekėjo plati upė, kuri skyrė jų namus nuo likusio pasaulio. Norėdami pasiekti mokyklą, turgų ar draugus, žmonės eidavo tiltu, kurį prieš daugelį metų pastatė tas tėvas.

Vieną dieną, jau paaugęs, sūnus supykęs tarė:

– Kodėl tu vis dar gyveni čia? Mieste – daugiau laisvės, daugiau galimybių! Tu nieko ypatingo nenuveikei savo gyvenime!

Tėvas nusišypsojo ir tyliai atsakė:

– Aš pastačiau tiltą, kad tu galėtum nueiti toliau, nei aš kada nors ėjau.

Sūnus išėjo. Bėgo metai. Jis subrendo, sukūrė šeimą. Ir vieną dieną grįžo į tą patį kaimą. Tiltas vis dar stovėjo – senas, bet tvirtas, kaip ir anksčiau.

Kai jo mažasis sūnus paklausė:

– Kas pastatė šį tiltą?

Jis atsakė:

– Mano tėtis. Ir dabar aš statysiu savąjį – tau.

Tikras tėvas ne visada garsiai kalba ar siekia dėmesio. Jis tyliai stato tiltus – kad vaikai galėtų pasiekti savo svajones.

Ir Dievas Tėvas pastatė tiltą tarp savęs ir mūsų – Jėzų Kristų.
Klausimas tik vienas: ar mes juo einame?

Bažnyčios kamerlingas kardinolas Kevinas Josephas Farrellas pranešė:

„Brangūs broliai ir seserys, su giliu liūdesiu turiu pranešti apie mūsų Šventojo Tėvo Pranciškaus mirtį. Šį rytą 7.35 val. Romos vyskupas Pranciškus sugrįžo į Tėvo namus. Visas jo gyvenimas buvo pašvęstas tarnystei Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai. Jis mokė mus ištikimai, drąsiai ir su meile gyventi pagal Evangelijos vertybes, ypač vargingiausiųjų ir labiausiai atstumtųjų labui. Didžiai dėkingi už jo, kaip tikro Viešpaties Jėzaus mokinio, pavyzdį pavedame popiežiaus Pranciškaus sielą begalinei gailestingajai Vieno ir Triasmenio Dievo meilei.“

2013 m. kovo 13 d. jis buvo išrinktas Romos vyskupu – Popiežiumi – ir pasirinko šv. Pranciškaus iš Asyžiaus vardą. Romos Katalikų Bažnyčiai vadovavo 12 metų.

Būdamas Popiežiumi, jis paskelbė net keletą enciklikų – mokymų.  Evangelii gaudium – apie Evangelijos skelbimą šiandienos pasaulyje suprantamesne žmogui forma ir būdais, nenaudojant perdėm įmantrių teologinių minčių ar žodžių, ir skelbiant su meile… ar Laudato si – kad kiekvienas iš mūsų esame gamtos dalis ir priklausome nuo jos, o dabartinės grėsmės reikalauja didelio dėmesio gamtai, ir kad jos išnaudojimas nepriimtinas.

Pranciškus taip pat paskelbė apaštališkąjį paraginimą Amoris laetitia – apie didesnį dėmesį katalikams, kurie išsiskyrė ir sudarė naujas sąjungas, kad, siekiant jų dvasinės gerovės, negalima atstumti, bet palydėti labiau įsigilinant į jų situacijas.

Jis taip pat daug stengėsi, kad Bažnyčios aplinka būtų saugi, išnyktų bet koks išnaudojimas ar pasinaudojimas kitu. Ir pradėjo Bažnyčioje Sinodinį kelią, kuris reiškia, kad visi Bažnyčios nariai yra atsakingi už savo bendriją ir gali dalintis tikėjimo patirtimi, įžvalgomis ateičiai, ir kas negerai…

Mums, Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems, šis Popiežius dar labai svarbus – nepamirštamas, kad paskelbė Bažnyčios palaimintuoju Teofilių Matulionį, mūsų vyskupą kankinį, ir kitą mūsų kraštietį, kilusį iš Molėtų krašto, – Mykolą Giedraitį, kurio gimimo 600 metų sukaktį šiemet minime.

Tebūna Viešpats popiežiui Pranciškui maloningas, kurį jis tikėjo, nuoširdžiai skelbė ir liudijo.

Kviečiame prisiminti popiežiaus Pranciškaus mintis apie mirtį.

„Beprasmiška tai neigti, mirtis gąsdina, bet įžengus pro duris bus šventė.“ Šia labai žmogiška mintimi popiežius Pranciškus užbaigė 2022 m. rugpjūčio 24 d. bendrąją audienciją, paskutinę iš senatvei skirto ciklo. Apmąstymai apie žemiškosios piligrimystės pabaigą ne taip dažnai skambėjo neseniai mirusio popiežiaus viešose kalbose, ganytojo, dėmesingo visų pirma skubiausiems atvejams – skriaudžiamam, sužeistam gyvenimui, o ne jo natūraliai pabaigai.

Bet kuriuo atveju mirtis mums niekada neatrodo natūrali. Tai visada yra ašaros, lūžis, geluonis, atnešantis skausmą. Jai nugalėti nepakanka solidarumo ar broliško liūdesio, kylančio iš bendros kančios. Vienintelė terapija yra tikėjimas, įsišaknijęs maldoje ir palaikomas rūpinimosi kitais „Gimti ir atgimti viltyje – tai mums duoda tikėjimas, – sakė popiežius Pranciškus 2014 m. birželio 17 d. – Mes tikime, kad visus mirusius mylimuosius Viešpats mums sugrąžins ir mes su jais susitiksime. Tačiau nepaisant to, neturime neigti teisės verkti, privalome verkti gedėdami. Ir Jėzus verkė ir buvo giliai sukrėstas, išvydęs gedint šeimą, kurią mylėjo. Bet galime pasiremti paprastu ir stipriu daugybės šeimų liudijimu, mokėjusių sunkiame mirties perėjime atpažinti Viešpaties, nukryžiuoto ir prisikėlusio, perėjimą, neatšaukiamą mirusių prikėlimo viltį. Dievo meilės darbas stipresnis už mirties darbą“, – sakė popiežius.

Tad reikia rengtis mirčiai geru gyvenimu, atiduodant save Dievui ir broliams bei seserims, pradedant nuo paskutiniųjų, vargšų, atstumtųjų, atsisakant egocentrizmo. Susitikimui su Viešpačiu pasirengiama paliekant savo interesus antrame plane. Kartą per vieną televizijos laidą popiežius kalbėjo apie vieno vyskupo iš Argentinos, ilgą laiką gulėjusio mirties patale, agoniją. Popiežius nuvyko jo aplankyti. Netrukus į vyskupo kambarį įėjo kunigas ir vyskupas po kelių minučių mirė. Vėliau popiežius paklausė kunigo, ką šis jam pasakęs. „Sakiau jam, kad pasitikėtų, kad nėra prasmės taip kabintis į gyvenimą“, – atsakė kunigas. „Tai buvo gražu, tai padėjo jam suprasti mirties prasmę“, – pasakojo popiežius. Prasmę, kurią nelengva suprasti net tada, kai egzistencija dėl natūralios eigos krypsta į pabaigą. „Visi savęs klausiame, kada ateis mano Viešpats? Kada galėsiu ten nueiti? Šiek tiek baisu, nes nežinau, ką šis perėjimas reiškia, žengimas pro tas duris kelia šiek tiek baimės, bet visada yra Viešpaties ranka, kuri veda pirmyn, o kai įžengi pro duris, prasideda šventė.“

DŽ/Avvenire

Popiežiaus Pranciškaus laidotuvių ceremonija vyko balandžio 26 d. Šv. Petro aikštėje. Vatikanas skelbia, kad popiežiaus Pranciškaus laidotuvėse dalyvavo maždaug 200 tūkst. žmonių.

Po apeigų Pranciškus iš Vatikano išlydėtas garsiais plojimais ir ašaromis susirinkusiųjų akyse. Velionio kūnas amžinojo poilsio vietos link buvo vežamas apie šešis kilometrus. Abipus gatvių, kuriomis važiavo papamobilis, būriavosi žmonės, jie paskutinį kartą mojavo pontifikui.

Pranciškus palaidotas vienoje iš keturių popiežiškųjų bazilikų – Romos Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje, paprastoje požeminėje kapavietėje. Bazilikoje saugomas Pranciškaus mėgtas Mergelės Marijos paveikslas Salus Populi Romani („Romiečių liaudies Gynėja“), jai pontifikas buvo ypač atsidavęs, dažnai atvykdavo prie ikonos pasimelsti.

-jž-