Kovo 28 d. (šeštadienis)

Kovo 29 d. – Verbų sekmadienis
Iškilminga Verbų sekmadienio liturgija – 10 val.
(liturgiją pradėsime Jiezno miesto aikštėje)
Šv. Mišios už parapiją – 12 val.

Balandžio 2 d. – Didysis ketvirtadienis
Paskutinės Vakarienės šv. Mišios – 19 val.

Balandžio 3 d. – Didysis penktadienis
Kryžiaus kelias – 18 val.
Viešpaties Kančios pamaldos – 19 val.

Balandžio 4 d. – Didysis šeštadienis
Velyknakčio šv. Mišios – 21 val.

Balandžio 5 d. – Velykų I diena (sekmadienis)
Šv. Mišios – 9 val.

Balandžio 6 d. – Velykų II diena (pirmadienis)
Šv. Mišios – 9 val.

Balandžio 12 d. – II Velykų sekmadienis
Šv. Mišios – 10 ir 12 val.

Balandžio 19 d. – III Velykų sekmadienis
Šv. Mišios – 10 ir 12 val.

Balandžio 26 d. – IV Velykų sekmadienis
Šv. Mišios – 10 ir 12 val.

Mano tėtis visada sugeba mane prajuokinti, kai man būna liūdna. Tik tėtis drąsino mane, kai aš mokiausi važiuoti dviračiu. Tik su tėčiu smagu atostogauti prie jūros ir šokinėti per didžiules putotas bangas, nes jaučiu jo stiprų ir didelį delną. Aš labai norėčiau su tėčiu praleisti daugiau laiko, bet, deja, jis dažnai būna išvykęs.
Tėčiu būti sunku, nes mes ne visada būname paklusnūs vaikai.
Artėjančios Tėvo dienos proga aš norėčiau padėkoti savo Tėveliui Justinui Barkui už meilę, rūpestį, palaikymą. Norėčiau, kad mano tėtis būtų visada sveikas, laimingas ir mylintis savo šeimą. Kai Tu laimingas, tai laimingi ir mes.

ketvirtokė Odilija

Sveikinu visus parapijiečius su mūsų nuodėmių Atpirkėjo, kūdikėlio Jėzaus gimimo švente. Visi jos laukiame kaip savojo „aš“ perkainavimo, žmogiškųjų vertybių permąstymo, kaip gerumo, kaip žmogiškos šilumos ir nuostabiausios bendrystės, žmogiškos esybės kilimo į žvaigždes. Mielieji, buvo laikas, kada savo toliau gyvenančius giminaičius, bičiulius ir draugus sveikindavome su Šv. Kalėdomis laiškeliu ar atviruku. Manau, kad šiais laikais gauti tai paštu (nors yra mobilus ryšys) yra irgi graži dovana.

Pateikiu vieną trumpą archyvinį sveikinimo laiškelį. Jį tarpukariu parašė kaime gyvenęs Merkūnas Vladas savo broliui: „Gerasis broleli, linkim laimingai praleisti šitą brangią šventę, Šventųjų Kalėdų. Mes nebežinom, kaip tamstos begyvenat: ar sveiki, ar numirėt. Buvot žadėję atvažiuoti, neatvažiavot. Tai laukėm, laukėm, negalim sulaukti. Jau ir ilgas laikas, kai besam susitikę. Norėčiau dar ir kaip vieną sykį susitikt. Kai turėsit radę laisvesnį laiką, atvažiuokit, kad ir ant trumpą laiką pas mus apsilankykite. Mūsų sūnelis Juozelis linki daug laimės. Daugiau nebeturiu, ką berašyti. Sudiev ir lik sveikas – Merkūnas Vladas“ (LMAB, Rs. f.7–1426/79)

Kunigaikščio Motiejaus santuokos

LDK laikais medicininis aptarnavimas, sanitarinė higiena, gyvenimo įpročiai sudėtingi. Daugiausiai vyrai mirdavo nesulaukę 50 metų, baudžiauninkai dar trumpiau. Moterų, tiek  didikių, tiek baudžiauninkių amžius dar buvo trumpesnis, iki 30 metų. Dažnai jos mirdavo gimdydamos arba po gimdymų. Kai kurie didikai dėl šių  priežasčių turėdavo net tris – keturias santuokas. Kunigaikštis Motiejus turėjo tris santuokas. Pirmoji jo žmona buvo Fetinija, su kuria susilaukė dukros Fedoros ir dar vienos dukters, kurios vardas nežinomas. Su antrąja žmona Liudmila Duchnič jiedu susilaukė sūnaus Jaroslavo, tapusio labai įtakingu LDK pareigūnu, karališko dvaro maršalka, Kauno seniūnu ir laikytoju, Liachovicų vietininku ir valdytoju. Taip pat gimė ir trys dukros: Anastazija, Ona, Dobruchna. Trečioji kunigaikščio Motiejaus 1535 m. sudaryta santuoka buvo su Gediminaičių palikuone Tamila – Barbora Zaslavskaja Mtislaviete. Jiedu susilaukė dviejų sūnų: Jono ir Eustachijaus. Jonas mirė nesulaukęs net metų. Jau 1535 m. Motiejus Mikitinyčius pradėjo sirgti. Jo vyriausias sūnus Jaroslavas pradėjo intrigas prieš savo pamotę ir gimusį brolį, siekdamas sau naudingo paveldėjimo. Tai jis darė vadovaudamasis tuo metu Vakaruose jau įsigalėjusiu principu, kad turtą paveldi vyriausiasis sūnus. Tuo tarpu 1529 m. pirmasis Lietuvos Statutas numatė, kad sūnūs tėvo turtą dalijasi po lygiai, palikdami motinai našlei trečdalį, kol ji vėl ištekės. Jeigu našlė toliau neišteka, ji tuo turtu naudojasi iki mirties. Dukroms atitenka ketvirtis viso paveldimo turto, kuris galėjo būti išmokamas pinigais ar kilnojamuoju turtu (S. Lazutka. Pirmasis Lietuvos Statutas, 1529 m., V., 2007, p. 81–95).

Pirmasis kunigaikščio Motiejaus testamentas

1536 m. rugsėjo 4-ji diena. Peršekė (Balbieriškis). Lietuvos Metrikos knygoje šis įrašas pavadintas „Tai laiškas, kurį jo malonybei karaliui rašė Birštono vietininkas kunigaikštis Motiejus Mikitinyčius ir kurį karalius nurodė į knygą įrašyti. Kažkada jis dovanojo jo malonybei karaliui pinigų sumą, kurią jis paliko jam kaip užstatą už jo valdomą Birštono valsčių, ir dėl jo sūnų. Tai pirmasis Motiejaus testamentas „Jo šviesybei maloningam karaliui. Tą pinigų sumą, kurią turiu pas Jūsų mylistą už savo valdas Birštone, dėl to ir mano laiškas šis atsirado. Metai eina ir sirgdamas surašiau ir nuo tos sumos savo vyriausiam sūnui Jaroslavui vieną tūkstantį kapų grašių, o 500 grašių sūnui Jonui iš tos pačios sumos, kurią pas Jus, maloningas karaliau turiu. O likutį iš tos Birštono sumos su kai kuriuo mano turtu pavedu Jonui Gornostajui, Jūsų malonybės žemės iždininkui, saugojimui. O paskui, kaip su Dievo malone bus. Gal iš jo dalį mano vyresnysis sūnus paims, jeigu jis liūdesio neatneš ir jeigu iki šiol tai daryti nesiliaus, tai tuomet savo testamentą atšauksiu. Kiekvienam galima pagal Lietuvos Statutą testamentą daug kartų rašyti ir keisti. Ir taip pat turiu teisę tuos pinigus Jums, Jūsų malonybe, pagal šį raštą iš Jono Gornostajaus grąžinti. Aš dėkingas Jūsų malonybei už atmintiną jūsų gerumą, mielaširdystę. Ir už tai savo pinigus, esančius Birštone, dovanoju Jums malonybe, savo valdovui, duodu ir dovanoju be jokios prievartos ir kad šiuo raštu tuos pinigus iš Jono  Gornostajaus paimti. Ir nebūnie palikti tie pinigai nei Jono Gornostajui, nei  mano vaikams. Rašyta Peršekėje 1536 Dievo gimimo metais rugsėjo 4 d. Jūsų maloningas valdove, tarnas Birštono laikytojas, žemai besilenkiantis Motiejus Mikitinyčius“ (Lietuvos Metrika, Knyga 20, (1536–1539). Užrašymų knyga 20, dokumentas 130.Vilnius. Lietuvos Istorijos institutas. 2009, p. 204–205). Čia buvo dovanotas tik Birštono užstatas, bet santykiai tarp tėvo ir sūnaus jau buvo sudėtingi.

Atkreipiu dėmesį į kunigaikščio Motiejaus įtakingą bičiulį Joną Gornostajų (1501–1558). Jiedu su Motiejumi susibičiuliavo, kai šis nuo 1525 m. užėmė Darsūniškio valdytojo pareigas. Iki tol 1508 m. jis – didysis raštininkas ir dvaro maršalka. 1522 m. – pasiuntinys Maskvoje. 1522–1525 m. – Slonimo, Zelvos valdytojas. 1531–1542 m. – Trakų vaivada. 1549–1551 m. – Vilniaus vaivada. Po kunigaikščio Motiejaus mirties 1539–1551 m. Birštono vietininkas. 1551–1558 m. – Naugarduko vietininkas. Tai savotiškai apibūdina ir kunigaikščių Holovčinskių pradininko Motiejaus asmenybę ir jo įtaką mūsų kraštui.

Likus keliems mėnesiams iki mirties

Įsiligojęs Motiejus Mikitnyčus savo pilyje Peršekėje (Balbieriškyje) 1539 m. kovo 2 d. prie savo žmonos Tomilos surašė paskutinį savo testamentą: „Vardan  Šventososios Trejybės vienybės, amen. Aš, Dievo vergas kunigaikštis Motiejus Mikitinyčius, Birštono valdytojas, esantis sveikame prote ir pakankamoje dvasinėje sveikatoje, atsižvelgdamas į savo ligą, noriu dar gyvas būdamas paskutinę valią šiame mano testamente pažymėti. Prieš atiduodamas sielą maloningajam Dievui ir jo Skaisčiausiai Motinai, visiems šventiesiems ir mano sielos ir kūno saugotojui, mano šviesiausiam Angelui, savo palaidojimo vietą pasirinkau Vilniuje, Šventosios Trejybės šventovėje. 40 kapų grašių cerkvei aukojau dar gyvas būdamas, o pustrečio šimto kapų grašių atidėjau palaidojimui ir maldai už mano sielą. Mano kūnu pasirūpins mano žmona Tamila Mstislavlietė. Ir kūną mano ji palaidos, atsižvelgiant į mano nurodymą. Mano sūnus Jaroslavas ir bajorai neturi teisės tai vykdyti be jos valios. Jie taip pat norėjo nesantarvę tarp mano vaikų sukelti. Jie nerodė palankumo ir draugiškumo mano žmonai, kuri man sunkiai sergant manimi pilnai rūpinosi. Ir už teisingą ištikimybę, nepriekaištingą gyvenimą santuokoje šiuo savo raštu išreiškiu savo teisėtą valią ir sprendimą niekieno neprimestą. Jeigu kiekvienas norėtų savo atskirą gyvenimą turėti ir atsiskirti (Jaroslavui tuo metu buvo 19 m., Eustachijui – 4 m. – V. K.), tai po mano mirties turės teisę paveldėti tiek mano žmona, tiek mano vaikai. Savo žmonai kunigaikštienei skiriu 1000 kapų grašių, tai ji privalo gauti pagal mano dovio raštą (Susituokdama žmona įnešdavo savo kraitį. Mirus vyrui ta įnešta suma pagal minėtą raštą buvo grąžinama – V. K.).

Peršėkės (Balbieriškio) pilis

Savo žmonai Tamilai ir savo sūnums Jonui bei Eustachijui, kurį praminiau Mykolu, užrašiau Peršekės (Balbieriškio) pilį su Šliagerio (šalia – Žuvinto) ir Dovinės dvarus (šalia Gudelių) su žmonėmis, kilimų audėjais ir staklėmis, dvaro tarnus su jų žmonomis ir vaikais ir visais nelaisvais šeimynykščiais, kurie tą pilį prižiūri ir dvare tarnauja, su žirgų kaimene ir jaučių banda ir su viskuo, kas pilyje yra: įtvirtintų šaudyklių bokštai ir muškietos ant jų, visa ginkluotė reikalinga žemės tarnyboje ir tų dvarų ir kilimų audėjų ir dvaro tarnų ir nelaisvų šeimynykščių Jaroslavui nepalikau. Viską palikau pilies savininkui ir dvarus taip pat prie jos.

Jieznas ir Šventininkai

Vietoje to užrašiau Jaroslavui Jiezno dvarą su Šventininkais su bajorais ir tarnais keliuočiais, su  valstiečiais-lažininkais ir nelaisvais šeimynykščiais. Tie dvarai nuo seno turi ginkluotus įtvirtinimus (tad jau kunigaikščio Motiejaus laikais Jiezno rūmai – dar ne pilis, jau buvo įtvirtinti. Pilis atsirado tarp1550–1560 m. – V. K.), žirgų kaimenes ir jaučių bandas ir visą turtą, kas ten“.

XVI a. pirmosios pusės didikų drabužiai

Testamente taip pat kalbama apie kitų kunigaikščio Motiejaus turimų žemės valdų, taip pat apie namo Vilniuje paveldėjimą. Bet, turbūt, visiems bus įdomiausia paveldimos to laiko brangenybės ir drabužiai: „Ir dar vienas mano turtas yra saugojamas pas žemės iždininką (Turimas omenyje Jonas Gornostajus (1501–1558)), tai sidabras ir auksinės grandinėlės, prabangūs drabužiai ir kiti daiktai, kurias, būdamas sunkioje savo ligoje, nenešiojau. Buvo laikas, kai dar su žmona Tamila vaikų neturėjome, o po to atsirado Eustachijus ir Jonas, ir dukra Ona. O dabar beliko Eustachijus ir dukra. Tad tas sidabras ir auksinės grandinėlės, kurias daviau pasaugoti Žemės iždininkui, pusiau padalinu Jaroslavui ir Eustachijui. Tuo tarpu prabangūs drabužiai su malone lieka mano sūnui Jaroslavui, kurie taip pat atiduoti pasaugojimui: raudono aksamito paauksuoti sabalo kailiniai, Gornostajaus raudono aksamito paauksuoti kailiniai, juodo aksamito gazuka (ilgas vyriškas apsiaustas su rankovėmis – V. K.) aukso siūlais papuošta, vienos eilės paauksuotomis sagomis. Taip pat atlasinis kaftanas (ilgas viršutinis vyrų drabužis – V. K.), o kiti kinietiški. Terlikas (ilgas iškilmingo priėmimo viršutinis drabužis su siaura talija trumpomis rankovėmis – V. K.) – atlasinis chalatas. Taip pat rusėniški naminiai rūbai. Gornostajaus man dovanotus kailinius pasilieku sau, o apavą – sūnui Eustachijui“. Kaip buvo apsirengęs kunigaikštis Motiejus, galima spręsti iš tuo laiku gyvenusio jo svainio, žymaus LDK veikėjo Aleksandro Chodkevičiaus (1475–1549) aprangos.

Testamento patvirtinimas

Karalius Žygimantas Senasis šį testamentą patvirtino pažymėdamas: „Šiuo raštu pažymime, kas į jį pažiūrės arba išgirs dabar ir ateityje, kam bus reikalinga žinoti, kad žemai lenkėsi prieš mus Motiejaus Mikitinyčiaus kunigaikštienė Tamila ir padėjo prieš mus savo mirusio vyro, Birštono valdytojo Motiejaus Mikitinyčiaus testamentą. Jame parašyta, kad jis sirgdamas, būdamas gerame ir sveikame prote ir galvojantis apie tai, kad gali išeiti iš šio pasaulio. Ir kad jokių ginčų ir nesutarimų po jo mirties tarp kunigaikštienės ir jos vaikų nebūtų, jis surašė paskutinę savo valią. Lenkėsi žemai mums Motiejaus kunigaikštienė, kad mes, kas vyro testamente yra aprašyta, būtų vykdoma ir jos testamentą savo raštu patvirtinome“.

Tai didiko, suformavusio ir apgyvendinusio mūsų kraštą, ilgiausio per visą mūsų krašto istoriją (32 metai) valdžiusio krašto vadovo testamentas. Iš jo turinio galime daryti savo žmogiškas asmenines išvadas. Sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Po dešimtmečio nesulaukęs pilnametystės mirė jauniausias sūnus Eustachijus. Tad visas turtas atiteko sūnui Jaroslavui, Jiezno pilies statytojui. O našlė Tamila neliko viena, kaip dauguma našlių ištekėjo. Ji dar 16 metų gyveno. Antrą kartą ištekėjo už kunigaikščio Andriaus Solomereckio, Trečią kartą – už žymaus LDK didiko Jono Zaberezinsko.

Visi tekstai versti iš rusėnų kalbos.

Vytautas Kuzmickas, istorikas

Vasara – atlaidų metas. Lankome savo tėviškės ar kaimynystėje švenčiamus atlaidus, bet retai toli esančias šventoves. Liepos 6 d. autobusu 38 tikinčiųjų grupė  keliavo į Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Norėjosi aplankyti šventovę, kuri nuo XVII a. vidurio ėmė garsėti stebuklingu Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslu ir Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidais. Ką jau kalbėti apie Kryžiaus kelio kalnus. Jie laikytini pačiu pirmuoju Kalvarijos, kaip naujosios Jeruzalės ansamblio, pavyzdžiu ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Jie įnešė į Žemaitiją ir į visą Lietuvą naują bendruomeniško Kančios kelio stočių pamaldumo formą, kuri per tris šimtus metų stipriai įsitvirtino mūsų šalyje. Taigi, vykome pamatyti, pasižiūrėti, kaip žemaičiai meldžiasi, ir patiems pasimelsti.

Dar vykstant autobusu piligrimams kun. Rolando kvietimu Fausta vedė rekolekcijas. Taip visus paruošdama susitikimui su Dievu, Švč. M. Marija ir tikinčiaisiais.

Neišdildomi įspūdžiai iš kelionės ir atlaidų, ypač einant Kryžiaus kalnus, o vykstant atgal sustojus prie Partizanų memorialo Kryžkalnyje ir ten sugiedojus Lietuvos himną.

Gausus būrys parapijos tikinčiųjų ir svečių susirinko į kasmetinius Šv. Jono Krikštytojo Gimimo atlaidus, kuriuos šventėme birželio 24 d. Jonas Krikštytojas kvietė sekti paskui Jėzų Kristų.  Kankinio mirtimi mirusio Šventojo istorija, pasak dvasininkų,  byloja, jog „doro žmogaus gyvenimas yra nuolatinė gėrio kova su blogiu, kuri neaplenkia nei jauno, nei seno, nei turtingo, nei vargšo“. Kiekvienam mūsų be galo reikalinga viltis keliaujant savo Gyvenimo keliu, kuriame gali rastis ir skausmo, ir kančios. Kristus yra įveikęs kančią, ją perkeitęs. Todėl visiems svarbu solidarizuotis su Viešpačiu, prašyti pagalbos šventųjų. Atlaidų metu sukalbėta, ir kasdienė malda yra maistas gyvųjų sieloms, paskata turėti vilties, gydantis dvasines ir fizines ligas, įveikiant ar perkeičiant kančią. Šventų mišių metu tikintieji buvo kviečiami įsiklausyti į maldą, į tylą. Juk tik nurimęs žmogus, susitaikęs su savimi, galės labiau suprasti, ką jam sako Dievas, artimas, kaimynas…

Rugpjūčio 4 d. vakarą, penktadienį, popiežius Pranciškus vėl susitiko su Pasaulio jaunimo dienų dalyviais ir kartu su jais apmąstė Kryžiaus kelią. Kryžiaus kelio pamaldose dalyvavo 800 000 jaunuolių.  Prieš Kryžiaus kelio eiseną, kurioje jaunuoliai ir jaunuolės nešė Pasaulio jaunimo dienų kryžių per keturiolika tradicinių Kryžiaus kelio stočių, popiežius pasakė įvadinę kalbą. „Jėzus yra kelias, ir mes eisime su juo, – kreipėsi popiežius į jaunimą. – Kai Jėzus pradėjo savo viešąją veiklą, jis keliavo gydydamas ligonius, tarnaudamas vargstantiesiems, mokydamas. Jis keliavo, tačiau labiausiai į mūsų širdis įsirėžė Kalvarijos kelias, Kryžiaus kelias.“ Pasak popiežiaus, kryžius, lydintis visas Pasaulio jaunimo dienas, yra Kristaus kryžiaus kelio ir jo keliavimo tarp žmonių ikona. Kryžius yra didžiausios meilės ženklas, tos meilės, kuria Jėzus nori apglėbti visų žmonių gyvenimą. Jėzus eina Kryžiaus keliu už mus, aukoja savo gyvybę. Niekas labiau nemyli už tą, kuris atiduoda savo gyvybę už draugus, kuris atiduoda savo gyvybę už kitą žmogų. Štai kodėl, žvelgdami į Nukryžiuotąjį, matome grožį meilės, kuri atiduoda savo gyvybę už kiekvieną iš mūsų. Popiežius kreipėsi į jaunimą: „Dabar užduodu jums klausimą, bet neatsakykite į jį garsiai, kiekvienas sau mintyse į jį atsakykite: ar aš kartais verkiu? Ar yra gyvenime dalykų, kurie verčia mane verkti? Iš tiesų visiems gyvenime yra tekę verkti. Ir štai Jėzus yra su mumis, jis verkia kartu su mumis, jis lydi mus tamsoje, keliaujančius per ašaras.“ Jėzus yra kelias per gyvenimo sunkumus. Jėzus savo švelnumu nušluosto ašaras, jis nori užpildyti žmogaus vienatvę savo artumu. Jis yra šalia, nori savo paguoda išsklaidyti mūsų baimes. Jis prašo nebijoti rizikuoti mylėti. „Šiandien mes eisime su juo kančios keliu, mūsų nerimo ir vienatvės keliu“, – sakė popiežius ir paprašė jaunuolių keliomis tylos akimirkomis pasirengti apmąstyti Kryžiaus kelio slėpinius. „Jėzus eina Kryžiaus keliu ir miršta ant kryžiaus, kad mūsų siela galėtų džiaugtis“, – baigė s

Rugpjūčio 2 d. oficialiai prasidėjo XVI Pasaulio jaunimo dienos (PJD) Portugalijos sostinėje Lisabonoje. Piligrimai iš viso pasaulio Lisabonos kryptimi keliavo jau visą savaitę prieš PJD pradžią, tuo savotiškai atsiliepdami į dienų temą – „Marija susiruošė ir skubiai iškeliavo“ (Lk 1, 39).

Lietuvos katalikiškas jaunimas PJD ruošėsi iš anksto, burdamasis vyskupijų jaunimo centruose, jaunimo organizacijose, bendruomenėse, parapijose. Visas Pasaulio jaunimo dienų piligrimų grupes koordinuoja Lietuvos jaunimo pastoracijos centras, kuriam vadovauja Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Jis ir Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas kartu su jaunimu atvyko į Lisaboną.

Jaunimo piligrimų grupės keliavo į Lisaboną skirtingais maršrutais – vieni skrido lėktuvu, kiti važiavo autobusu. Iš Lietuvos į Lisaboną atvyko daugiau nei 600 jaunimo. Keliaujantieji autobusu pakeliui aplankė piligrimines vietas Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje.

Savo kelionės įspūdžiais jie dalijasi socialiniuose tinkluose.

Gvidas Jasmantas:

„PJD – tai ne tik proga išvažiuoti ir pamatyti dar nematytus kraštus, tai proga susitikti visą pasaulį ir viso pasaulio katalikus, suprasti, kaip jie garbina ir šlovina Dievą, patirti bendrystę ir įsitikinti, kad tu nesi vienas“.

Agnė Aleksandravičiūtė:

„Čia, Pasaulio jaunimo dienose, labai žavi tikinčiųjų gausa, piligrimais plūstančios gatvės, plevėsuojančios vėliavos ir džiaugsmu žibančios akys. Tą akimirką, kai prasilenki su grupe iš kitos šalies, kai akys susitinka, lūpų kampučiai pakyla, vieni kitiems pradeda mojuoti, staiga prisimeni, kad Bažnyčia – didžiulė, visą pasaulį apimanti šeima“.

Rita Bagdonaitė

Į IV-asis  RESPUBLIKINĮ JAUNŲJŲ ATLIKĖJŲ FESTIVALĮ

„BAROKO RITMU“

Renginys vyks

2023 m. birželio 2 d. 13.00 val.

Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčioje

Prienų meno mokyklos Jiezno filialas

]]> https://jieznoparapija.lt/2023/05/31/maloniai-kvieciame/feed/ 0 https://jieznoparapija.lt/2023/03/30/nuosirdziai-dekojame-uz-aukas-laikrascio-leidimui/ https://jieznoparapija.lt/2023/03/30/nuosirdziai-dekojame-uz-aukas-laikrascio-leidimui/#comments Thu, 30 Mar 2023 19:21:25 +0000 http://jieznoparapija.lt/?p=1507

Ronijai Andrulevičiūtei iš Garliavos už 5 €,

Vytautui ir Janinai Stankūnams iš Jiezno už 20 €,

Onai Jieznienei iš Pelekonių k. už 10 €,

Ievai Blekaitienei iš Jiezno už 20 €,

Albinui ir Zitai Zencevičiams iš Jiezno už 20 €,

Vytui ir Irenai Bunevičiams iš Jiezno už 10 €,

Onai Mazuronienei iš Sundakų k. už 10 €,

Antanui ir Violetai Bajorams iš Jiezno už 20 €,

Adelei Našlėnienei iš Kašonių k. už 20 €,

Stasei Kaminskienei iš Sobuvos k. už 10 €,

Teresei Juodienei iš Jiezno už 10 €,

Domicelei Gustaitienei iš Pelekonių k. už 5 €,

Antaninai Česnavičienei iš Jiezno už 5 €,

Elenai Mazuronienei iš Kašonių k. už 10 €,

Mindaugui Skučui iš Jiezno už 10 €,

Albinai Valiukevičienei iš Padrieziškių k. už 10 €,

Dariui ir Dianai Deltuvoms iš Karveliškių k. už 20 €,

Arnui Vaidogui iš Jiezno už 20 €,

Natalijai Cibulskienei iš Strazdiškių k. už 10 €,

Algirdui ir Stasei Virginijai Dulskiams iš Jiezno už 10 €,

Onai Narauskienei iš Jiezno už 10 €,

Bronislavai Tamulionienei iš Jiezno už 10 €,

Danutei Kaminskienei iš Jiezno už 10 €,

Pranui ir Onai Kandrotams iš Dukurnonių k. už 20 €,

Janinai Daunorienei iš Jiezno už 5 €.

Atlygink už Jų dosnumą, Dieve!

Emilija Gudelevičienė, 95 m. iš Jiezno,

Janina Varanovienė, 84 m. iš Jiezno,

Gvidutis Švenčionis, 70 m. iš Jiezno.

Amžinoji šviesa Jiems tešviečia, Viešpatie!